Kitų metų kovo 5 d. rinkėjai eis prie balsadėžių ir spręs, kas artimiausius ketverius metus valdys jų miestus ir miestelius. Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD) per savivaldos rinkimus bandys iškovoti tikrai ne vieną mero postą, o pagrindiniais taikiniais laikomi du didžiausi miestai – Vilnius ir Kaunas.
Paskutinį kartą konservatoriai valdė sostinę prieš daugiau nei dešimtmetį, kai Vilniaus vadovo kabinete šeimininkavo Vilius Navickas ir Raimundas Alekna. Po to – eilė nesėkmių. Kai 2015 m. merai pradėti rinkti tiesiogiai, TS-LKD į kovą metė tuomet dar mažai žinomas buvęs Andriaus Kubiliaus patarėjas Mykolas Majauskas. Tuomet būsimas Seimo narys didesnio iššūkio konkurentams nemetė – pirmajame ture liko ketvirtas, į priekį užleido ne tik Artūrą Zuoką ir Remigijų Šimašių, bet ir Valdemarą Tomaševskį.
2019 m. konservatoriai į kovą metė buvusį ūkio ministrą Dainių Kreivį, tačiau ir tą kartą rezultatas panašus. D. Kreivys surinko beveik tiek pat balsų, kiek M. Majauskas prieš ketverius metus, liko ketvirtas ir į priekį praleido tris kandidatus – vėl besivaržiusius R. Šimašių ir A. Zuoką bei Viktorą Uspaskichą.
2023 m. rinkimuose TS-LKD sostinėje išbandys dar kitokią taktiką, nei prieš tai buvusiuose rinkimuose. Šį kartą į kovą metamas ilgai miesto taryboje dirbęs Valdas Benkunskas. Jis ne tik ilgametis tarybos narys, bet ir aštuonerius metus ėjo miesto vicemero pareigas.
Gal šie rinkimai bus proga konservatoriams išjudinti stagnuojančius rezultatus rinkimuose sostinėje, o V. Benkunskui užlipti iki aukščiausio laiptelio Vilniaus valdžios hierarchijoje? Jei jam tai pavyks, V. Benkunskas žada, kad jo valdymas bus be cirkų.
Naujienų portalo tv3.lt interviu su Valdu Benkunsku – apie konservatorių šansus Vilniuje, idėjas dėl viešojo transporto, gatvių siaurinimo, automobiliais užkištų daugiabučių kiemų, nepatikusių R. Šimašiaus sprendimų ir sostinės valdymą be cirkų.
Tarp galimų TS-LKD kandidatų į Vilniaus merus buvo minimos įvairios pavardės, tiek jūsų, tiek Seimo narių, tiek ministrų. Papasakokite apie patį procesą, kaip buvo galiausiai nuspręsta, kad jūs būsite kandidatas?
Mūsų skyriai pradėjote siūlyti kandidatus dar vasarą. Iš esmės, buvo daug tų pavardžių, bet likome keturiese. Aš, dirbantis savivaldybėje, ir kolegos iš kitos upės pusės – ministrė ir du Seimo vicepirmininkai. Mes turėjome pokalbį tarpusavyje, kiekvienas turi ir stiprybių, ir trūkumų, silpnybių. Dėliojome tą paveikslą, kas galėtų geriausiai partijai atstovauti šiuose rinkimuose.
Taip jau gavosi, kad buvo priimtas vieningas sprendimas išlaikyti tam tikrą nuoseklumą, kad man, kaip dirbusiam savivaldybėje tris kadencijas, iš viso – 12 metų, ir dvi kadencijas einant vicemero pareigas, atrodytų, nuosekliausias dalykas būtų bandyti gauti rinkėjų pasitikėjimą jau einant į tas pagrindines – miesto vadovo – pareigas.
Kolegos mane parėmė, atsiėmė savo kandidatūras, ir konkurencinės aplinkos nebebuvo, buvau patvirtintas kaip vienintelis likęs kandidatas.
Jūs sakote, kad būsite meras be cirkų. Kaip gimė idėja eisite su šiuo šūkiu ir kokia pagrindinė jūsų žinutė?
Čia yra perkeltinė prasmė. Pirmiausia, tai atkreipia dėmesį į tam tikrą veikimo principą. Man atrodo, kad buvę Vilniaus merai labai dažnai pamiršdavo apie ką yra savivalda ir savo darbą fokusuodavo į skambių antraščių, skambių projektų vykdymą ir nukreipdavo dėmesį nuo tų dalykų, kuriems meras ir savivaldybė turėtų skirti dėmesį.
Mano šūkis reiškia, kad ne kažkokiems reklaminiams projektams, ne skambioms antraštėms, ne savireklamai bus skiriamas dėmesys ir darbas, o problemoms, kurias reikės imti ir spręsti. Toks ir pasakymas, kad miesto valdymas bus be cirkų, be tuščių piarinių akcijų, koncentruojantis į darbus, kurių miestiečiai iš tikrųjų laukia, kurių reikia tam, kad Vilniuje būtų patogu ir miela gyventi.
