Apie 14 taikių žmonių gyvybes nusinešusias ir tūkstančio lietuvių gyvenimus suluošinusias sausio dienas ir savo išgyvenimus N. Oželytė išskirtinai pasakoja laidai „Visi mes žmonės“.
Visą pokalbį su Nijole Oželyte žiūrėkite Sausio 13-ąją, pirmadienį, 19:30 laidoje „Visi mes žmonės“ per TV3 televiziją!
Koks jums pirmas vaizdinys iškyla prisiminus Sausio 13-ąją?
Mirties prasmė.
Aš ir važinėdama po gimnazijas jaunuoliams tą patį klausimą užduodu. Aš klausiu, kaip jums atrodo, kaip geriau numirti? Ar šlapinantis po savimi? Kai visi aplinkiniai jau laukia „greičiau, na, greičiau“. Nes, vis tiek, laukia tik išėjimo durys. Ar geriau jaunam ir prasmingai? Kad taptum sutvirtinimu, kažko didesnio už save.
Kaip bebūtų keista, man į galvą atėjo tokia, galbūt ir netikusi, asociacija. Aš atsimenu, kaip mes mokėmės, kad anksčiau lietuviai statant pilis į pamatus pastatydavo nekaltą mergaitę ir užversdavo akmenimis. Jos kraujas turėjo sustiprinti pilį ir suteikti jai ilgaamžiškumo.
Man Sausio 13-oji yra tas pats. Aš nesakau, kad tai yra gerai. Aš tikrai nenorėčiau būti ta mama, kuri neteko vaiko. Bet tokia žūtis, ji labai prasminga. Ir, nori to, ar nenori, tame slypi gili tiesa – kraujas sutvirtina, kraujas įpareigoja. Ne kareivių, o nekaltas žmonių kraujas.
Todėl man yra asociacija – tai yra kruvina auka, bet tai taip pat pergalės diena.
Jūs matėte tankus, matėte laužus, kalbėjotės su žmonėmis. Ar galėtumėte jaunam žmogui nupasakoti vaizdais, ką Jūs matėte sausio 11-13 dienomis? Kokia ta naktis buvo? Koks rytas išaušo?
Jeigu įvykis netampa legenda, tai jis tegul ir nebūna prisimenamas niekaip. O jei įvykis tampa legenda, tai buitiniai bruožai išsitrina.
Žmonės visada yra gyvi ir buitiški, ir tą naktį tokie buvo.
Aš visą laiką kompleksavau, kad aš esu artistė. Nes manęs žmonės klausdavo: tu – artistė, ką tu ten veiksi Aukščiausioje Taryboje? Ir manyje buvo noras įvykdyti pareigą, kad tik žmonės nesigailėtų mane išrinkę. Ir man visą laiką sukosi mintis: jeigu juos užmuš anksčiau, nei aš atbėgsiu? Taigi man bus gėda likti gyvai! Tąsyk nebuvo baimės jausmo. Buvo nenoras patirti siaubingo gėdos jausmo.
Aš gyvenau Justiniškėse. Viduryje nakties per televizorių išgirdau, kad profesorius (Vytautas Landsbergis, – red. past.) kviečia visus į Aukščiausiąją Tarybą. Nuo Justiniškių iki centro yra gabalas kelio. Aš neturėjau automobilio, todėl paskambinau savo draugui režisieriui Edmundui Zubavičiui, jis pasakė, kad mane nuveš. Puoliau rengtis.
Vyrui buvo drama: du vaikai. Jis užtvėrė duris ir sakė „aš eisiu, o tu lik“. Bet jis juk neturėjo mandato, nebūtų galėjęs balsuoti. Mano vyras protingas. Viską suprato ir baisingais žodžiais mane išleido.
Mane Edmundas privežė iki tilto šalia Aukščiausios Tarybos, ten jau buvo barikados, aš išlipau ir bėgau per žmones.
Ir aš sėdėjau salėje. Negaliu pasakyti, kad laukėme žinių. Kartais sužinodavome, kur juda tankai. Aš iš viso į Aukščiausiąją Tarybą buvau atsitempusi kosmetinę – aš niekur neidavau nepasidažiusi, nes mano veidas yra be blakstienų ir be antakių, kaip to vaiduokliuko Kasparo. Ir aš dažiausi, kai atėjo žinia, kad buvo pražudyta mergaitė, vėliau paaiškėjo, kad tai Loreta (Loreta Asanavičiūtė – gindama Lietuvos nepriklausomybę prie Televizijos bokšto žuvo pervažiuota tankų vikšrais, – red. past.).
Kai kažkoks kriminalas įvykdavo, juk spaudoje niekas apie tai nerašydavo. Aš neįsivaizdavau, kaip galima nužudyti? Ir staiga ateina žinia, kad ką tik žuvo vaikas. Ir tu nežinai, kaip reaguoti.
