M. Hautala jau daugiau nei du dešimtmečius atstovauja Suomijai užsienyje – per šį laiką jis tapo tikru ekspertu Rusijos klausimais. Vienas vyresnysis Jungtinių Amerikos Valstijų diplomatas netgi jį pavadino Vašingtono „Rusijos užkalbėtoju“. Mažai kas Rusiją supranta taip gerai, kaip jos kaimynai suomiai. O suomių, turinčių tokią Rusijos ir Ukrainos istoriją jungiančią patirtį, kokią turi M. Hautala, yra dar mažiau.
Prieš jo paskyrimą į Vašingtoną 2020 metais M. Hautala ketverius metus dirbo Suomijos ambasadoriumi Maskvoje. O prieš tai – gerokai prieš tai – dar būdamas jaunas suomių diplomatas, jis dirbo Ukrainoje, kur išmoko šios šalies kalbą ir susipažino su jos kultūra. Dėl šių priežasčių, jis, geriau nei bet kas kitas Vašingtone, gali pasisakyti apie tai, kas Europoje vyksta jau šeštas mėnuo, ir apie visą tai sukėlusį autokratą.
Nepaisant to, kad šiuo metu Vašingtone gyvenantį ambasadorių nuo fronto linijų skiria beveik 8 000 km, šis karas smarkiai ir asmeniškai paveikė M. Hautalą. Tai buvo galima aiškiai pamatyti per Suomijos ambasadoje surengtą renginį „Laimės garsai“, kuris vyko kovo 2 d. – praėjus šešioms dienoms nuo tada, kai ant Ukrainos pradėjo kristi rusiškos raketos. Tai turėjo būti šventė – Suomija jau penktus metus iš eilės buvo pripažinta laimingiausia šalimi pasaulyje – tačiau S. Hautala ant pakylos lipo kartu su savo kolege Ukrainos ambasadore Oksana Markarova.
Ambasadoriai apstulbino susirinkusius žiūrovus: suomis M. Hautala savo kalbą pradėjo laisvai kalbėdamas ukrainietišksi, o jo žodžius į anglų kalbą vertė O. Markarova. M. Hautala prisiminė 2014 m. vykusį jo pokalbį su tuometiniu Ukrainos prezidentu Petro Porošenko, kuris paklausė suomio, kodėl jis taip gerai kalba ukrainietiškai. M. Hautalos atsaką O. Markarova auditorijai iš savo gimtosios kalbos išvertė į anglų kalbą: „Atsakiau, kad todėl, jog ukrainiečių kalba yra ne mano galvoje. Ji yra mano širdyje.“
Praėjus mėnesiams po surengto komedijos vakaro, o karui Ukrainoje vis dar tęsiantis, turėjau daug skubesnių ir svarbesnių klausimų M. Hautalai, susijusių su jo didele patirtimi diplomatijos pasaulyje, rašo „Foreign Policy“ žurnalistas Robbie Gramer. Ar Rusija kada nors pasitrauks iš Ukrainos? Kiek laiko V. Putinas sugebės išlaikyti savo valdžią, atsižvelgiant į jo nesėkmes pirmajame karo etape? Ar V. Putinas išprotėjo?
Norint rasti atsakymus, vieną tvankią vasaros dieną susitikau su M. Hautala Suomijos ambasadoje Vašingtone. Jo biuras, įkurtas postmodernioje pramoninėje ambasadoje, yra elegantiško, modernaus, minimalistinio ir madingo stiliaus, kurį sukurti moka tik skandinavai. Laimei, jame taip pat yra įrengtas ir puikiai veikiantis oro kondicionierius. Ambasadorius pavaišino mane burnoje tirpstančiais, šokoladu dengtais irisais – žinoma, pagamintais Suomijoje.
Pirmiausia aptarėme staigų Helsinkio sprendimą prisijungti prie NATO. Pastaruosius kelis mėnesius, nemažą dalį savo laiko M. Hautala praleido ruošdamasis JAV Senato balsavimui dėl Suomijos ir Švedijos kandidatūros palaikymo. Visos 30 NATO valstybių turi pritarti naujų narių priėmimui į aljansą. Siekiant gauti JAV sutikimą, JAV Senatas turi patvirtinti rezoliuciją, ratifikuojančią Suomijos ir Švedijos paraiškas.
