Ilgaamžiškumo (angl. longevity) entuziastai akcentuoja, kad amžius pase dar nieko neparodo. Moksliniai tyrimai atskleidžia, kad tikrasis biologinis žmogaus amžius gali būti tiek mažesnis, tiek ir gerokai didesnis. Tačiau tai nėra duotybė, o gali būti koreguojama.
Ilgaamžiškumo Lietuvoje pradininkas genetikas dr. V. Dirsė pasakoja ne tik apie tai, kaip bandoma pristabdyti senėjimą ar net atsukti biologinį laikrodį, bet ir apie perversmą medicinoje žadančias technologijas.
Pašnekovas teigia, kad sėkmingai pasibaigus klinikiniams tyrimams organų atjauninimo procedūros gali tapti prieinamos visiems. Tuo metu genų terapija jau yra pasitelkiama įvairiems sutrikimams gydyti.
Apie visa tai – portalo tv3.lt interviu su gydytoju genetiku, ilgaamžiškumo Lietuvoje pradininku dr. Vaidu Dirse.
Ilgaamžiškumas šiandien skamba kaip kažkoks naujas dalykas, gal net mada, nors amžinojo gyvenimo paslapties ieškoma jau nuo seno. Ar šiandien jau priartėta prie jos įminimo?
Taip, pati frazė yra vartojama nuo senų senovės, bet į tai rimtai pradėta žiūrėti iš mokslinės pusės kažkur apie 2006 m. Eksperimentais bandyta išsiaiškinti, kaip vyksta senėjimo procesas ląstelių lygmenyje ir kaip ji galima pristabdyti ar net atsukti atgal.
Ilgaamžiškumo pradininku galima laikyti Harvardo profesorių Deividą Sinclairą, kuris ir pradėjo eksperimentus su pelytėmis. Jie buvo gana sėkmingi ir tapo atspirties tašku, kada šie tyrimai buvo pristatyti visuomenei. Tada visi suprato, kad tai nėra kažkokia magija ir triukai, o normalus mokslas, kuris intensyviai juda į priekį. Ir mane patraukė ši sritis, nes klinikinėje praktikoje tenka atlikti telomerų ilgio nustatymo eksperimentus pacientams. O tai ir yra vienas iš ilgaamžiškumo rodiklių. Prieš 8 metus mažoje žmonių grupelėje teko pasityrinėti telomerų ilgį, pamatėme, kaip jis keičiasi, ir pradėjome sekti „longevity“ naujienas.
Kas pradeda šią ilgaamžiškumo kelionę, reikėtų pasimatuoti tris rodiklius – telomerų ilgį, NAD molekulės koncentraciją ir epigenetinį biologinį amžius. Tai yra klasikiniai rodikliai, nes visi jie su laiku mažėja ir tai atspindi, kaip tu atrodai savo bendraamžių grupėje ir koks tavo biologinis amžius.
Kartais juokauju, kad gal kartais nebereikėtų amžiaus pase, o galėtume turėti naują rodiklį – biologinį amžių. Ir turime labai įdomių stebėjimų, kai vienų biologinis amžius yra daug didesnis, kitų – jaunesnis, pagal tai galima darytis išvadas, korekcijas ir kiek įmanoma atsijauninti. Aišku, apskritai „longevity“ nereiškia, kad gyvensi amžinai, bet tai yra būdas pratęsti kokybiško gyvenimo trukmę.
Nuo kuo priklauso, kaip greitai senstame
Tai, kad vienas užbaigia savo kelionę būdamas šimtamečiu, o kitas – daug anksčiau, manoma, kad ir nulemia minėtieji rodikliai?
Minėta NAD molekulė – nadkofermentas yra net vadinamas jaunatviškumo statuso molekule. Ji valdo daugiau nei 300 skirtingų cheminių reakcijų mūsų ląstelėse ir jei jos koncentracija pakankama, reakcijos vyksta optimaliai, jaučiamės sveiki ir nepuola ligos.
Yra ištyrinėta, kad NAD molekulė praktiškai veikia visas organizmo sistemas ir visur atlieka kažkokią teigiamą funkciją – regeneruoja, apsaugo ląsteles, mažina uždegimus, gamina energiją. Jei šių molekulių lygis organizme nukrenta, gali išsibalansuoti daug sistemų. Jų nelikus visai – tai yra nesuderinama su gyvybe.
