Didžiausias minimalus mėnesinis atlyginimas (MMA) Europos Sąjungoje (ES) yra Liuksemburge – 2142 eurai, mažiausias Bulgarijoje – 312 eurų, skelbia Eurostato 2020 metų sausio duomenys. Visi atlyginimai pateikiami neatskaičius mokesčių.
Neskubėkime džiaugtis
Pagal naujausius duomenis, Lietuva gali didžiuotis vienu didžiausiu MMA visoje Rytų Europoje. Rytinėje Europos dalyje MMA svyruoja nuo 312 eurų (Bulgarija) iki 611 eurų (Lenkija), Lietuvoje nuo 2020 m. MMA yra 607 eurai. Tuo metu kaimyninėje Latvijoje – 430 eurų, o Estijoje – 584.
Vis dėlto Lietuvos laisvosios rinkos instituto vyriausioji ekspertė Indrė Genytė-Pikčienė teigia, kad Lietuva neturėtų siekti pirmauti pagal MMA, nes daliai vietinių verslų tai galėtų reikšti pabaigą, o valstybei – papildomas nedarbo išmokų sąnaudas.
„Čia reikėtų atsiremti į tą nuvalkiotą sąvoką apie dvi Lietuvas. Jeigu tas grindis minimali alga stumteli didžiuosiuose miestuose ir iš tikrųjų poveikis nuvilnija per visus atlyginimų laiptus, tai regionuose, kur daugiau smulkiojo verslo, minimali alga yra labai svarbus veiksnys, kuris gali tapti kritiniu. Jeigu tas verslas yra veikiantis siauru pelningumu, darbinantis tik keletą žmonių, darbo kaštai yra kertinė sąnaudų dalis jų balanso eilutėse“, – tv3.lt sakė I. Genytė-Pikčienė.
Tiesa, Vakarų Europoje minimalus uždarbis gerokai didesnis nei Lietuvoje. Vakaruose jis svyruoja nuo 741 euro (Portugalija) iki 2142 eurų (Liuksemburgas).
Taip pat dideliu MMA gali pasigirti Airija (1656 eurai), Nyderlandai (1636 eurai), Belgija (1594 eurai), Vokietija (1584 eurai) ir Prancūzija (1539 eurai).
Palyginimui, 2020 sausį minimalus atlyginimas JAV siekė 1119 eurų.
Smulkiajam verslui sunku išsilaikyti
Ekonomistų baimei, kad didinama minimali alga gali numarinti smulkųjį ir vidutinį verslą, antrina ir patys verslininkai. Lietuvos smulkiojo ir vidutinio verslo tarybos pirmininkė Dalia Matukienė mano, kad Europos Sąjunga pirmiausiai turėtų rūpintis, kaip sukurti palankią terpę veikti smulkiesiems verslininkams.
„Europos Sąjunga tiesiog galėtų galvoti, kaip įveiklinti smulkųjį ir vidutinį verslą, kaip sudaryti jam sąlygas, kad jisai pats norėtų mokėti didesnius atlyginimus. Kuo didesnė plėtra vyktų, tuo didesni atlyginimai galėtų būti. Dabar prisigalvoja surinkti, atimti, perskirstyti ir kažkam atiduoti“, – tv3.lt kalbėjo D. Matukienė.
Ji kritiškai vertina Europos Komisijos norą ieškoti bendrų vardiklių dėl MMA ir pastebi, kad skirtingose Europos Sąjungos šalyse skiriasi ir vartotojų skaičius, todėl, ypač regionuose, smulkiajam verslui sunku pelningai veikti.
„Mes negalime sulyginti visų šalių, suniveliuoti jų, kur vartotojų ir vartojimo yra penkis ar šešis, ar net 20 kartų daugiau negu Lietuvos regione. Kaip mes galime suvienodinti? Gal tada Europos Sąjunga galėtų mums vartotojus importuoti, kad mes galėtume pasikelti savo apyvartas? Kitu atveju užsidarai ir bankrutuoji. Mokėti galima tiek, kiek galima mokėti, esant Lietuvoje tiek vartotojų, kiek jų yra“, – sakė D. Matukienė.
