Daugelis gal nustebs, bet Sausio 13-osios dalyviai tragiškų įvykių prisiminimais dalytis nelinkę, nes jiems jie įvyko ne prieš kelis dešimtmečius, o vakar. Štai dar ir dėl to kiekvienas pokalbis su jais – aukso vertės, nes neturime teisės pamiršti tų, kurie iškovojo mums laisvę.
1991 m. Sausio 13-ąją Lietuvos piliečiai taikiai pasipriešino Sovietų Sąjungos vadovybės bandymui jėga užimti Vilniaus televizijos bokštą, Radijo ir televizijos komiteto pastatą, Parlamento pastatą ir kitus valstybiniam perversmui reikšmingus objektus. Žmonės ginkluotus desantininkus bandė sulaikyti savo kūnais.
Pusantro metro – iš tokio atstumo desantininkas šovė į vilnietį energetiką Rimantą Olšinską, tuomet 31-erių.
Kovos pradžia – kovo 11-oji
Kaip sako R. Olšinskas, laisvės gynyba prasidėjo ne 1991 m. sausį, o iškart po kovo 11-osios. Pirmuoju išbandymu Lietuvai pašnekovas laiko Rusijos paskelbtą ekonominę blokadą.
„Tada prasidėjo žmonių savivertės kūrimas. <...> Sausio įvykiai buvo tas paskutinis potėpis, kada iš tikrųjų buvo prieita prie tankų, prie tikrojo užgrobimo“, – pasakojo Rimantas.
Vyras gyveno netoli Spaudos rūmų, tad gyvai matė šio pastato užėmimą, prisimena ir desantininkų šturmą, ir virš susirinkusiųjų galvų besisukiojančius tankų vamzdžius.
„Tai buvo pirmasis susidūrimas su brutalia jėga“, – prisimena jis.
Sausio 12 d. vakarą Rimantas su žmona, dar metukų neturinčia dukrele ir žmonos seserimi patraukė budėti prie tuometinio Radijo ir televizijos komiteto pastato. Šeima prie pastato budėjo iki pat vėlumos, o vėliau patraukė pas šalia gyvenusią žmonos draugę. Svečiuose Rimantas per radiją išgirdo, kad artėja karinės technikos kolonos. Palikę vaiką pas draugę, Rimantas su žmona nuskubėjo prie LRT pastato S. Konarskio gatvėje.
„Planas buvo toliau važiuoti prie bokšto, bet nepasisekė, kadangi prie sankryžos priešais išlėkė, neprisimenu, ar tankas, ar tanketė ir užkirto man kelią“, – prisimena įvykių liudininkas.
Prie LRT pastato jau buvo išsirikiavę tankai ir tanketės, iš sunkvežimių šokinėjo desantininkai, kaip prisimena Rimantas, su pilna ekipuote – ginklais, šalmais, neperšaunamomis liemenėmis. Kariai veržėsi prie pastato, o jiems kelią mėgino užstoti minia žmonių, susikibusių už rankų ir skanduojančių „gėda“ bei „laisvė“.
Rimantas aplenkė desantininkus ir nuskubėjo prie pastatą ginančių žmonių būrio.
Pajuto ugnies pliūpsnį
Kaip prisimena įvykių liudininkas, kariai lengvai prasiveržė pro gynėjų būrį, trankė žmones su ginklų buožėmis.
„Mes jau stengiamės neprileisti, rankomis susikabinę bandėm nustumt, bet visgi jėgos buvo ne mūsų pusėje“, – pasakojo Rimantas.
Desantininkai nelaužė pagrindinio įėjimo, o išdaužė langą ir į LRT pastatą pateko per jį. Prie lango buvo paliktas vienas iš desantininkų. Šis sovietų karys paleido du šūvius iš granatsvaidžio. Vieną į šalia Rimanto stovėjusius žmones, kitą į patį Rimantą.