Ir man viskas buvo kaip sulėtintame kine. Aš suakmenėjau ir pradėjau dažytis. Prie manęs tada pribėgo užsienio žurnalistas, sako: „Crazy woman, what are you doing?“ (Moteriške, tu gal išprotėjus? Ką tu čia darai? – liet.). Sako, tau gi tankai eina! Man taip pasidarė nepatogu. Kai kurie žmonės bėgiojo, o mane ištiko toks stabas. Aš užsieniečiui pasakiau – žinote, aš esu aktorė, ir norėčiau mirti graži, todėl aš čia dažausi, nes aš nespėjau namuose.
Ir ta tokia ramybė keista. Ji tęsėsi kažkur pusantro mėnesio. Po pusantro mėnesio aš buvau pas kaimynę ir per televizorių kartojo įrašą, kai V. Landsbergis tą naktį kvietė visus į Aukščiausiąją Tarybą. Aš stoviu tarpduryje, žiūriu į televizorių ir nevalingai mano kūnas pradėjo kratytis. Tokia keista fiziologinė būsena apėmė, kai po pusantro mėnesio daėjo…
Tą naktį V. Landsbergis Aukščiausioje Taryboje paprašė moterų išeiti. Žinoma, mes pasakėme, kad neisime. Jis paprašė, kad bent išeitume į aikštę ir jaunoms moterims pasakytume, kad jos pasitrauktų, nes gali atvažiuoti tankai ir sutraiškyti žmones.
Aš išėjau į kiemą ir gavau labai gerą pamoką. Priėjau prie vienos moters ir ji turėjo mažą mergytę. Aš jai sakau, kad jai verčiau eiti namo, nes gali atvažiuoti tankai. Ji pasižiūrėjo į mane ir sako: Oželyte, tu galvoji, kad čia tik tavo ta Lietuva? Sako, Lietuva mano, tiek pat kiek tavo, todėl tu eik į savo darbo vietą, o aš stovėsiu čia.
Tada daugiau aš prie nieko nepriėjau ir nieko neprašiau. Ir pagalvojau: Viešpatie, ta mergytė maža nieko neatsimins, bet kokie laimingi buvo tie paaugliai, kurie matė savo tėvus aukščiausią jų gyvenimo akimirką… Aplink nebuvo jokio brutalaus žodžio, jokių agresyvių karingų šūksnių, jokio kvietimo eiti kariauti, kažką nusmaugti. Tai tokia lietuviška šaknis? Tokia visiškai žmogiška. Tik maldos ir giesmės aplinkui. Toks mąstymas: čia būsim, čia numirsim… Na, Pilėnai*.
Mes gavome žinią, kad tankai eina į Aukščiausiosios Tarybos pusę. Tada kunigas Robertas Grigas atėjo į salę ir pasakė, kad dabar bus visiems vienu metu paskutinis patepimas, nes atskirai kiekvienam nėra laiko. Tada ir komunistai suklupo, nes mirtis buvo reali.
Tuo metu visi buvo aukščiausiame savo sąmonės taške. Aš nežinau, ką visi atskirai galvojo, bet visi atsiklaupė ir priėmė paskutinį patepimą. Mirti būtų buvę nebaisu ir neskauda tą akimirką.
Ir jei pradedi apie tokius dalykus buitiškai kalbėti, kad žmonės ir į tualetą norėjo, ir išalkdavo. Tiesa, niekas neišgerdavo. Nebuvo minties taip susišildyti, nors buvo šalta. Bet visas tas buitiškumas buvo dingęs iš sąmonės, virš visų kabojo drama.
Ir tai tikriausiai buvo aukščiausias taškas mano pačios gyvenime, tikiu, ir daugelio gyvenime.
Bet tai yra gėris. Vienintelį dalyką, kurį žmogus žino, yra tai, kad mirs. Ir bijoti mirties yra kvaila, nes tai neišvengiama. Ir bent sau mintyse būti pasiryžus… Aš nesakau, kad reikia specialiai ieškot tų situacijų, kur galėtum už kažką numirti. Bet mirti prasmingai yra didelė laimė. Jei būti prasmingai, tai mirti prasmingai – ne išdavikiškai.
Tai buvo mūsų aukščiausias taškas, tai buvo mūsų Pilėnai, tai buvo mūsų legenda. Ir todėl, lygiai taip pat kaip tu žiūri į mylimojo veidą: kol tave neša meilės sparnai, tu nematai spuogų, nematai įtrūkimų ant veido, tu dievini visumą. Taip tu žiūri ir į įvykius, kurie tampa legenda ir pamatiniais akmenimis mūsų tautos, kaip vieno kūno: tu juk nematai tų smulkmenų. Ir nereikia matyti – tegul iš to auga legenda, tegul kiekvienas pasako savo žodį ir tegul tas žodis būna kaip akmuo į tą tvirtovę, po kurios pamatais yra kraujas.
Sucementuoti esame amžiams.
***
*Pilėnai – legendinė Žemaičių pilis, XIV amžiuje patyrusi kryžiuočių šturmą. Sakoma, kad pilėnai, nematydami vilties atsilaikyti, sumetė savo turtus į ugnį, o patys išsižudė.
