Egipte praėjusį sekmadienį baigėsi Jungtinių Tautų COP27 viršūnių susitikimas dėl klimato kaitos, kuriame delegatai priėmė du pagrindinius dokumentus: galutinę deklaraciją ir svarbų susitarimą dėl klimato kaitos nuostolių ir žalos.
Tokio tipo renginiai nuo 1995 m. vyksta kasmet vis kitame pasaulio mieste, jų metu pasaulio lyderiai sprendžia, kaip kovoti su klimato kaita. Vienas reikšmingiausių per COP konferencijas pasiektų susitarimų – 2015 m. pasirašytas Paryžiaus susitarimas, kuris nustatė, kaip bus kovojama su klimato kaita nuo 2020 m.
Ilgalaikis Paryžiaus susitarime numatytas tikslas – vyriausybės susitarė užtikrinti, kad vidutinės temperatūros kilimas pasaulio mastu būtų gerokai mažesnis nei 2 laipsnio Celsijaus, palyginti su ikipramoninio laikotarpio temperatūra, ir dėti pastangas, kad ji nepadidėtų daugiau kaip 1,5 laipsnio Celsijaus.
Šiemet Šarm el Šeiche vykusi konferencija nėra pažymėta tokios reikšmės sprendimais. Priešingai, Vakarų šalys kalba apie ambicijos trūkumą.
„Kalbant apie rezultatus, viltis ir nusivylimas yra arti vienas kito“, – taip COP27 pasiektą susitarimą įvardijo Vokietijos užsienio reikalų ministrė Annalena Baerbock.
Šioje konferencijoje dalyvavo ir Lietuva, o delegacijai vadovavo aplinkos ministras Simonas Gentvilas. Interviu naujienų portalui tv3.lt jis pasakojo, kad šiais metais dėmesys nukrypo nuo pačios kovos su klimato kaita į pinigų dalybas.
„Čia kaip ateiti į gaisrą ir diskutuoti su draudikais apie draudimo sumą, o ne gesinti gaisrą“, – teigė ministras.
Pokalbio metu jis taip pat atskleidė, kokių tikslų Lietuvai pavyko pasiekti per COP27, koks yra Kinijos vaidmuo kovoje su klimato kaita ir ar galėtume sulaukti tokio lygio renginio Lietuvoje.
Pradėkime nuo COP27 rezultatų. Teko skaityti įvairius atsiliepimus, kalbėta apie ambicijos trūkumą ar, apskritai, kad pasiekti susitarimai – nusivylimas. Kaip jūs vertintumėte pasiektą rezultatą?
Jeigu žiūrėtume į klimato kaitą, tai yra trys su ja susijusios stadijos. Pirmiausia, klimato kaitos stabdymas. Po to yra prisitaikymas. O jei nepavyksta, tada yra trečioji stadija – nuostolių kompensavimas. Apie ką ši konferencija buvo, tai nebe apie prisitaikymą, nebe apie stabdymą, bet apie kompensavimą. Nueita į tą stadiją, kai fokusas nuėjo nuo to, kad mums reikia vis dar stabdyti ir prisitaikyti, į tai, kad mums reikia kompensuoti. Gaunasi, kad buvo pinigų maišo dalybos, kas mokės. O kaip pinigai bus išleisti bus apsispręsta greičiausiai dar už metų Dubajuje.
Mokslininkams, aplinkosaugininkams neįdomūs tie kompensavimo klausimai. Jiems įdomu, kaip sustabdysime klimato kaitą ir kaip prie to prisitaikysime. Apie tai buvo mažiausiai kalbama. Kas yra iš esmės išslydę, tai kai kurie susitarimai dėl 1,5 laipsnio, anglies deginimo sustabdymas. Tai, kas buvo sutarta Glazge, iš esmės nepasistūmėjo į priekį šiame susitarime. Buvo tik pradėta kalbėti apie pinigus labiausiai pažeidžiamoms valstybėms.
Tai tas ambicijos trūkumas yra tai, kad buvo pakartota tai, kas buvo susitarta Glazge, bet nepridėta nieko naujo?
Taip. Fokusas nukrypo nuo klimato kaitos stabdymo, nuo prisitaikymo prie klimato kaitos, į pinigų dalybas. Čia kaip ateiti į gaisrą ir diskutuoti su draudikais apie draudimo sumą, o ne gesinti gaisrą. Turbūt toks pavyzdys būtų geriausias.
Pakalbėkime apie tas pinigų dalybas. Nuspręsta įkurti fondą, įsteigti fondą nuostoliams ir žalai atlyginti. Kaip tas fondas veiks?