Teromeros gi yra DNR fragmentas mūsų chromosomų galuose, kaip vaizdžiai sakoma, batų raišteliai. Jos su amžiumi irgi trumpėja ir jų ilgis nulemia, kaip tu atrodai tarp savo bendraamžių. Kai telomeros ilgis pasiekia kritinę ribą, tai irgi nebėra suderinama su gyvybe ir ląstelės tiesiog žūsta. Klasikinis pavyzdys būtų mirtis nuo senatvės, kai telomeros kardinaliai sutrumpėja. Stebint telomerų ilgį gali matyti jų dinamiką ir kokia situacija yra dėl jaunatviškumo.
Kaip suprantu, jų trumpėjimo greitį žmogus gali paveikti?
Nors daug dalykų, atrodo, ir taip žinome, bet yra labai aiškūs tyrimai, kad, pavyzdžiui, jei to paties miego trukmė yra per maža arba per didelė, telomeros į tai reaguoja ir trumpėja. Optimali miego trukmė yra 6–8 valandos. Nemažai yra ištyrinėtas ir sportas – jei juo užsiimama labai intensyviai, tie asmenys turi ilgesnes ir jaunatviškesnes telomeras. Pakanka ir tiesiog lengvai sportuoti, jau bus teigiamas poveikis. Bet sportuoti reikia bent 10 metų, kad ilgaamžiškumo prasme padarytum reikšmingą įtaką. Itin svarbus veiksnys – stresas, ne vienas tyrimas parodė, kad tai sutrumpina telomeras.
Vienas plataus spektro tyrimas parodė, kad optimistų vidutinė gyvenimo trukmė yra 11 proc. ilgesnė.
Atrodo, visi šie dalykai – ne naujiena, tačiau kai yra atlikti tyrimai su konkrečiais skaičiais, didelėmis žmonių imtimis, į tai pažiūri kitomis akimis. Kas pradeda šią kelionę, visų pirma susidėlioja gyvensena ir baziniai dalykai – miegas, stresas, sportas, mityba. O tada jau galime kalbėti apie inovacijas – ilgaamžiškumo papildus ir įvairias procedūras: hiperbarines deguonies kameras, raudonųjų spindulių terapiją, šalčio saunas ir įvairias specifines lašelines. Yra ištyrinėta, kad tai gali padėti. Dabar jau steigiasi klinikos, kurios turi tokias terapijas po vienu stogu ir, manau, tai greitai ims plisti.
Matyt, žmogaus nusiteikimas ir teigiamas mąstymas ne mažiau svarbi dedamoji?
Tikrai taip – yra net vienas plataus spektro tyrimas, kuris parodė, kad optimistų vidutinė gyvenimo trukmė yra 11 proc. ilgesnė. Tyrinėta ir meditacija – pasirodo tų, kurie ja užsiėmė, telomeros buvo ilgesnės. Taigi galima manyti, kad kai yra geresnė streso kontrolė, tai irgi turi teigiamą poveikį. Dar vienas tyrimas buvo atliktas su nėščiomis moterimis – psichologai tyrinėjo jų streso lygį nėštumo metu. Tos, kurios patyrė didesnį stresą, jų net naujagimiai gimė su trumpesnėmis telomeromis. Taigi streso valdymas yra vienas kertinių momentų kalbant apie ilgaamžiškumo puoselėjimą.
Pačiam teko imti interviu iš šviesaus proto 98 metų senjoro, kuris, kas nustebino, domisi ir ilgaamžiškumo tyrinėjimais. Paklausus jo, koks buvo jo streso lygis per gyvenimą, jis iškart pasakė: „Jeigu tik kokios negandos, blogi dalykai, veju jas šalin, nesinervuoju, nestresuoju, būnu linksmas, mėgstu dainuoti ir esu romantikas“. Štai jums ir pavyzdys.
Kiek tada tiesos pasakyme, kad „dėl visko kalti genai“ – tiek jei žmogus sveikas, ilgai gyvena, tiek jei visu tuo pasigirti negali?