Vienas iš buvusių sostinės merų Artūras Zuokas kandidatuoja ir šiuose rinkimuose, yra įvardijamas kaip vienas stipriausių kandidatų. Ar kartu su šūkiu, kad būsite meras be cirkų, jūs bandote parodyti, kad jūs esate stipriausia alternatyva būtent Artūrui Zuokui?
TS-LKD, kuriai aš atstovauju, istoriškai yra stipri Vilniuje. Vilnius yra dešiniųjų miestas, vilniečiai atsakingai renkasi savo atstovus tiek Seime, tiek savivaldybėje, mums čia tikrai neblogai sekasi. Nenorėčiau padaryti šių rinkimų kažkokia dvikova prieš Zuoką, prieš kitą kandidatą.
Turėsime debatus, kai kuriais klausimais, matyt, jie bus aštrūs ir bekompromisiai. Bet pirmiausia aš norėčiau šnekėti apie tai, kokį aš matau Vilnių, su savo stiprybėmis, su savo silpnybėmis, ir ką miesto vadovas turėtų daryti, kad tas miestas eitų į priekį, būtų ne tik Lietuvos mastu stipriausias ekonomiškai, patraukliausias gyventi, bet taptų pagaliau ir regiono lyderiu.
Aš pirmiausia noriu šnekėti apie save, apie savo darbus, apie savo valdymo principus, kuriuos aš esu susiformavęs dirbdamas vicemeru, turėdamas aiškias atsakomybes, gaudamas sritis, kurios, tiesą pasakius, nebuvo dovanėlė, dažnai turėdavau spręsti krizines situacijas, sutvarkyti jas. Aišku, visada yra kur tobulėti, bet man atrodo, kad man pasisekė tuos dalykus sutvarkyti visai neblogai.
Jeigu mes turėdavome bėdų su neskaidriu ir neefektyviu šildymo sektoriumi, turėjome problemų su vaikų darželiais, turėjome problemų su atliekų tvarkymu, tai šios sritys tikrai yra pažengusios į priekį.
Tą aš ir sakau – duokite man daugiau, aš padarysiu tvarką ir kitose srityse.
Kitais metais trečią kartą rinksime merus tiesiogiai. Kodėl, jūsų nuomone, Mykolui Majauskui ir Dainiui Kreiviui ankstesniuose rinkimuose nenusišypsojo sėkmė?
Kiekvieni rinkimai turi savo kontekstą ir priežastis, kurios lemia rezultatą. Skirtingi buvo rinkimai 2015 ir 2019 metais. 2015 metais Remigijus Šimašius rinkėjams atrodė geriausia alternatyva pakeisti Artūrą Zuoką, todėl buvo tokia balsų koncentracija. 2019 m. mes turėjome antrus rinkimus, kai merai renkami tiesiogiai, matyt, tas iš žmonių atėjęs tęstinumo noras leisti einantiems pareigas merams dar vieną kadenciją dirbti prisidėjo prie to, kad ne tik Vilniuje, bet ir daugumoje Lietuvos savivaldybių merai buvo perrinkti antrajai kadencijai.
Matyt, kad ir šie rinkimai turės savo kontekstą. Aišku, yra labai svarbus dėmuo, kad dabartinis meras nebekandidatuoja. Natūralu, kad turėsime naują merą, kas jis bebūtų. Ta rinkiminė kova ir rinkiminė kampanija didele dalimis ir lems, kas bus nugalėtojas ir kokią kryptį vilniečiai pasirinks.
Sakote, kad dešinieji yra stiprūs Vilniuje, bet turbūt akivaizdu, kad jums, norint laimėti, reikės surinkti daugiau balsų, nei TS-LKD. Nesate toks žinomas, kaip kai kurie kiti jūsų partijos kolegos, tai kaip jūs planuojate supažindinti rinkėjus su savimi, jei jau ketinate nenaudoti jokių „cirkų“?
Tikriausiai vienas tikslų ir sprendimų, kodėl aš vos ne pirmasis startuoju, ir buvo turėti ilgesnę kampaniją tam, kad aš galėčiau tiems, kas manęs nepažįsta, prisistatyti ir tą žinomumo dėmenį pasikelti. Natūralu, kad mano pozicija turi tam tikrą trūkumą, kad žinomumo stoka, einant mero pavaduotojo pareigas, natūraliai egzistuoja, lyginant su buvimu nacionalinės politikos žaidėju.
Kita vertus, tai ir galimybė būti underdogu. Turime eilę pavyzdžių rinkimuose, kai būtent tokie kandidatai galiausiai ir laimi. Ir Varšuvos merą dabartinį galime prisiminti, ir Amerikoje ne vienas pavyzdys yra.
Aš jau pradėjau aktyvią rinkimų kampaniją. Aš pradėjau lankyti bendruomenes, pradėjau susitikinėti su nuomonių lyderiais, kurie, matau, yra neabejingi Vilniaus problemoms. Tie artėjantys mėnesiai tikrai bus intensyvūs, tikrai esu pasiruošęs su savo komanda intensyviai dirbti tam, kad prisistatyčiau tiems, kurie manęs nepažįsta, parodyčiau tai, ką aš siūlau.
Pakalbėkime apie jūsų programą, kurioje išskyrėte kelias esmines sritis. Viena jų transportas, tačiau kartu galima iškart kalbėti ir apie gatvių siaurinimą.
Savo programoje rašote: „Mano pasiūlymas – nutraukti skubotus, brangius, nepasiteisinusius gatvių siaurinimo projektus. Perskirstyti išteklius duobėtų, prastų gatvių atnaujinimui. Pagrindinis gatvių kokybės matas turi būti ne jų subjektyvi estetinė pusė, o eismo dalyvių saugumas ir patogumas. Pritaikymas specialiajam transportui, miestą aptarnaujančioms tarnyboms.“
Kaip suprantu, šią dabartinio mero iniciatyvą vertinate kaip blogą sprendimą?
Visų pirma, Vilnius yra kaip tam tikras miesto lygmens vyriausybės darinys. Mes turime daug skirtingų temų ir politiškai esame pasidalinę atskiromis „ministerijomis“. Transporto sritis yra kuruojama mero ir jo frakcijos. Mes tam tikrus dalykus šioje srityje tikrai sužinome kartais post factum. Pavyzdžiui, kad bus vykdomi gatvių siaurinimai ar vienos ar kitos gatvės pertvarkymas.
Mano požiūriu, tai nėra didžiausia Vilniaus problema. Bet pasiimti kelias gatves, jas modernizuoti taip, kaip dar niekas nedarė, mano nuomone, yra tam tikra prabanga, kurios mes dabar sau leisti negalime. Vilnius turi 228 kilometrus blogos arba avarinės būklės gatvių. Kas dieną žmonės važiuoja, daužo savo automobilius.
Čia turėtų būti pirminis dėmesys – susitvarkyti tą higieną, kurią žmonės priima kaip natūralų dalyką. Jei ta higiena nėra tvarkinga, tai tada prasideda bambėjimas, kuris yra pagrįstas ir objektyvus.
Iš tos pusės žiūrint, prioritetai tikrai yra sudėlioti klaidingai, ne ten aš juos dėliočiau. Pirmiausia reikia susitvarkyti su tomis problemomis, su kuriomis kas rytą vilniečiai patiria važiuodami miesto gatvėmis.
Negali miestas būti vienos kažkokios idėjos eksperimentų aikštelė. Tai per brangiai kainuoja. Tokie eksperimentai yra 30 proc. brangesni, laiko prasme, žmogiškųjų resursų naudoja daug daugiau. Dabar matome Šeimyniškių gatvės projektą, kuris turėjo pasibaigti dar rugsėjui neprasidėjus, įsibėgėjus spaliui, jis vis dar vyksta. Dėl to, kad tai yra didelė intervencija į gatvę, kurios, galbūt, taip stipriai keisti nereikėjo, kai mes turime tikrai problemų kitur daug daugiau.
Jei būčiau meras, akcentą gatvių tvarkyme dėčiau visai kitur ir tokių eksperimentinių projektų nedarytume, kol nesutvarkytume tos bėdos su avarinės ir prastos būklės gatvėmis.
Gali būti, jei tapsite Vilniaus meru, tuo metu, kai pradėsite eiti savo pareigas, kai kurių gatvių pertvarkymo darbai dar nebus baigti. Jūs visiškai stabdysite jau pradėtus gatvių siaurinimo projektus ar leisite juos tęsti?
Čia reikia suprasti, kad yra ir sutartiniai santykiai su rangovais, yra patvirtinti projektai. Kas tu bebūtum, kai kuriuos dalykus, kai valdžios keičiasi, tu paveldi. Yra priplanuota ir daugiau gatvių, bet čia reikės sėsti su šios srities kuratoriais, su mūsų Infrastruktūros skyriumi ir tuos planus perbraižyti. Kas pradėta, tai natūralu, kad tu tos statybų aikštelės nepaliksi, neužšaldysi ir reikės pabaigti. Bet tam tikrus sprendinius ir jau padarytuose projektuose bus galima peržiūrėti.
Kitas jūsų išskirtas prioritetas – viešasis transportas. Kaip jūs paraginsite vilnietį persėsti į autobusus ir troleibusus?
Tai ne vienos kadencijos problema buvo ir ne vieno mero problema. Tas bandymas priversti žmones išlipti iš automobilių ir sėsti į viešąjį transportą, sukuriant dirbtines kliūtis keliaujantiems automobiliais, niekada neduos efekto. Taip jau yra, kad žmonės į viešąjį transportą sės tada, kai jis bus patogesnis, nei automobilio naudojimas, bus greitesnis, kels pasitenkinimo lygį dėl estetikos ir panašių dalykų.