Nors Senato lyderiai likus dar keliems mėnesiams iki balsavimo leido suprasti, kad jiems pavyks surinkti pakankamai balsų, M. Hautala su jauduliu laukė galutinio skaičiavimo. Juk mes šnekame apie JAV Kongresą, kur visuomet yra tikimybė, kad atsiras kokių nors trikdžių, kurie gali apsunkinti net ir labai aiškius balsavimus. M. Hautala kalbėjosi su daugybe politikų iš abiejų partijų, o prieš balsavimą jis beveik kasdien žygiuodavo į Kapitolijuje vykusius susitikimus. „Manau, kad Kongreso rūmus aplankiau kiekvieną savaitės dieną“, – sakė ambasadorius, su kuriuo susitikome artėjant šiam rugpjūčio 3-iąją vykusiam balsavimui.
Galiausiai jie triumfavo: 95 senatoriai balsavo už Suomijos ir Švedijos priėmimą. Tik vienas žmogus balsavo prieš. Tai buvo Respublikonų senatorius iš Misūrio ir buvusio JAV prezidento Donaldo Trumpo pasekėjas Joshas Hawley‘is. (Respublikonų senatorius Randas Paulas, ilgametis NATO ekspansijos skeptikas, nuo balsavimo susilaikė). Jiems padėjo tai, kad Suomija – viena moderniausiu ir stabiliausių demokratijų – turi vieną stipriausių kariuomenių Europoje ir ji bendradarbiauja bei dalyvauja bendrose pratybose su NATO kariuomenėmis.
M. Hautala gavo progą pasimėgauti šia pergale. Jis anksčiau grįžo iš atostogų, kad galėtų sudalyvauti antradienį Baltuosiuose Rūmuose surengtoje ceremonijoje, kurios metu J. Bidenas pasirašė dokumentus, oficialiai palaikančius Suomijos ir Švedijos priėmimą į NATO. „Šis svarbus žingsnis sutvirtina ryšį tarp JAV ir Suomijos, – teigiama M. Hautalos pranešime. – Suomija, kuriai jau ne kartą teko susidurti su už ją didesniais priešininkais, taps patikima JAV sąjungininke.“
Ištisus dešimtmečius Suomija atmesdavo kvietimus prisijungti prie NATO. Net ir gilindama bendradarbiavimą su aljansu saugumo klausimais už savo sienų, Suomija teigė, kad ji nenori keisti susidariusios padėties. Tačiau tai greitai pasikeitė Rusijai pradėjus plataus masto invaziją į Ukrainą, kai visuomenės palaikymas NATO išaugo nuo 20 iki 80 procentų. Netrukus, Suomijos valdžia pranešė apie savo norą prisijungti prie aljanso, o šiuo pavyzdžiu pasekė ir jos kaimynė Švedija.
Karas Ukrainoje sukrėtė suomius, kurie patys buvo susidūrę su Rusijos invazija, o ši patirtis ne vieną dešimtmetį turėjo daug įtakos Suomijos užsienio politikai. Per 1939–1940 m. vykusį Žiemos karą, daug mažesnius pajėgumus turėjusi Suomija sugebėjo atremti milžinišką sovietų kariuomenės puolimą, kuriam vadovavo tuometinis Sovietų Sąjungos lyderis Josifas Stalinas. Galiausiai Suomija prarado tik apie 10 proc. savo teritorijos, kuri pateko į sovietų rankas.
M. Hautala mato daug panašumų tarp Žiemos karo ir dabar vykstančio karo Ukrainoje. V. Putinas, kaip ir J. Stalinas Suomijoje, iš pradžių tikėjosi išplėšti pergalę per kelias savaites, jeigu ne vos per kelias dienas. Bet ukrainiečiai, visai kaip ir suomiai J. Stalinui, parodė, kad V. Putinas klydo. Abejais atvejais, Kremliaus kariuomenė turėjo kentėti milžiniškus padarinius.
„Manau J. Stalinas, prieš pradėdamas Žiemos karą, buvo realistas, – pasakojo M. Hautala. – Tačiau karui prasidėjus, jis tapo maksimalistu ir sugalvojo užgrobti visą Suomiją. Bet tik supratęs, kad tai bus per brangu ir per daug rizikinga, jis sutiko konfliktą baigti taikiai.“
„Mes žinome, kad ukrainiečiai turi ryžto gintis. Kaip suomis jaučiu daug pagarbos ukrainiečiams. Aš ir mano karta negalime sakyti, kad prisidėjome prie mūsų šalies gynybos. Tačiau istoriškai, mes suprantame, ką tai reiškia“, – sakė ambasadorius.