Ši sritis, ar esama ilgaamžiškumo genų, irgi yra tyrinėjama. Įprastai šiaip turime tuos pačius genus, tačiau kartais juose esantys pokyčiai būna skirtingi – tai yra vadinami polimorfizmai. Yra tyrimų, rodančių, kad esant tam tikroms jų kombinacijoms žmogus gali tikėtis ilgesnės gyvenimo trukmės. Tačiau bendrai genai lemia apie 10–20 proc., visa kita nulemia mūsų aplinka – gyvensena. Taigi, jei gavai gerus genus, nereiškia, kad gyvensi šimtą metų – dar reikia pačiam padirbėti.
Čia kalbame apie tai, kad genus galima „išjungti“ ir „įjungti“ – kaip tai vyksta?
Taip, tai yra trečias kertinis momentas, kalbant apie ilgaamžiškumą. Kai kalbame apie genų „įjungimą“ ir „išjungimą“, tai yra vadinama epigenetika. Tai yra gyvybiškai svarbu, nes dėl to mes adaptuojamės prie aplinkos: iš jos gauname tam tikrus dirgiklius (jie nebūtinai turi būti blogi, gali būti ir geri), o epigenetika į tai reaguoja ir atitinkamai tuos genus, kurių reikia, „įjungia“, o tuos, kurių nereikia, „išjungia“. Bet buvo padaryti tyrimai, kad su amžiumi šie epigenetiniai veiksniai natūraliai mažėja – statistiškai galime net apskaičiuoti, kada jie visiškai išseks. Kai tai nutinka, yra padaryti modeliai, kad ląstelė tiesiog nebegali funkcionuoti. Taigi galima pasiskaičiuoti ne tik savo biologinį amžių, bet net ir mirties laiką. Gal tai skamba labai baugiai, tačiau yra tokie publikuoti duomenys.
Matome, kad įdėjus pastangų biologinį laikrodį galima atsukti atgal – vidutiniškai tai pavykdavo padaryti apie 2–4 metus.
Aišku, tai galioja, kai atmetame visas galimas aplinkybes – ligas, nelaimingus atsitikimus ir pan. Žinoma, noras išsitirti galimą savo mirties amžių reikalauja tam tikros psichologinės drąsos, bet pats visada deklaruoju savo tyrimo rezultatus – nusistačiau, kad tai būtų beveik 86 metai. Guodžiuosi, kad visai nieko būtų tiek sulaukti (šypsosi), Ilgaamžiškumo mokslas tobulėja, tai gal pavyks amžių dar prasitęsti. Tačiau kiti žmonės turėjo ir kitokių rezultatų. Bet tokį rodiklį tirtis nori tikrai ne visi, nors kiti pasižiūri ir su labai dideliu entuziazmu.
Tačiau tai galios, jei gyvensime tokiomis pačiomis idealiomis sąlygomis?
Esame subūrę netoli 700 asmenų ilgaamžiškumo bendruomenę, kur visus šiuos tyrimus atliekame. Matome, kad įdėjus pastangų biologinį laikrodį galima atskuti atgal – vidutiniškai tai pavykdavo padaryti apie 2–4 metus. Bet turėjome tokių rekordininkų – vieno 46 metų vyro epigenetinis biologinis amžius yra 36 metai, taigi net 10 metų jaunesnis. Tačiau pažiūrėjus į jo gyvenseną, tai nenuostabu – mityba sudėliota idealiai, sportuojama kasdien, streso lygis ypač žemas. Būna ir antirekordinių atvejų – vienos trisdešimtmetės biologinis amžius buvo 44 metai, taigi 14 metų vyresnė, tokiu atveju reikia labiau pasikoreguoti.
Bet vėlgi visur remiamės tyrimais – viename jų tirti 43 asmenys, jie 8 savaites gyveno pagal suvienodintą programą ir stipriai sudėliotą mitybą, papildus, sportą, streso kontrolę, tai visi biologinį amžių praktiškai „atsisuko“ apie 3 metus. Taigi tas tikrai įmanoma. Jei atsijaunini epigenetinį biologinį amžių, atitinkamai prasitęsia ir mirties laikrodis.
Ne pagal metus gera žmogaus išvaizda ir sufleruotų, kad jo biologinis amžius mažesnis?