Čia reikalingos didelės investicijos. Aišku, mes galėtume šnekėti apie naujos transporto rūšies įvedimą, ko Vilnius istoriškai kažkada gal ir nepadarė, bet dabar tai sudėtinga padaryti. Iš karto sakau, kad aš tų žaidimų nežaisiu, nekalbėsiu nei apie tramvajus, nei apie metro. Natūralu, kad per ateinančius ketverius metus nei vieną, nei kitą padaryti nėra realu. Tam reikalingos ir investicijos, ir nacionalinės valdžios skiriamos lėšos. To nebus.
Ką Vilnius gali padaryti, tai susitvarkyti su savo esama sistema. Pirmiausia, ką mes turime padaryti, tai peržiūrėti maršrutų planavimą. Kad tie priemiestiniai rajonai, kur yra daug išsiplėtusių naujų gyvenviečių, individualių namų kvartalai turėtų patogią infrastruktūrą, kad nereikėtų žmonėms nuo nuosavo namo pėdinti pusantro kilometro iki artimiausios stotelės. Jei mes norime, kad žmonės iš Tarandės ar Naujojo Antakalnio žmonės nevažiuotų su savo automobiliais į miesto centrą, o naudotųsi viešuoju transportu, jiems turi būtų patogios susisiekimo infrastruktūros vietos.
Mes sakome, kad turi būti peržiūrėtas tinklas, turi būti daugiau stotelių ten, kur jų trūksta. Miesto centre, rajonuose viskas ok, turime stotelių tinklą išplėstą. Reikalingas dėmesys ten, kur jo trūksta. Kokybinis matas būtų – kiekvienoje gyvenvietėje būtų ne toliau nei 500 metrų artimiausia stotelė nuo gyventojo namų.
Antras dalykas, persėdimų skaičius. Jeigu žmogui reikia persėsti du ar tris kartus tam, kad pasiektų savo darbovietę miesto centre, tai suprantame, kad tai yra laiko kaštai, kurie yra neadekvatūs. Planuojamas maršruto tinklo peržiūrėjimas, kuris yra gyvas mechanizmas, nuolatos tą reikia daryti, bet akcentą dedame ne kaštų optimizavimui, o tam, kad žmonės būtų pasiekiami ir jiems būtų patogu naudotis viešuoju transportu.
Kitas dalykas, kalbame apie dabartines transporto priemones. Vilnius prieš šešerius ar septynerius metus padarė didelį žingsnį į priekį, įsigijo daug dyzelinų autobusų, mes atsinaujinome parką. Iš esmės, padarėme kokybinį šuolį, nes dabar nei Narbuto, nei Šeškinės kalvose nebematome užsidegusių autobusų, kas buvo gana dažnas reiškinys prieš dešimtmetį.
Bet šios transporto priemonės jau baigia savo tarnavimo ciklą ir reikia galvoti apie naują etapą. Čia iš esmės kalbame apie elektrinių transporto priemonių įsigijimą. Yra planas įsigyti daugiau nei šimtą naujų troleibusų, turėti naują troleibusų parką, dar galime pasinaudoti ir europine parama, tai palengvins naštą.
Yra ir naujos technologijos – autonominės ridos autobusai, kurie yra gali veikti ir nuo kontaktinio tinklo, bet gali turėti ir baterijas, važiuoti autonomiškai ten, kur nėra tinklo. Turėtume galimybę, po truputį atsisakant dyzelinių autobusų, turėti naują autobusų parką. Mes turime jau pingančias technologijas su elektriniais autobusais.
Yra ir naujovė, kuri, tikiuosi, taps ir realybe ir padės mums judėti į priekį, tai iš RRF fondo ateina didelės investicijos į vandenilio technologijų skatinimą. Čia jau dirbame su Susisiekimo ir Energetikos ministerijomis, kad bus skiriamos praktiškai iki 100 proc. padengiančios dotacijos, kad Vilnius pasistatytų savo elektrolizės būdu išgaunamo vandenilio gamyklą, kuri tiektų vandeniliu varomiems autobusams žaliąjį vandenilį.
Skaičiuojame, kad per artimiausius ketverius metus galima jau turėti iki 10 proc. autobusų varomų vien vandeniliu, kas reiškia, kad turėtume absoliučiai žalią reikalą ir apie CO2 emisijas galėtume nebekalbėti.
Kalba eina, kad per artimiausius ketverius metus atnaujintume savo parką, paverstume jį absoliučiai nauju, patogiu, higienišku, estetišku ir panašiai.
Automobiliai iš miesto niekur nedings, bet ar automobiliai turėtų būti pageidaujami miesto centre, senamiestyje? Vilniaus senamiestyje yra kilpinis eismas, taip pat savivaldybės yra įpareigotos iki 2023 m. nustatyti mažos taršos zonas, tačiau skirtingų miestų matymas, kaip turėtų atrodyti tos mažos taršos zonos, labai skiriasi. Ar, jūsų nuomone, Vilniaus senamiestis turėtų būti užvertas automobiliams?
