Tai vadinama visuotine gynyba, bet Lietuvoje mažai kas iš civilių gyventojų tiksliai žino, kokias kariuomenę remiančias ar pilietinio pasipriešinimo funkcijas atliktų Rusijai užpuolus mūsų šalį, į kokią priedangą bėgtų slėptis, į kokius savanorystės tinklus jungtųsi po savo tiesioginio darbo dienos.
Kaip pasakoja Generolo Jono žemaičio Lietuvos karo akademijos profesorius Giedrius Česnakas, karo metu vieną karį remia apie 7-10 civilių gyventojų, kurie atlieka tam tikras būtinas funkcijas. Bet šis paramos tinklas turi būti suorganizuotas taip, kad civiliai gyventojai dar taikos metu aiškiai žinotų, kokias nekarines funkcijas atliks karo metu, kokius įgūdžius turi įgyti, kaip turi pasiruošti. Kitaip tariant, iš jų jau dabar turi būti paprašyta tinkamai pasiruošti, o šis pasiruošimas turėtų būti nuolat tikrinamas.
Pasak profesoriaus, kitose valstybėse už pasiruošimą visuotinei gynybai yra atsakingos ginkluotosios pajėgos, bet mūsų šalyje kol kas taip nėra: Lietuvos kariuomenė labiau orientuota į savo pajėgumų stiprinimą ir vystymą. G. Česnako nuomone, ilgainiui Lietuvos kariuomenė turės labiau integruotis su pilietine visuomene, o svarbiausiuose civiliniuose sektoriuose rasis skyriai, atsakingi už pasiruošimą visuotinei gynybai.
Seime vykusiame Vilniaus saugumo forume visuotinei gynybai buvo skirta visa diskusija, bet pirmiau pasakykite, kas yra toji visuotinė gynyba? Juk tai nereiškia, kad visi žmonės turės imti po šautuvą ir ginti save ir savo namus.
Visuotinė gynyba apibrėžiama kaip visos visuomenės pasirengimas priešintis užpuolimui. Kariuomenė priešinasi ginklu ir koordinuoja ginkluotą pasipriešinimą. Visi tinkamo amžiaus vyrai su tinkamais įgūdžiais dalyvauja gynyboje, yra pašaukiami iš rezervo. Tačiau visuomenė atlieka tas funkcijas, kurios atlaisvina ginkluotąsias pajėgas: teikia paramą, palaikymą – nuo materialinės, moralinės iki savanorystės.
Kitaip tariant, karo metu reikėtų, kad kas nors virtų bulves kariams, saugotų kelius ir panašiai?
Kas turi ginklus, iš dalies užsiima teritorine gynyba, bet yra ir savanorių dalis, savanoriai padaro nemažą darbą. Ukrainoje irgi taip yra.
Ką savanoriai konkrečiai daro, kokius remiančius darbus paprastai atlieka?
Jie pristato resursus į frontą, perveža sužeistuosius – tai labai svarbu. Realiai skaičiuojama, kad vienam besipriešinančiam kariui turi būti apie 7-10 padedančių žmonių. Nebūtinai jie tiesiogiai padeda. Bet turi būti, kas pasirūpina vaikais, kas uždirba pinigus, karo metu neturi sustoti maisto gamyba, kepyklos neturi nustoti kepti duonos, kariai turi turėti, ką valgyti. Tarkime, aš atidirbau darbo dieną strateginės reikšmės gamykloje, bet galbūt vakare einu savanoriauti. Čia ir yra tas visuomenės įsitraukimas.
Galima sakyti, kad toks savanorių ir kariuomenę remiančių asmenų tinklas turėtų būti suorganizuotas taikos metu. Kas tai turi padaryti, kas yra už tai atsakingas?
Valstybė turėtų užtikrinti pasirengimą ir aprūpinimą visuotinei gynybai, o bendradarbiaujant su savivalda turi būti įrengiamos priedangos. Kitas dalykas, reikia stiprinti pilietinės visuomenės elementą. Kaip visuomenė, esame labai susitelkę į pinigų uždirbimą, dažnai neribojame darbo valandų, bet mums trūksta to bendrumo, savanorystės, darbo grupėse siekiant kažkam kitam padėti. Taip mokomasi bendradarbiauti, tada įvyksta visuomenės susiliejimas.