„Tuo momentu pajutau ugnies pliūpsnį. Nei skausmo, nei nieko nejutau, nes toks lengvas šokas turbūt buvo. Atsigavau tik vėliau“, – prisimena pašnekovas.
Rimantas prisimena ir į jį šovusio kareivio žvilgsnį ir šūksnius.
„Prisimenu: bepročio žvilgsnis, toks įspūdis, kad žmogus gavęs vaistų. Kareivis, kuris šovė į mane, buvo apsvaigintas. Arba iš to didelio noro čia ir dabar viską padaryti“, – pasakojo jis.
Baisiausios gyvenimo akimirkos
Po smūgio Rimantas atsigavo tik po kurio laiko. Prisimena, kad kažkas jį pakėlė, užveržė koją su šaliku, kad sustabdytų kraujavimą. Šūvio jėga nuplėšė antakį, sužeidė abi vyro kojas, tačiau daugiausiai dešinę, kurioje žiojojo skylė. Atstumas tarp Rimanto ir ginklo vamzdžio buvo vos pusantro metro.
„Kelių centimetrų trūko, kad būtų išdraskę kelio girnelę. Likimas buvo gailestingas, truputį virš kelio girnelės <...> išlupo kumščio didumo duobę“, – sužalojimus prisimena Rimantas.
Vyras buvo nugabentas į Raudonojo kryžiaus ligoninę, tačiau viską atsimena tik nuotrupomis, daugiau jam papasakojo į ligoninę jo ieškoti atvykusi žmona. Rimanto teigimu, jo žmonai tai buvo baisiausios akimirkos gyvenime.
„Lyg ir viskas baigėsi, visus žmones išvaikė, o Rimo nėra. Galvojo, kad gal jau viskas... Šokas didžiausias. <...> Tai nėra tas momentas, kurį norėtųsi prisiminti. Nors praėjo 30 metų, vis dar sunku prisiminti. Nesinori vėl atkartoti“, – tvirtino vyras.
Rimanto žmona nuvyko į ligoninę ieškoti vyro. Ten ji išvydo daugybę sužalotų per kruvinąją naktį – kruvini, apšaudyti, tankų sutraiškytomis galūnėmis žmonės gulėjo ant ligoninės grindų. Vyrą radusi žmona vos atpažino – apdegę plaukai ir sudegusi barzda, pajuodęs veidas.
Po sužeidimų kruvinąją naktį Rimantas atsistatinėjo maždaug pusmetį, negalėjo paeiti be lazdos. Sako, kad iki šiol kojoje liko dalis skeveldrų.
Pasakoja dukroms
„Norėjosi kažko kito, kažko geresnio. Gal ne sau, bent jau vaikams. <...> Tas laisvės troškimas ar noras gyventi geriau. Gal apie tą norą gyventi geriau niekas negalvojo, norėjo gyventi laisviau. Noras turėti savo galimybes“, – kodėl veržėsi ginti pastatų per Sausio įvykius aiškino Rimantas.
Vyras užaugino dvi dukras, kurioms tuo metu buvo nepilni vieneri ir keturi metukai.
„Kurį laiką aš net negalėjau prisiminti, aš nesistengiau. Bet po to kiekvienais metais sausio 13-ąją veždavau jas prie [radijo ir televizijos] komiteto, prie bokšto. Kad žinotų, kad išliktų, kad nebūtų, kad atėjo ir viskas gražu. Kad tėvai stengėsi, kad mama ir tėtis dalyvavo. Kad tai buvo pasiekta žmonių rankomis, kad tai nebuvo dovana“, – kalbėjo Rimantas.
Visą pokalbį su Rimantu Olšinsku žiūrėkite vaizdo siužete, esančiame straipsnio pradžioje.
Laidą „Visi mes žmonės“ žiūrėkite kiekvieną pirmadienį 19:30 per TV3 televiziją.
VISĄ LAIDĄ PAMATYKITE ČIA:
