Lemtingoji 1991-ųjų sausio 13-oji buvo sekmadienis.
K. Vitkus pamena, kaip gyvendamas Antakalnyje kartu su šeima sausio 12-ąją, šeštadienį, išgirdo sprogimus, šūvius ir kartu su savo tėvu chirurgu Mečislovu Vitkumi sėdo į automobilį ir išvyko į Raudonojo Kryžiaus ligoninę, kur tuo metu dirbo. Jam buvo 38-eri.
Visą pokalbį su Kęstučiu Vitkumi žiūrėkite Sausio 13-ąją, pirmadienį, 19:30 laidoje „Visi mes žmonės“ per TV3 televiziją!
Ligoninė priminė karo lauką
„Atbėgau į ligoninę ir prasidėjo vežimas, kaukimas greitųjų, nes tikrai turėjo būti sužeistų. O ligoninė buvo pačiame centre – tarp Žygimantų ir Tilto gatvių, tada jos vadinosi visai kitaip. Per visus vartus pradėjo vežti žmones purvuose, kruvinus, surištus, subintuotus. Nes ką galėjo greitoji pagalba, tą jau darė. Tai tas priimamasis toks kaip kišenėlė mažytė, o mašinos važiuoja, važiuoja, važiuoja“, – TV3 laidoje „Visi mes žmonės“ prisiminė K. Vitkus.
Profesorius pripažįsta, kad iš pradžių jautėsi pasimetęs, ligoninės koridoriuose ant mažų suoliukų spaudėsi daugybė sužeistų ir dejuojančių žmonių.
„Sėdi, dejuoja, apkrešėję, purvais aptaškyti. Tie, kurie negali paeiti, ar peršauti per kojas, tuos į neštuvus dedame. Pradėjome rūšiuoti, nes jau ir lavonus atveždavo, lavonus pradėjome operaciniame bloke kišti po laiptine“, – pasakojo K. Vitkus.
Tuometinė Raudonojo kryžiaus ligoninė Sausio 13-osios naktį, pasak K. Vitkaus, buvo karo laukas.
„Purvas, kraujas, laipioji tarp tų neštuvų, dejuojančių aukų. <...> Tvarkymas buvo kaip karo lauko chirurgijoj – su drabužiais įvelka tokią masę su visais purvais, su viskuo, kerpi drabužius visus lauk ir tvarkai. Bet tvarkai ne taip, kad kažką rekonstruoti, o kad nekraujuotų, kad mobilizuota būtų. Ir taip iš eilės“, – pasakojo chirurgas.
Pirmoji auka
Chirurgas pamena, kad pirmoji į ligoninę atvežta auka – į nugarą savų nušautas ukrainietis leitenantas V. V. Šatskichas. K. Vitkus svarsto, kad saviškį rusų kariai greičiausiai nušovė netyčia, tai galėjo būti kulkos rikošetas.
„Kulka yra mažytė ir išplėšia didžiulį gabalą audinių aukai, eina su kaulais lauk. Jam buvo į nugarą šauta, o krūtinėje buvo didžiulė skylė“, – sakė profesorius.
Kaip jis pamena, jo tėvas M. Vitkus pasirūpino, kad V. V. Šatskicho kūnas būtų išgabentas į Polocko gatvę, kur būtų atliktas skrodimas.
„[Jis buvo] nušautas į nugarą iš tokios kulkos, kurios Hagos konvencijoje yra uždraustos. Jos lekia labai dideliu greičiu, labai maža kulka įlekia į kūną ir pradeda vartytis, atsitrenkia į vieną vietą, lekia kitur. Gali pataikyti į šlaunį, o tada, pranardžiusi visą kūną, išlįs beveik toje pačioje vietoje“, – kalbėjo K. Vitkus.
Dar neprašvitus, kaip pamena K. Vitkus, OMON pareigūnai prisistatė į ligoninę ieškoti leitenanto kūno.
Asanavičiūtei niekuo nebegalėjo padėti
Dar prieš K. Vitkui pradėjus darbuotis operacinėje, į ligoninę atgabenta ir sunkiai tanko sužeista 23-ejų Loreta Asanavičiūtė. Chirurgas pamena, kad mergina buvo visa balta, o jos dubuo buvo stipriai sumaitotas tanko vikšrų. K. Vitkus ją rankomis perkėlė į lovą.
„Gydytojas sako, kad reikia imti ją į operacinę – nors jokių šansų nebuvo, kad išgyvens, dubens kaulai, šlaunikauliai ir vidaus organai sutraiškyti – ir perrišti klubines arterijas, kad nekraujuotų į vidų“, – pasakojo K. Vitkus.
Nors medikų komanda spėjo pradėti operaciją, mergina mirė ant operacinės stalo. Anot K. Vitkaus, merginos gyvybės nebūtų pavykę išgelbėti.
Netrukus po to į ligoninę atgabentas ir sunkiai sužeistas Kęstutis Bredelis.
„Jam virš galvos iššovė tuščias vamzdis, neužtaisytas patrankos vamzdis be šovinio. Toks smūgis buvo, kad visi langai Televizijos bokšto palei visą perimetrą išbyrėjo. Aš įsivaizduoju, ką reiškia, kai virš galvos išpila kibirą parako. Vietoj veido – juoda keptuvė, akys – visos tinklainės atšokusios, visi kvėpavimo takai nudegę, jis kriokia iš karto lovoje. Jam buvo prapjauta trachėja ir įkištas vamzdelis, nes jis uždustų. Tada aš jau išėjau į operacinę“, – prisiminė K. Vitkus.
Būtent tada, atsidūręs operacinėje, K. Vitkus sako pasidavęs emocijoms.
„Na, kas baisiausia chirurgui, jeigu operuoji ir miršta ant stalo, tai tik minutei sustoji, sukandi dantis ir turi baigti. O čia – visą laiką emocijos. Kol buvo tie riksmai, vežimai, sirenos, dar kažkas tai judėjo, o po to atsiduri operacinėje, tyloje, girdi, kaip visą laiką šaudo, veža ir visur priguldyta tų žmonių. Tada jau pradėjo išvežinėti, tuos lavonus dėti. Man skaudu prisiminti visą tą laiką. Nors kiekvienais metais mes su kolegomis nueiname prie laužų, susitariame, pabūname, prisimename tas dienas“, – kalbėjo chirurgas.
Po įvykių išvyko iš Lietuvos
Po įtemptos nakties, K. Vitkus darbą ligoninėje baigė apie 8 val. ryto, tai buvo sausio 13-osios sekmadienio rytas.
„Išėjau – makabriškas vaizdelis, kurį dar dabar prisimenu, – staigiai užšalo ir viskas, jokio transporto, viskas balta, Katedros aikštė visa balta, visos liepos, medžiai, viskas balta. Ir važiuoja toks karinis sunkvežimis su garsiakalbiais. Pėsčias grįžau namo. Išsekęs, kaip skuduras“, – sakė profesorius.
K. Vitkus pripažįsta, kad kiekvienas chirurgas yra agresyvus viduje ir sunkiai įsileidžia emocijas, tačiau Sausio 13-osios naktis viską pakeitė jo gyvenime.
„Pradėjau rašyti aplikacijas, kad išvažiuočiau į užsienį dirbti. Ir išvažiavau į Ameriką, priėmė mane. Pradirbome su šeima metus. Nes tas gyvenimas čia, aišku, viskas keitėsi, neteko prasmės tos rekonstrukcinės operacijos. Labai pervertė viską. Ir dabar negaliu žiūrėti Sausio 13-osios filmų, nes viskas vyko man esant“, – atvirai sakė K. Vitkus.