Visiškai uždaro senamiesčio mums tikrai nereikia. Galbūt ir nėra tokio tikslo atiduoti senamiestį vien tik pėstiesiems. Mes turime gana kompaktišką senamiestį, mes turime gerą gatvių tinklą, bet spręsti problemą dėl tranzitinio transporto senamiestyje reikia.
Miestas taip jau nusprendė, kad bus įvestas kilpinis eismas. Aš asmeniškai buvau linkęs prioritetą teikti apmokestinimui įvažiuojant į senamiestį. Ką mes dabar turime? Kilpinis eismas sukuria tam tikrą nepatogumą, kad tu negali raižyti skersai išilgai senamiesčio taip, kaip tu nori. Tave veda linija, tu važiuoji ratais kvadratais, bet tu gali važiuoti. Tai kažkiek atbaido vadinamųjų automobilinių turistų, kurie nori be jokio reikalo pasivažinėti po senamiestį. Bet visiškai to klausimo neišsprendžia.
Mano nuomone, mokamas įvažiavimas į senamiestį būtų padėjęs šią problemą daug geriau spręsti. Tokiu atveju, išskyrus senamiesčio gyventojus, į senamiestį žmonės važiuotų automobiliai tik tada, kai tikrai yra poreikis. Dabar mes turime parkavimą, bet jei tu nestoji, o važinėji, tai tu gali tą daryti, važiuoti zigzagais ir tą priemonę tai šiek tiek sumenkina ją apeinant.
Geriausias, matyt, yra Londono pavyzdys, kur yra segmentuotos zonos ir tam tikras įvažiavimo mokestis, kuris leidžia atskirti, kam tikrai reikia važiuoti. O tiems, kam tik reikia garsiai pasileidus muziką važiuoti senamiesčiu, tai kainuotų didelius pinigus ir jie pagalvotų, ar tikrai reikia ten važiuoti.
Pakalbėkime apie automobilių stovėjimą miegamuosiuose rajonuose. Matome pokyčius, turiu omenyje, pajudėjusius ledus dėl automobilių nutempimo, pasikeitusias Kelių eismo taisykles, kur gali stovėti automobiliai. Tačiau problema išlieka – daugiabučių kiemuose vis dar pilna automobilių, nėra kur jų statyti. Apie tai kalbama ne vienerius ir ne dešimt metų. Kaip jūs pasirengęs spręsti šią problemą?
Mes labai analizavome šią dešimtmečiais besitęsiančią ir gilėjančią problemą. Sovietinių kvartalų normatyvai, kur numatyta, kiek vienam butui tenka žigulių ar moskvyčių, yra tikrai pasenę. Dabar standartinio buto gyventojai turbūt kartais turi daugiau automobilių, tas vidurkis yra drastiškai išaugęs, o naujų stovėjimo vietų kiemuose jiems neatsirado.
Bet turime problemą ir su naujausiais kvartalais, čia ir miesto planavimo klaidos. Buvo paleisti vystytojai statyti ištisus kvartalus, daugiabučius namus, nenumatant tinkamo kiekio stovėjimo vietų. Perkūnkiemis yra pats geriausias pavyzdys, kuriame aš pats gyvenau, kai atvažiuoti į svečius kokį trečiadienio vakarą niekam nėra įmanoma, nes vietų nėra, ta medžioklė dėl tų kelių laisvų vietų yra seniai pasibaigusi.
Natūralu, kad miestas turi daryti didelę intervenciją ir šį klausimą spręsti. Mes turime planą iš dviejų dalių. Pirmiausia, turime išrinkę dešimt aktualiausių vietų, kuriose reikėtų statyti daugiaaukštes stovėjimo aikšteles. Tai būtų keturių ar penkių aukštų aikštelė ir taip būtų sukurta tūkstantis papildomų vietų. Ši infrastruktūra būtų statoma miesto lėšomis, administruojama atskiros ar dabar egzistuojančios miesto įmonės. Gyventojams tektų minimalus mokestis už administravimo paslaugą, padengiant elektros kainą, apsaugą ar panašiai.
Antras dalykas, mes turime prieš kelis metus pradėtą labai pasiteisinusį projektą su automobilių vietų koriais gyvenamuosiuose rajonuose. Ten, kur yra erdvės, greitai įrengiamos papildomos korėtos dangos ir sukuriamos naujos parkavimo vietos. Mes turėjome ilgą ginčą su Statybos inspekcija dėl šitų aikštelių, nes buvo reikalaujama, kad miestas darytų projektus ir išsiimtų statybos leidimus. Mūsų traktavimu, tai buvo elementari teritorijos tvarkymo paslauga.
Viskas buvos užšalę kokius trejus ar ketverius metus, kol vyko teismai. Bet dabar miestas laimėjo tą teismą ir mes esame tame kelyje, kad galime tęsti šį projektą. Per kaimynijų programą, kurią aš kuruoju, korių įrenginius, ypač senųjų mikrorajonų daugiabučių kiemuose, galima ženkliai padidinti ir tai tikrai leis sukurti erdvės automobiliams.
Nors sakote, kad būsite meras be cirkų, ar matote didelių projektų, kurių, jūsų nuomone, Vilniui reikia?
Sakydamas, kad būsiu meras be cirkų, neturiu omenyje, kad būsiu meras be ambicijos. Tai yra labai svarbus dėmuo, kad nuo utopijos iki ambicijos – labai plona linija. Kartais mūsų politikai pasiduoda, kai pristatydami savo vizijas kalba apie utopinius dalykus. Turėjome ir Graikijoje salą pirkti, avialinijas turėjome ir ko tik mes neturėjome.
Iš esmės, Vilnius, kad taptų regiono lyderiu, turi turėti labai kelis svarbius dalykus. Vilnius tikrai turi puikų viešbučių tinklą, turime tikrai daug vietų, kur galime pakviesti miesto svečius atvykti, bet miestui trūksta konferencijų centro. Tai, kad turime „Litexpo“, yra geriau negu nieko. Bet mes turime miesto centre turėti patogų, didelį konferencijų centrą, kad skatintume verslo turizmą. Tą turi kitos Europos sostinės.
Labai gaila, kad tas Sporto rūmų projektas yra tokioje situacijoje, kokioje yra. Matyt, čia su Vyriausybe reikia šnekėti ir apsispręsti, kad jei ne šioje vietoje, tai kitoje vietoje miesto centre mes turime turėti konferencijų centrą. Turime skatinti verslo turizmą, nes tai yra didžiausi pinigai, ateinantys į miestus.
Dabar eina kalba apie „Vilnius Connect“ projektą, kur galėtų geležinkelio stoties teritorijoje galėtų atsirasti ir konferencijų centras, bet čia tas reikalas yra šiek tiek per ilgai marinuojamas. Lyderystė iš miesto, einant į Vyriausybę ir siūlant variantus, kad mes pasistatytume tokį dalyką, tikrai yra reikalinga.
Kitas dalykas, ko mums trūksta, tai didelės kultūros erdvės, kultūrinių renginių vietos. Mes jau turime nugriautus Profsąjungų rūmus, turime vykstantį projektavimą, turime brangstantį ir vis dar nepradėtą statyti projektą, bet tam, kad būtų miestas patrauklus atvykti turistams, mums reikia daug tarptautinių kultūrinių renginių. Dabartinės erdvės yra ne iki galo patrauklios. Miesto vadovui sutvarkyti šį projektą kartu su Vyriausybe bus didelis iššūkis.
Lygiai taip pat ir su sporto infrastruktūra. Vilnius čia yra katastrofiškoje padėtyje. Dabar kuruoju sportą ir puikiai išmanau. Ką mes dabar darome, tai vejamės prarastą laiką srityse, kur jau gėda kalbėti apie mokyklų stadionus, erdves, kuriose galėtų vykti vaikų neformalaus ugdymo užsiėmimai. Bet lygiai taip pat mes neturime erdvių, kur galėtume organizuoti didelius tarptautinius sporto renginius. Mes turime vienintelę „Avia Solutions Group“ areną, kuri užsidaro remontui. Jeigu ne miesto sprendimas nupirkti „Jeep“ areną, tai mes greičiausiai šį rudenį būtume neturėję nė vienos krepšinio salės, kuri būtų tinkama oficialių rungtynių žaidimui, ant kiek tai skaudžiai ir provincialiai skambėtų. Be to, kad neturime stadiono, tai krepšinio valstybės sostinė būtų likusi be tinkamos salės krepšiniui...
Tai siūlysite statyti dar vieną krepšinio areną?
Viena iš minčių yra galvoti apie naują krepšinio areną, kuri būtų multifunkcinė, tinkama ir kultūros renginiams. Ne klasikinės muzikos, bet daugiau pramoginės. Mes turime pakeliui ledo areną, projektuojamą Žirnių gatvės teritorijoje, kur būtų ledo rūmai ir ekstremalaus sporto arenos. Mes turime dar vieną didelį projektą – Žirmūnų sporto centrą, toks hubas vadinamasis, kur turėtų atsirasti lengvosios atletikos maniežas, kuris būtų tinkamas rengti ir varžybas, šalia prie Neries – irklavimo bazė.
Sporto turizmas, važiuoti sportininkams Vilniuje daryti stovyklas, organizuoti tarptautinius čempionatus federacijoms. Tam reikia tinkamos infrastruktūros.
Kitas dalykas, kur Vilnius taip pat atsilieka – mes neturime padorios ir patrauklios autobusų stoties. Pradėkime ne nuo kosmodromų kažkokių, bet nuo dalykų, kurių tikrai reikia.
Kadangi šiuo metu savivaldybėje kuruojate sporto sritį, tai dažnai iškyla klausimas dėl savivaldybių pinigais finansuojamų profesionalių sporto komandų. Vilniuje situacija panaši kaip kitose savivaldybėse, sostinėje didžiausią pyrago dalį gauna „Rytas“ ir „Žalgiris“. Ar jums tapus meru išliktų finansavimas sporto komandoms?