Dabar matome didelę visuomenės stratifikaciją, nėra daug elementų, sujungtų į vieną veikiantį organizmą. Idealiu atveju, apie 40 proc. visuomenės bus aktyvi, palaikys karines pajėgas, bet didelė dalis bus tie vidutiniai piliečiai, kurie vykdys savo funkcijas, rūpinsis šeima ir dirbs.
Šiais laikais žmonės gauna labai daug informacijos, dirba, rūpinasi savo šeimomis, turi asmeninių rūpesčių, todėl tampa sudėtinga reikiamą informaciją „atnešti“, kad ji būtų iš tiesų įsisąmoninta. Nebeužtenka sukurti tinklapio, kur pateikiama pati svarbiausia informacija. Tai kaip mes pakviesime juos visuotinei gynybai ir savanorystei?
Tai tikrai nevyksta greitai. Tačiau mes turime civilinės saugos pareigūnų, šaulių, jie galėtų vykti į darbovietes su paruoštais 72 valandų evakuacijos krepšiais, galėtų parodyti, ką žmogus turi turėti, koks būtinas maistas, rūbai, kiti dalykai: „Štai jums sąrašas, susidėkit, ką turėtumėt turėti sau ir šeimai“. Po pusės metų turėtų būti sugrįžtama: „Dabar rytoj atsineškite savo krepšius“. Žmogus atsineša. Mes tada žinome, kad jis šiek tiek daugiau pasiruošęs nei buvo.
Gali būti ugdymas mokykloje: padarykime išvyką, kur yra arčiausia priedanga, pasižiūrėkime. Pavyzdžiui, kur reiktų bėgti, jeigu vaikai bus mokykloje, kai kas nors prasidės. Čia ir yra įgūdžių ugdymas, paskui ilgesniu laikotarpiu išmokstama vis daugiau. Bet informacija turi būti labai aiškiai koncentruota. Mes tikrai neturime laiko viskuo domėtis, viską žiūrėti, nes turime savo rūpesčių, bet ta informacija turi būti labai tikslinė.
Jeigu tu dalyvauji ginkluotame pasipriešinime, kur tu dalyvauji, ką turi turėti. Jei tu dalyvauji neginkluotame pasipriešinime, ką tu gali daryti, ką turi daryti, pateikiamas sąrašas, koks dvidešimt pozicijų. Bet kartu turime pasakyti kuo žmonės rizikuoja dalyvaudami pasipriešinime.
Kaip apskritai galėtų atrodyti ideali visuotinė gynyba, kokie yra esminiai jos elementai?
Sakyčiau, kad visuotinė gynyba turėtų remtis trimis poliais: pirma, turi būti strategija, antras dalykas –visuotinumas, ir trečiasis – nuolatinis formos palaikymas.
Reikia pirmiausia nusistatyti, ką mes laikome visuotine gynyba, kokių komponentų mums reikia, ką turime pasiekti. Dėl to turi sutarti pagrindiniai sprendimų priėmėjai. Kol kas matome tik atskiras atskirų asmenų pozicijas: savo akcentus dėlioja Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas, kiti Seimo nariai, matome prezidento iniciatyvas. Bet ar jos susieina į vieną pasirengimą visuotinei gynybai?
Bet pirmiausia, koks yra tas tikėtinas lūkestis? Ką mes apskritai norime pasiekti turėdami omeny visuotinę gynybą?
Pavyzdžiui, apsiginti nuo puolimo?
Ne visai. Mūsų valstybės tikslas iš esmės yra apsiginti nuo užpuolimo, bet mes turime nutarti, ką mes laikome visuotine gynyba ir kaip mes to pasieksime? Valstybės gynyba apima daug įvairių dalykų: juk mes turime ir sąjungininkus, turime savo ginkluotąsias pajėgas.
Bet turime nusistatyti, kokia turi būti ideali sąveika, kas turi būti paruošta, kokie rezervai – žmogiškieji, finansiniai, kariniai – sutelkti, kokie įgūdžiai turi būti įgyti. Štai apie ką aš kalbu.
Kitas elementas: kaip mes tai pasieksime, kas turi būti įveiklinta, ko tikimasi iš kiekvienos įveiklintos institucijos arba visuomenės grupės? Tada turi būti priskirti resursai: žmogiškieji, laiko, lėšų ir vadybiniai.