Dabar tik apibrėžta, kad toks fondas bus kuriamas, o veikimo principai bus aptarti tik už metų, kas suneš pinigus ir kas kam ko ką kompensuos. Bet realiai mūsų pastangos Europoje buvo apie tai, kad gerai, galime kalbėti apie fondą, bet turime kalbėti ir apie mažinimus, kiek susimažinam CO2 išmetimo, kaip prisitaikome.
Didžioji diskusija buvo, ar Kinija yra besivystanti šalis, ar Saudo Arabija yra besivystanti šalis, ar mes fokusuojame tą fondą į labiausiai pažeidžiamas šalis, į kurių gretas įeina žemos deltos, sausringos šalys, šalys, kuriose yra dykumos, mažųjų salų valstybės. Tai joms reikia pagelbėti, nes jos kenčia tiesiogiai.
Lietuva į šio fondo lėšas nepretenduotų, net jei pas mus būtų ekstremali situacija, force majeure, pavyzdžiui, sausra?
Lietuva nepretenduotų tiek pagal pragyvenimo lygį, tiek pagal esamą būklę. Iš esmės, reikia suprasti, kad už 10 metų virš 1 mlrd. pasaulio gyventojų gyvens žmonėms netinkamoje gyventi aplinkoje. Arba bus per karšta, arba bus per sausa. Tie žmonės taps desperatiški, jie bandys migruoti į šiaurę, kur yra geros gyvenimo sąlygos. Pas mus gi puiki gamta, puikus klimatas. Žmonės norės čia atsikraustyti, nes kitur bus nebeįmanoma gyventi.
Kataras, kuriame vyksta pasaulio futbolo čempionatas, yra geras to pavyzdys. Pasaulio lengvosios atletikos čempionatas ten įvyko ir organizatoriai pasakė never again (liet. daugiau niekada). Negali tu tokiomis klimato sąlygomis žaisti.
Paminėjote Kiniją, kuri yra ir didžiausia teršėja, ir antra didžiausia ekonomika pasaulyje, tačiau vis dar vyksta diskusija, ar tai besivystanti, ar jau išsivysčiusi šalis. Kiek apskritai Kinija stabdo reikšmingesnius susitarimus klimato kaitos srityje? Kiek tie susitarimai būna sušvelninti vien dėl Kinijos įsikišimo?
Reikia suprasti, kad Kinija yra didžiausia dabartinė teršėja, bet ji istoriškai yra antra didžiausia teršėja. Dažnai apeliuojama, kad Vakarų šalys pramonės revoliuciją įgyvendino ir susikūrė sau gerovę 150 metų teršdamos, o dabar spaudžia visus kitus nesikurti gerovės. Bet Kinija istoriškai yra antra didžiausia teršėja po Jungtinių Valstijų.
Kinija vis dar nori save matyti kaip besivystančią šalį, nepaisant to, kad tik 1 proc. Kinijos gyventojų yra žemiau skurdo ribos. Per paskutinius keturiasdešimt metų Kinijos perkamoji galia išaugo apie dvidešimt penkis kartus. Tai kinai yra modernaus pasaulio dalis ir jie turi prisiimti pasaulinius įsipareigojimus.
Kiek Kinija stabdo? Mano nuomone, ji vis dar bando piginti savo gamybos kaštus, mato, kad gamybą nebeišeina perkraustyti iš Amerikos ar Europos, jos vis mažiau atiduoda, tai Kinija pasitelkia mažąsias valstybes Centrinėje Azijoje, Indokinijoje arba Afrikoje, masiškai investuoja ten ir tos šalys pasauliniu mastu tampa sąjungininkėmis, nes Europa ar Amerika mažai investuoja į tas šalis. Todėl, kai ateiname susitikti Jungtinėse Tautose, Kinija draugų turi daugiau.
Ką mes jaučiame, kad Europa yra aiškiai apsisprendusi, turi aiškias taisykles, kaip sumažinti savo išmetimus 55 proc., kaip įvesti anglies pasienio mechanizmą, kuris suvienodintų produktų taršumą. Amerika irgi yra priėmusi reikšmingus sprendimus dėl kovos su klimato kaita ir 40 proc. iki 2030 m. sumažins savo emisijas.
O Kinija tų žingsnių nedaro. Bando auginti konkurencingumą gamindama taršesnius produktus ir apeliuodama į tai, kad taršą kompensuoti turėtų tik Vakarų valstybės, nors pati yra istoriškai antra didžiausia, o dabar didžiausia teršėja pasaulyje.
Po susitarimo Kinijos atstovai pažymėjo, kad išsivysčiusios šalys vis dar neįvykdė savo įsipareigojimo besivystančioms šalims. Ar Globali Šiaurė pakankamai padarė kilstelėdama Globalius Pietus būtent kovos su klimato kaita srityje?