Smulkiųjų ir vidutinių verslininkų atstovė taip pat atkreipia dėmesį, kad regionuose, kur dažniausiai ir vystomas smulkusis verslas, verslininkams sunku didinti MMA ir nebankrutuoti.
„Tai, kad nepasikeitė bedarbių skaičius ir jis kai kuriuose atokesniuose regionuose tik didėjo, reiškia, kad smulkusis ir vidutinis verslas – o kitokio regione ir nėra – tiesiog atleidžia savo darbuotojus. Aš manau, kad tai būtų per daug didelė finansinė našta. Visada reikia skaičiuoti, kad liktų smulkiajam ir vidutiniam verslui.
O regionuose yra ne tik smulkusis ir vidutinis verslas, tai beveik socialinis verslas. Nes, jeigu tai yra nuo vieno iki keturių darbuotojų, dažniausiai tai yra visa šeima ir jie tiesiog išsilaiko ir neprašo iš valstybės socialinių pašalpų“, – kalbėjo D. Matukienė.
Taisyklės minimumui
Sausio viduryje Europos Komisija paskelbė oficialias konsultacijas dėl sąžiningos minimalios algos darbuotojams visoje ES. Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen išreiškė norą, kad kiekvienas darbuotojas Bendrijoje gautų sąžiningą minimalią algą, kuri dirbant leistų padoriai gyventi. Konsultacijose dalyvauja profesinių sąjungų ir darbdavių atstovai.
Komisija pažymi, kad minimalios algos užtikrinimas saugo darbuotojus nuo mažų algų ir silpnų derybinių galių, o žvelgiant iš ekonominės perspektyvos, tinkama minimali alga prisideda prie bendro algų augimo.
Tiesa, pažymima, kad nebus vieno minimalios algos dydžio, kuris tiktų visais atvejais. 2018 m. beveik visose ES šalyse minimumas atskaičius mokesčius nesudarė 60 proc. vidutinės algos atskaičius mokesčius.
Tuo metu I. Genytė-Pikčienė baiminasi, kad ES bandymas kaip nors reglamentuoti minimalias algas gali baigtis scenarijumi – kas tinka viskam, netinka niekam, nes Bendrijos narės yra per daug skirtingos.
„Tos šalys yra labai skirtingos, jų ekonominis potencialas yra labai skirtingas. Atitinkamai, jeigu pasiūlyta taisyklė tiks Vakarų valstybėms, galbūt besivejančioms šalims kaip Lietuva, Rumunija ar Bulgarija tai gali būti pakankamai rimtas iššūkis ir netikti“, – sakė ekonomistė.
Svarstydama, kokiu būdu Bendrijoje pavyktų įvesti vieningą modelį minimalia atlyginimui, I. Genytė-Pikčienė atmetė kai kurių profsąjungų siūlymus, kad MMA sudarytų 50–60 proc. vidutinio darbo užmokesčio valstybėje.
„Jeigu būtų šie procentai, tai būtų liūdnas variantas, nes tai būtų aukštas barjeras. Su mediana jau būtų kitaip. Skurdo riba irgi gal būtų saugesnis būdas atsispirti. Bet vis tik aš manau, kad, ar tikrai reikia europinio lygio instrumento šiuo klausimu. Čia turėtų būti keliamas klausimas, koks yra tikslas. Kodėl reikia suvienodinti tuos instrumentus politikos?“ – klausė pašnekovė.
Minimumą gaunančių darbuotojų skaičius sudaro nuo 5 proc. (Belgijoje ir Maltoje) iki 20 proc. (Portugalijoje ir Rumunijoje) visų darbuotojų. „Sodros“ duomenimis, praėjusių metų pabaigoje Lietuvoje buvo beveik 150 tūkst. darbuotojų, kurie per mėnesį uždirbo iki 555 eurų.
Minimalų atlyginimą turi 21 iš 27 ES valstybių. Didžiausias minimalus atlygis ES yra beveik 7 kartus didesnis nei mažiausias. Minimalaus atlyginimo neturi Danija, Italija, Kipras, Austrija, Suomija ir Švedija.