Būna visaip. Štai vienas tyrimas parodė, kad didžiausios senėjimo duobės fiksuotos ties 44 ir 60 gyvenimo metais. Tai yra tie slenksčiai, kai pradedama sparčiau senėti. Bet jei žmogus atrodo gerai, išties dažniausiai biologinis jo amžius bus keliais metais jaunesnis.
Organų atjauninimas – artima ateitis?
Turbūt iš dalies teisūs tie, kurie sako, kad ilgaamžiškumas – prabangos reikalas, reikalaujantis pakankamai resursų.
Tai, ką jau minėjau, tie baziniai dalykai tikrai nėra sunkiai įgyvendinami, juk nėra sunku išmiegoti 6–8 valandas, bent minimaliai susitvarkyti mitybą, kontroliuoti stresą ir pasportuoti. O tada jau pagal poreikį yra papildai ir procedūros.
Bet apskritai norėtųsi iš pradžių kalbėti apie edukaciją – kai yra naujas dalykas, žiūrima atsargiai, bet, manau, tai ilgainiui vienaip ar kitaip bus prieinama visiems arba bent daugumai.
Organų atjauninimas – viena tokių ateities sričių?
Išties tyrimai ilgaamžiškumo moksle į priekį juda milžinišku greičiu ir kai kurie dalykai atrodo kaip iš fantastikos srities. Organų atjauninimas būtų dar vienas žingsnis, tyrimai šioje srityje yra aktyviai vykdomi. Minėtas D. Sinclairas pirmas ir pabandė atjauninti pelyčių akies audinį. Joms specialiai buvo sukelta senatvinė liga glaukoma ir, pasitelkiant genų inžineriją, ją pavyko praktiškai visai arba dalinai pašalinti. Pavyko pasiekti, kad procesai ląstelėje ima suktis atbuline eiga, ją pavyko atjauninti iki embriono stadijos.
Vėliau eksperimentai perkelti atliekant tyrimus su beždžionėmis, pirminiai rezultatai rodo, kad jie sėkmingi – pavyko ir joms atjauninti akies audinį. Šiais metais startuos pirmi tyrimai ir su žmonėmis. Jei šie eksperimentai pavyks, tai persikels į medicininę praktiką. Jei tyrimai turėtų trukti apie 3 metus, dar 3 metus truks, kol bus publikuoti rezultatai, 2 metai, kol sprendžiamos teisinės ir bioetinės problemos. Tai, manau, 8 metai ir tai bus jau prieinama realybėje.
Pavyko pasiekti, kad procesai ląstelėje ima suktis atbuline eiga, ją pavyko atjauninti iki embriono stadijos.
Pirmiausia bus bandoma atjauninti akių, odos ir raumenų-sąnarių-kaulų sritis. Utopija būtų atjauninti visą organizmą, tačiau čia dar yra iššūkių, neaišku, kaip būtų su smegenimis – ar jas atjauninus išliktų patirtis ir pan. Bet, manau, tai ateityje bus viena regeneracinės medicinos sričių.
Nors kiti sako, kad tai dar labai tolima, bet pats nesutinku. Štai prieš kelis mėnesius ir „Nature“ žurnale publikuotas tyrimas, kai tokiu būdu vienam žmogui, sergančiam 1 tipo diabetu, ši liga buvo visiškai išgydyta. Aišku, reikia nepamiršti ir genomo žirklių technologijos, kai iškerpamas blogas ligos genas – šiandien vyksta apie 70 klinikinių studijų su žmonėmis. Dviem kraujo ligoms Anglijoje jau leidžia praktiškai taikyti genomo žirklių technologiją, išgydymo efektyvumas siekia apie 96 proc. Kita medalio pusė – didelė kaina, bet ilgainiui tai turėtų atpigti.
Be to, yra šalių (Hondūras, Kosta Rika, Panama), kur yra įsisteigusios užsienio privačios klinikos, kurios jau šiandien teikia genų terapijos paslaugą. Tu gali atlikti vadinamą folistatino geno, kuris atsakingas už daugybę raumenų funkcijų, terapiją. Taigi tai leidžia stipriai pasigerinti savo fizinę būklę. Tokios šalys tikriausiai pasirinktos dėl to, kad čia teisinė bazė palankesnė. Bet žinau, kad yra asmenų ir iš Lietuvos, kurie planuoja čia vykti. Kryptys yra labai plačios ir viskas juda labai greitai.