Tuomet pokalbis pakrypo apie Rusiją. Nors ambasadoriaus kalbėjimo maniera išliko švelni, jis nevyniojo žodžių į vatą. M. Hautala šaltai paneigė teorijas, kad V. Putinas išprotėjo ir kad jo dienos valdžioje jau suskaičiuotos. „Šiuo metu jis išlaiko savo galią, – sakė M. Hautala. – Abejoju, kad jis susidūrė su kokiais nors iššūkiais. Ir, jeigu atvirai, nemanau, kad jis susidurs su kokiais nors dideliais sunkumais artimoje ateityje.“
„Manau, kad jis yra visiškai racionalus lyderis. Žinoma, gali kilti klausimas, ar jis teisingai supranta pasaulį. Bet aš negalėčiau sakyti, kad jis yra iracionalus“, – tikino M. Hautala.
Karą Ukrainoje M. Hautala supranta kaip žiaurų pareiškimą, kad Rusija visam laikui atsiriboja nuo Vakarų: „Iš pagrindų keičiasi Rusijos visuomenė, politinė sistema, ekonomika. Jie artimiau bendraus su Kinija, ne Europa ar JAV, bei kitomis pasaulinėmis jėgomis.“
Ambasadorius mano, kad šis užsienio politikos pasikeitimas yra toks milžiniškas, jog pranoksta patį V. Putiną. „Net jeigu situacija Maskvoje dėl kokios nors priežasties ir pasikeistų, tikėtis, kad Rusija tuomet tiesiog grįžtų į protą, būtų pernelyg supaprastintas požiūris.“
Yra daugybė įrodymų, kad Maskva kažką bando nuveikti. Tik pažiūrėkite, kaip į karą reagavo Vakarai versus likęs pasaulis.
Kol JAV, Europa ir kiti jų sąjungininkai visame pasaulyje palaiko Ukrainą siųsdami karinę paramą ir įvesdami Rusijai griežtas sankcijas, Ukrainai vis tik nepavyksta įtikinti į šį klubą prisijungti kitų didelių žaidėjų, daugiausia Kinijos, Indijos ir stipriausių ekonomikų Afrikoje bei Pietryčių Azijoje.
Indonezija pasipriešino Vakarų spaudimui ir pakvietė Rusijos užsienio reikalų ministrą Sergejų Lavrovą į šalyje surengtą G-20 susitikimą. Indija, nepaisydama Vakarų prašymų, toliau importuoja rusišką naftą. Praeitą mėnesį S. Lavrovas leidosi į turą po Afriką, kurio metu bandė pristatyti Rusiją kaip naują didžiąją galią, palaikančią pasaulio pietus.
Per visus tuos metus, kai M. Hautala turėjo tvarkytis su Rusija Suomijos užsienio reikalų ministerijoje bei Suomijos ambasadoje Maskvoje, jis pastebėjo dvi pagrindines mąstymo kryptis, įsitvirtinusias Rusijos politikos elito galvose, kurios padėjo pagrindą šiam naujam poslinkiui tolyn nuo Vakarų.
„Per tuos 10 metų, per kuriuos daug bendravau su rusais, vienas iš bruožų, kuris, kaip pastebėjau, nuolatos stiprėjo, buvo perdėtas susidomėjimas istorija ir valstybių sienomis, – pasakojo M. Hautala. – Kitas bruožas buvo apsėdimas, susijęs su idėja, kad formuojasi naujas daugiapolis pasaulis, kad Vakarai silpnėja, ir kad susiformuos nauja galios pusiausvyra, kuri bus palanki Rusijai.“
Šį apsėdimą ambasadorius vadina „geopolitinės galios sapnu“, kurį dauguma Vakaruose laiko tik V. Putino retorikos dalimi, naudojama politiniams taškams jo šalies viduje pelnyti. Žinoma, V. Putinas gali bandyti savo tautiečius įtikinti daugybe dalykų: kaip Rusija nusipelnė vėl tapti stipria jėga, kaip Vakarai turėtų susilaikyti nuo bendradarbiavimo su tokiomis šalimis kaip Ukraina ir Baltarusija, kadangi jos priklauso Rusijos įtakos sferai, ir kad Sovietų Sąjungos griūtis buvo „tragedija“. Bet juk tai nereiškia, kad jis iš tiesų bandys jėga atstatyti Rusijos imperiją, ar ne?
M. Hautala susimąsto ir atsiremia į savo kėdės atlošą.
„Daugelis mūsų padarė klaidą, – ištarė jis. – Manau daugelis mūsų manė, kad tai tik savotiškos nostalgijos politika. Tačiau, manau, dauguma nematėme ar nenorėjome tikėti, kad šis perdėtas Rusijos susidomėjimas istorija iš tikrųjų buvo karo planas.“