Europa išmeta tik 10 proc. pasaulio taršos, bet Europa sukuria maždaug pusę pasaulio „Clean Tech“ technologijų. Mes esame iš esmės tie, kurie siūlome sprendimus pasauliui, mažiname savo taršą maksimaliai, kiek įmanoma, leidžiame importuoti mažiau taršius produktus. Mes prisiimame aukštus įsipareigojimus. Apie Ameriką negaliu kalbėti, tai atskira sritis, bet Europa masiškai padeda besivystančiam pasauliui.
Ar padedame pakankamai 100 mlrd. JAV dolerių metiniame biudžete (tai programa, pagal kurią turtingosios šalys per metus skirs šią sumą ir padės besivystančioms šalims pereiti prie atsinaujinančiosios energijos ir didinti atsparumą klimato kaitai – aut. past.)? Trūksta, bet čia pasaulio mastu trūksta.
Bet reikia žiūrėti ne tik į Europą, bet ir, pavyzdžiui, į Australiją. Australija yra didžiausia pasaulio anglies eksportuotoja, nelabai priėmusi konkrečių sprendimų dėl savo CO2 išmetimų. Išsivysčiusių šalių tarpe yra highperformeriai, puikiai besielgiančios šalys, pagrinde Europos šalys, ir yra ne tiek persistengiančios šalys, kaip Australija ar ilgą laiką buvo Amerika, kuri tikrai nebuvo tarp lyderių, bet dabar užsikrėtė tuo iš esmės.
Jeigu pakalbėtume apie Lietuvos dalyvavimą COP27, tai jūs, vykdamas į konferenciją, teigėte, kad Lietuva turi ką pasiūlyti Afrikos ir Arabų pusiasalio šalims. Ar konferencijoje pavyko užmegzti kažkokius konkrečius kontaktus, pasiekti kažkokius preliminarius susitarimus su šiomis valstybėmis?
Kas yra įdomu, tai žaliojo vandenilio importas, kad Klaipėdos uostas taptų žaliojo vandenilio importuotoju. Mes Lietuvoje sunaudojame 300 tūkst. tonų vandenilio „Achemoje“ ir „Orlene“ jau dabar, bet jis yra pilkasis vandenilis, pagamintas iš dujų. Mums reikia žaliojo vandenilio tam, kad didžiausius savo teršėjus perorientuotume. Klaipėdos uostas yra vienas iš potencialiausių importo terminalų. Klaipėdos uostas daro dabar studiją, įkurta žaliojo vandenilio platforma. Europa pusę savo vandenilio 2030 m. importuos per uostus, tai Klaipėda galėtų aprūpinti, o Afrika galėtų siųsti su savo milžiniškais atsinaujinančios energetikos ištekliais. Čia viena tema, kuria mes debatavome ir diskutavome, toliau dirbame su šiais kontaktais.
Antra tema, mūsų saulės energetikos projektai, kurie galėtų eiti su europinėmis garantijomis. Mus lydėjo Lietuvos ambasadorius Egipte, jis „dengia“ Šiaurės Afriką, tai kalbėta buvo apie saulės energetikos projektus, kaip mes galėtume ateiti ir padengti. Tas pats Egiptas yra 105 mln. gyventojų, vos 5 proc. Egipto energijos gaunama iš atsinaujinančių išteklių. Tai Egiptas, viena vertus, tampa žaliojo vandenilio gamintojais, kita vertus, stipriai investuoja. Apie tas galimybes nemažai šnekėta.
Bet mes kalbėjome ir apie depozito sistemos pristatymą mažosioms valstybėms, kad mes galėtume važiuoti per valstybes ir pristatinėti tai kaip lietuvišką know-how ir atvažiuoti su sprendimu.
Lietuvos depozito sistemą pristatyti Afrikos valstybėms?
Taip, ją įdiegti ten su lietuvišku verslu, su lietuvių ekspertais ir eiti pirmyn.
Jūs vadovavote Lietuvos delegacijai Egipte vietoje prezidento Gitano Nausėdos, kuris atšaukė dalyvavimą mirus jo tėvui. Opozicija svarstė, kad vietoje prezidento turėjo dalyvauti premjerė Ingrida Šimonytė. Mes matėme, kad į COP27 susirinko svarbiausi pasaulio lyderiai, pavyzdžiui, JAV prezidentas Joe Bidenas ar britų premjeras Rishi Sunakas. Ar jūsų dalyvavimas padėjo daugiau pasiekti Lietuvai aplinkosaugos srityje? Ir ar Lietuva nebuvo tuomet nuskriausta aukštosios politikos sferoje dėl to, kad dalyvavo ministras, o ne vienas iš šalies vadovų?