Gal kažkada tapsime nemirtingi?
Juokauju, kad dar 8 metus reikia pratempti ir tada jau kažkas panašaus galėtų būti (juokiasi).
Kitiems net baugu apie tai pagalvoti, svarsto, už ką tokia bausmė gyventi tiek ilgai. Sako, kiek nugyvensiu, tiek ir užtenka...
Man įsiminė vienas interviu su viena 116 metų amžiaus moterimi, kur jos klausinėjo paprastų dalykų, kokia ilgaamžiškumo paslaptis ir pan. Tai jos atsakymas mane privertė susimąstyti. Ji sako: „Atsibodo, kiek galima? Jau 116 metų, nebeįdomu“. Tai būna ir tokių nuomonių.
Čia jau prasideda ir psichologiniai aspektai, kiekvienas pamąsto, ar jam to reikia. Turiu savo nuomonę, kad man įdomu pasižiūrėti, kas bus, einu to link. O kaip bus, matysime (šypteli).
Su papildais ir lašelinėmis „žaisti“ negalima
Jau užsiminėte apie maisto papildus. Tema nevienareikšmė – medikai įspėja, kad kartais žmonės juos ima vartoti kaip saldainius, nors nėra aišku, ar jų reikia, juolab ar jie pakankamai kokybiški. Papildai ilgaamžiškumui yra kažkokie specifiniai ar tai – įprastos ir visiems prieinamos medžiagos?
Kalbant apie ilgaamžiškumą, visų pirma yra NMN papildai, resveratrolis ir trimetilglicinas – ši trijulė yra intensyviai tyrinėjama, bet jau matome, kad tai didina NAD koncentraciją. NMN papildas, kaip rodo tyrimai su žmonėmis, yra efektyvus ir saugus vartoti. Dar yra ir kiti papildai kaip kvercetinas, epigeninas, spermidinas, fisetinas. Bet kai kurie dalykai yra tiesiog baziniai, kurie turėtų būti kiekvieno mityboje, kalbu apie Omega-3 riebalų rūgštis ir magnį. Aišku, turėtų būti tinkami kiekiai, prieš vartojant bet kokius maisto papildus reikia pasitarti su savo šeimos gydytoju, pasidaryti tyrimus.
Pavyzdžiui, Omega-3 pats vartoju, kiek save prisimenu, ir ketinu tą daryti iki pabaigos. Kaip tik neseniai Anglijoje buvo atliktas didžiulis tyrimas, tirta 250 tūkst. asmenų ir poveikis esant įvairioms medicininėms būklėms. Išvada tokia: jei yra pakankama Omega-3 riebalų rūgščių koncentracija, tai sumažina tikimybę susirgti net 19 skirtingų susirgimų.
Kalbant apie magnį, visi labai pripratę, kad tai svarbu tik raumenims ir kraujotakos sistemai, tačiau jis dalyvauja labai svarbiame procese – genų mutacijų taisyme. Magnis pasižymi tuo, kad yra labai greitai sunaudojamas – kartais pasidarius tyrimą ryte rodo, kad jo pakanka, o vakare jau stinga. Bet labai svarbu pasirinkti tinkamą magnio formą – rinkoje paplitęs magnio oksidas, citratas, kurių įsisavinimas yra abejotinas. Efektyvios magnio formos yra bisglicinatas, treonatas, malatas, tauratas, chelatas.
Tarp būtinų elementų neminėjote dabar labai populiaraus vitamino D – jis nėra visuotinai rekomenduojamas?
Vitaminas D imunitetui yra kertinis ir ypač mūsų geografinėje platumoje daugumai jo trūksta. Tačiau jį vartojant reikia būti ypač atsargiems, nes jo perdozavimas gali būti žalingesnis nei trūkumas. Kartais stebiu, kai net nepasidarius tyrimų savarankiškai vartojamas vitaminas D, geriamos didžiulės jo dozės. Taip galima prisidaryti bėdų – viskas gali baigtis kepenų toksiškumu. Bet ir vitamino D trūkumas negerai, tad vertėtų pasidaryti tyrimus ir jį vartoti prižiūrint šeimos gydytojui.