Mes galime klausti, kodėl savivaldybės viešaisiais pinigais turėtų finansuoti privačius profesionalius sporto klubus, bet mes iškart galime duoti atsakymą, kad jei savivaldybės to nedarys, ne tik Vilniuje, visoje Lietuvoje, mes tų klubų neturėtume. Tokia yra realybė, ji tokia ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Europoje. Taip yra, kad ne visos sporto šakos yra komerciškai patrauklios, mūsų rinka yra nedidelė ir verslo skatinimas remti yra sudėtingas reikalas.
Dėl to miestai turi tą daryti. Mano paties ambicija yra tokia, kad jeigu tik leis finansinė padėtis, o miesto biudžetas yra augantis, mūsų pagalba miestą garsinantiems klubams turėtų augti. Nėra ji didelė, ji yra tokia, kad klubai gali būti konkurencingi Lietuvos mastu.
„Žalgiris“ šiemet šovė ir prasimušė į grupių etapą, „Rytas“ tapo po ilgo laiko Lietuvos čempionu. Bet suprantame, kad konkuruoti globaliame sporto pasaulyje su didžiausiais Europos klubais yra sudėtinga. Todėl, jei tik leis galimybės, aš visada palaikysiu, kad ta pagalba didėtų. Bet taip pat reikia eiti, kalbėtis ir kviesti verslą, visuomenę remti sportininkus ir tuos klubus, kurie garsina mus.
Praktiškai viskam, apie ką kalbėjome, reikia pinigų. Tie pinigai ateina iš biudžeto, kurį sunešame mes visi, kurie mokame mokesčius. Vilnius turi tą problemą, kad tikrai nemaža dalis žmonių, kurie gyvena Vilniuje, nėra registruoti čia, reiškia, kad jų mokesčių dalis nenueina Vilniaus miestui.
Buvo reklaminė kampanija, kur Geležinis vilkas žindo kitų miestų herbuose matomus gyvūnus, bet panašu, kad proveržio šioje srityje nėra. Ar įmanoma kažką padaryti, kad Vilniuje gyvenantys žmonės čia registruotų svao gyvenamą vietą? Kad žmonės, kurie naudojasi miesto infrastruktūra ir viešosiomis paslaugomis, mokėtų mokesčius, iš kurių tai yra finansuojama.
Visą laiką bus procentas vilniečių, gyvenančių Vilniuje, dirbančių Vilniuje, kurie bus dėl kažkokių priežasčių savo vietą deklaravę kitame mieste. Mūsų, kaip savivaldybės, tikslas aiškus – mažinti tą skaičių. Tų tokių pavienių akcijų yra buvę, bet reikia sutarti dėl vieno, kad prievarta nieko nepadarysi, žmonės turi turėti motyvaciją.
Čia yra ir techninis dalykas, kad turi turėti kur prisiregistruoti, bet miestas galėtų aktyviau išreikšti skatinimo priemones. Dabar pagrindinė ir labiausiai skatinanti prisiregistruoti priežastis Vilniuje – jaunoms šeimoms reikia gauti vietą darželyje arba mokykloje. Čia yra iš gyvenimo realybės atėjęs atvejis, kai žmonės, nori to ar nenori, bet turi prisiregistruoti.
Be jokios abejonės, tokios skatinimo priemonės, kaip nuolaidos viešajam transportui, nuolaidos mūsų kultūros, sporto renginiams, kurias savivaldybė per savo įstaigas suorganizuoja, irgi gali padėti tą skaičių padidinti. Tiksliau sakant, sukelti tą patriotiškumo jausmą, kad tu jaustumeis savo miesto patriotu, vilniečiu, nebandant priešinti kilmės klausimo, ir paliktum savo mokesčius Vilniui, kad savivaldybė galėtų dar daugiau ir dar geriau padaryti, sukurti, sutvarkyti. Tai yra nuolatinis kalbėjimosi su savo miestiečiais procesas.
Jūs jau antrą kadenciją dirbate Remigijaus Šimašiaus pavaduotoju, tai kokį įvardintumėte geriausią jo darbą, o koks, jūsų nuomone, pats prasčiausias?
Nėra vien juoda ar balta. Mes pirmiausia esame partneriai, esame susitarę dėl aiškų darbų koalicijos programoje, esame pasidalinę sritis ir už jas nešame atsakomybę. Be jokios abejonės, mes ideologiškai esame skirtingi, tas pats požiūris į verslą, į savivaldybės dalyvavimą tam tikruose procesuose skiriasi. Tai yra natūralu.