Aplinkos ministerija visada vadovauja delegacijai, kuri sudaroma premjerės. Pas mus iki dešimties žmonių prasisuka per tas dvi savaites ir aš paprastai esu delegacijos vadovas. Prezidento prašymas buvo dėl šeimos aplinkybių atvažiuoti dvejomis dienomis anksčiau atvažiuoti. Tai buvo suderinta su premjere ir nuvykau.
Nei valstybinių pranešimų už prezidentą neskaičiau, nei bendrose nuotraukose neužėmiau prezidento vietos. Toks buvo sprendimas, kuris visų kartu buvo aptartas.
Bet Lietuva neprarado kažko, ką būtų gavusi, jei būtų dalyvavęs prezidentas arba premjerė?
Aišku, prezidento sutarti susitikimai buvo atšaukti, nes prezidentas turėjo savo darbotvarkę. Tai aš negaliu dvišalių susitikimų turėti prezidento lygmeniu, tai yra natūralu, bet žinome, dėl kokių aplinkybių prezidentas neatvyko.
Aplinkos ministerija dvi savaites ten buvo, mes vadovavome delegacijai, vyko kartu ir susisiekimo viceministras, ir atstovai iš Žemės ūkio bei Ekonomikos ir inovacijų ministerijų. Prezidentūra tiesiog paprašė, kad anksčiau kažkas atvyktų, kad nebūtų visiškai tuščia. Tai buvo visiškas force majeure. Paskambino, už trijų valandų lėktuvas, o premjerė turėjo savą darbotvarkę su biudžetais, tai nusprendėme, kad aš vykstu.
Ar įmanoma būtų COP konferenciją surengti Lietuvoje? Ar Lietuva yra suinteresuota priimti tokį renginį pas save?
Mes apie tai esame galvoję, bet tam reikia ilgalaikio įdirbio. Ir reikia rodyti pavyzdį, nes tu turi būti pavyzdžiu pasauliui. Mes jau tampame pasauliui pavyzdžiu, su jūriniu vėju, su visa atsinaujinančia energetika, kitais sprendimais, depozitu, „Vinted“ ir taip toliau. Mes jau esame tikrai tarp pažangiausių Europoje ir pasaulyje pagal savo ekonomikos mastą ir perkamąją galią.
Bet toks renginys yra 30 tūkst. dalyvių. Kitais metais Lietuvoje vyks NATO viršūnių susitikimas, kuriame bus maždaug tiek dalyvių. Reikia matyti, kokio tai sudėtingumo renginys, kiek reikia diplomatijos.
Kad Lietuva tikrai turės COP, tai tikrai taip, bet tam pasiruošti reikia mažiausiai penkerių metų, važiuoti į kitas konferencijas, samdyti tarptautinius ekspertus. Čia nėra toks renginys, kur aš pasisiūlau ir už metų ar dviejų jis įvyksta.
Tą reikia susiplanuoti, o Lietuvoje, akivaizdu, dabar prioritetas yra saugumas. Lietuvos diplomatinis korpusas nėra kaip Vokietijos ar Egipto, mes turime ribotus išteklius ir fokusas dabar yra į nacionalinį saugumą, kariuomenės stiprinimą, pagalbą Ukrainai.
Nėra taip, kad klimato kaita Lietuvoje nustumta į paraštes, tačiau reikia suprasti, kad diplomatinis korpusas dabar dirba išskirtinai tik su Ukrainos ir saugumo temomis. Tai yra suprantama.
Yra konkrečios priežastys, kodėl šalys priima COP. Pavyzdžiui, praėjusiais metais konferencija vyko Glazge. Tai įvyko todėl, kad po „Brexit“ reikėjo duoti kažką Škotijai ir tokį mega renginį britai atidavė organizuoti Glazgui, o ne kažkam Anglijoje. Be to, Jungtinė Karalystė yra padariusi milžinišką pažangą Škotijoje, jiems buvo įdomu parodyti savo technologijas, nes jie buvo anglies kraštas, dabar perėjo į atsinaujinančią energetiką.
Egiptui buvo įdomu parodyti afrikietišką kovos su klimato kaita pusę, kad jie kovoja už Afriką, jie yra vartai į Europą, jie kitoms Afrikos šalims išsiderės geresnes pozicijas. Be to, jie turi Sueco kanalą, tad jiems labai svarbus yra žaliasis vandenilis, jo gaminama energija. Tai jie turėjo savo fokusą.
Kai susiburs kritinė masė verslo, kurį mes galime pristatyti pasauliui, kai susiburs kritinė masė ekspertų ir bus ramiau regione, manau, tikrai ateis COP ir į Lietuvą.