O su mityba galima susirinkti šių minimų medžiagų ar jų koncentracija bus nepakankama?
Jei gyveni kažkur kalnuose gryname ore trobelėje, valgai ekologišką maistą, geri tyrą vandenį ir visiškai nepatiri streso, tai nereikia jokių papildų, procedūrų ar inovacijų. Tačiau kiek iš mūsų gali tai pasiekti? Bet jei viską žmogus gauna natūraliai, neturiu apie ką su juo kalbėti (juokiasi).
Žmonės neretai ne tik savarankiškai nusprendžia vartoti papildus, bet ir aklai susižavi įvairių lašelinių galia, kurias kitą kartą atlieka visokio plauko specialistai. Kaip čia neprarasti saiko ir neprisidaryti dar daugiau bėdos?
„Fake longevity“ tikrai egzistuoja, tai – natūrali komercija, įvairios klinikos, grožio salonai mato, kad tai yra populiaru, ir nori palįsti po tuo skėčiu. Negali dėl to pykti, bet paprastam žmogui patarčiau pasižiūrėti, kokie specialistai dirba toje įstaigoje, kokios paslaugos teikiamos. Kitą kartą tai yra paprastas SPA, o pasiskelbia kaip ilgaamžiškumo klinika.
Ažiotažas dėl lašelinių dabar išties didelis, tad reikia labai atsirinkti. Jei siūlomi greiti būdai kažką išspręsti ar pagydyti, tai nėra tiesa. Kaip juokauju, jei yra kažkokie skambūs pavadinimai „atsistatymas po vakarėlio“ ar „atsistatymas po gripo“, tai tikriausiai jau kažkas ne taip arba tai bus paprastas vitaminas C. O kam jį lašintis už 100 eurų, kai gali išgerti tabletę už 5 centus? Taigi greitesnio efekto tikėjimasis kartais ir pakiša koją.
Ažiotažas dėl lašelinių dabar išties didelis, tad reikia labai atsirinkti. Jei siūlomi greiti būdai kažką išspręsti ar pagydyti, tai nėra tiesa.
Geriausia, kai lašelinę paskiria gydytojas ir yra konkretus jos tikslas. Iš ilgaamžiškumo srities yra NAD lašelinės, kai tiesiogiai sulašinama ši molekulė. Dar nėra atlikta daug tyrimų, tačiau jie po truputį atsiranda ir savo grupėje esame stebėję, kad po tokios procedūros NAD molekulių koncentracija pakyla ir išsilaiko kažkur 2 savaites. Bet dėl to būtina pasikonsultuoti su šeimos gydytoju, nes kyla pavojus, ar pats žmogus tinkamai įsivertins savo sveikatos būklę.
Taigi nesate batsiuvys be batų – savo kailiu išbandote įvairias inovacijas?
Tikrai stengiuosi ir pats viską išbandyti, įvairių procedūrų, papildų esu mėginęs, matau, kas gal labiau veikia, tada ir kitiems gali ką rekomenduoti. Bet dėl to batsiuvio be batų kartais yra tiesos – kai pasineri į mokslinius tyrinėjimus, sau skiri mažiau laiko.
Kai kurie kiek kritiškai žiūri į ilgaamžiškumo aktyvistus. Kaip per to vaikymąsi nepamesti paties gyvenimo skonio?
Sutinku, kad būtina rasti balansą. Štai ir mūsų bendruomenėje yra labai skirtingų žmonių. Vieni būna tiek įsitraukę, kad turį didžiausią papildų sąrašą, kasdien atlieka procedūras, naudoja įvairius išmaniuosius prietaisus, kurie padeda sekti fiziologinius rodiklius. Bet siūlau kiekvienam, kas nori eiti šiuo keliu, pasidaryti tyrimus, išbandyti vieną, kitą dalyką ir surasti savo protokolą, kiek kam gali skirti laiko, finansų ir pan. Juk tai atrodo geresnė investicija į sveikatą, nei jau kažkokių sutrikimų ateityje sprendimas.
Dėkoju už pokalbį.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