Bet mes esame tos centro dešinės politikai ir į daug dalykų žiūrim panašiai. Nenorėčiau sakyti, kuris darbas geresnis ar blogesnis. Man atrodo, kad mes gerai sutarėme, vienodai matėme ir dirbome dėl mūsų energetikos sektoriaus pertvarkos. 2017 metais susigrąžinus šilumos ūkį iš privataus investuotojo su visais skandalais, su visomis skolomis, aš, kuruodamas šią sritį, sulaukdavau Remigijaus Šimašiaus palaikymo tuose sprendimuose, kuriuos mes priėmėme. Šitas bendras matymas man buvo svarbus, džiaugiuosi, kad čia nereikėjo laužyti iečių.
Kas man nepatiko ir kur mūsų nuomonės gana ir aštriai išsiskyrė, tai istorinės atminties klausimų sprendimas. Mes turėjome kadencijos pradžioje labai nejaukias situacijas, kai buvo paslapčia priimti sprendimai nuimti lenteles, o mes sužinodavome viską iš ryto.
Tai būtumėte palikęs Škirpos alėją ir Generolo Vėtros atminimo lentą?
Man atrodo, kad ta diskusija, kuri buvo taryboje, miestų atstovų formate, ir buvo tas formatas, kuris visus tuos kontraversiškus klausimus būtų sprendęs. Paskutinis pavyzdys – dėl Petro Cvirkos paminklo. Po negerų pavyzdžių mes tam tikrą praktiką susiformavome. Bet iki to reikėjo prieiti nemaloniais dalykais.
Tas pats Lukiškių pliažas, kuris atsirado nežinant koalicijos partneriams, tiesiog pamatant, kad „Grinda“ pila smėlį kažkurį rytą.
Jums nepatiko idėja?
Aš nebūčiau toks skeptiškas pačiam pliažui, man nepatiko principas, kaip jis buvo padarytas. Tai buvo siurprizas, kaip triušis ištrauktas iš skrybėlės. Tuo labiau, kad ten neužbaigtos diskusijos dėl monumento, dėl Vyčio. Yra tų niuansų, kur žmonės lygioje vietoje supriešinami, įelektrinami ten, kur to visai nereikia.
Buvo du paminklai, kuriems Remigijus Šimašius neišreiškė palaikymo ir dėl jų atsiradimo kilo daug diskusijų. Tai Vytis Lukiškių aikštėje ir paminklas Antanui Smetonai. Ar, jūsų nuomone, Vilniui reikia šių paminklų?
Dėl Smetonos paminklo, man atrodo, prezidentūra ėmėsi lyderystės, bent jau paskutinėmis žiniomis, prezidento kanceliarija svarsto, kad gal atrastų vietą Prezidentūros kieme. Šiaip mes turime Smetonos paminklų Lietuvoje, nėra tai vienareikšmiškai vertinama asmenybė, kaip ten bebūtų. Jeigu žiūrint eilėje, kam reikėtų atiduoti pagarbą, tai man atrodo, mes turime daug daugiau istorijoje nusipelniusių žmonių, kam tą pagarbą reikėtų atiduoti.
Dėl Vyčio, tai aš esu Vyčio fanas, bet man nepatinka, kai jis yra nuvalkiojamas iki tokio lygio, kai darosi jau neskanu. Diskusija, koks tas Vytis turi būti, turi būti plati, kiek tai užtruks, tiek, bet ji turi įvykti.
Man nepatinka apskritai tas toks paminklų sėjimo stilius, kad kiekviename skvere turime turėti po paminklą. Tie dalykai turi natūraliai susiklostyti, tam turi pritarti didelė dalis visuomenės. Pritarti taip, kad net diskusijų nebūtų. Tam reikia laiko. Norisi, aišku, vytis tą prarastą laiką per sovietų okupaciją, atsigriebti ir turėti daug ką. Tai kartais nenatūraliai atrodo.
Per aštuonerius R. Šimašiaus valdymo metus ne kartą jo nemėgstantys žmonės ištraukdavo argumentą, kad jis prastas, nes gimė ir augo ne Vilniuje, o Tauragėje. Jūs augote Rusnėje. Ar žmogus, kuris nėra gimęs ir augęs Vilniuje, gali atliepti visus pačio miesto, senųjų vilniečių lūkesčius? Ar jis gali suprasti Vilnių, jei jame neužaugo?
Žinote, automatiškai niekas nevyksta. Tai, kad tu gimęs Vilniuje, tau nesuteikia mentalinio pranašumo, jei tu nesidomi, jei tau nerūpi, jei tau neskauda, jei tuo negyveni. Čia labai priklauso nuo žmogaus, koks jis yra. Aš jau daugiau nei pusę savo gyvenimo, nors nesu labai senas, gyvenu Vilniuje. Aš save tikrai laikau įsišaknijusiu vilniečiu, nors ir negimęs, ir neaugęs čia. Bet man geresnio miesto nėra. Man atrodo, kad kartais kuriama ta priešprieša, kas čia tikras vilnietis, kas netikras, bet ne čia yra esmė. Mes kalbame apie žmogiškus dalykus, kas yra miestas, kas yra savivalda, kas yra miesto vadovas. Žmogiškieji sugebėjimai ir patirtis yra daug svarbiau, nei tas oficialus kilmės įrašas.