Na, ir galiausiai: kaip mes efektyviai kontroliuosime, ką pasiekėme. Pavyzdžiui, jeigu mes atskaitos tašku laikome, kad kokį nors kursą išklauso 30 ar 70 tūkst. žmonių – ar tai jau kažkoks pasiekimas? Bet didelis klausimas, kokias žinias ir įgūdžius tie žmonės įgijo. Čia kaip universitete ar mokykloje, mes turime paklausti ir testuoti, ko išmokėme, o ne pasidžiaugti, kad išklausė tiek ir tiek žmonių. Išklausyti galima ir miegant ar nelabai kreipiant dėmesį į turinį. Juk svarbu, kas po to lieka. Tai štai tie didieji elementai, kurie susiję su strategija.
Toliau visuotinumas: kaip tai atrodo praktiškai?
Šiuo atveju reikia išsiugdyti mentalinį pokytį, kad mes visi esame valstybė ir turime prisidėti prie valstybės gynybos, priklausomai nuo to, ką kiekvienas galime ir sugebame. Ir čia yra klausimas ne apie tai, kokia yra mano vieta gynyboje, bet apie tai, kokius įgūdžius aš turiu turėti, kam turiu būti pasiruošęs, jeigu dalyvauju pilietiniame pasipriešinime? Kokį konkretų įgūdį turiu turėti, kad tai padaryčiau? Kokius išteklius turiu būti paruošęs namie sau, savo žmonai, vaikams?
Lietuvoje taip pat dažnai užmirštamos grupės, kurios ne visuomet gali pasirūpinti savimi. Mes visuomet kreipiame dėmesį į aktyvius vidutinius žmones su vidutiniais gebėjimais, bet kaip pasirūpinsime negalinčiais pasirūpinti savimi? Kas galės prisidėti?
Galiausiai, Lietuvoje gyvena užsieniečių, kurie nekalba lietuviškai. Kaip informacija nukeliaus iki jų? Aš, pavyzdžiui, nežinau. Kaip tas užsienietis prasidėjus konfliktui suras priedangą?
Tai kad nereikia nė užsieniečių: tarkime, aš žinau, kur prie mano namų yra priedanga, bet nesu ten buvusi, nebuvo organizuota jokia atvirų durų diena, nežinia, ar toji priedanga sutvarkyta, o gal būtų gerai susitvarkyti patiems rajono gyventojams?
Ir tai yra trečiasis elementas – nuolatinis formos palaikymas. Tai reiškia, kad turi būti realios pratybos. Kai aš mokiausi mokykloje, buvo civilinė sauga, mus netgi mokė, kaip užsidėti dujokaukę. Dabar nežinau, ar yra toks dalykas ir kaip jis dėstomas.
Lygiai taip pat priešgaisrinės pratybos – kiek institucijų, verslo įmonių, mokyklų daro priešgaisrines pratybas, evakuaciją kartą per du mėnesius ar kas pusę metų?
Kalbant apie priedangas būtų gerai, kad mokytojai parodytų vaikams ir tėvams, kur reiktų bėgti į priedangą, kad būtų pasižiūrima, kaip tai veikia. Kai žmonės įgyja šiuos įgūdžius, juos lavina, galima pereiti prie aukštesnio lygmens – įvertinti bendruomenės, savivaldybės sąveiką ar sąveiką tarp institucijų. Visi tie lygmenys turi būti paliesti. Mes kalbame apie visuotinę valstybės gynybą, bet jeigu nepaliečiame žemiausio lygmens, tai labai didelis klausimas, kaip tai veiks.
Bet kas visa tai turi organizuoti ir lyderiauti? Nes šiuo metu tikrai neatrodo, kad tai būtų vieningas ir koordinuotas procesas. Kartais net kyla svarstymai, kad nelabai, kas vyksta.
Sakyčiau, kad darbas procese, kasdien po truputį einame tikslo link. Realiai visuotinei gynybai didelis potencialas buvo nuo 1990 metų, bet paskui visa tai buvo iššvaistyta. Aišku, buvo ekonominiai sunkmečiai ir panašiai, bet visą ta laiką mes daug kalbėjome apie Rusijos grėsmę, bet realiai ja netikėjome. Dabar mes turime viską atkurti. 2014 metai buvo susitelkimas į pilkosios zonos operacijas, bet ne į visuotinę gynybą, ir tik nuo 2022 metų ar panašiai prasidėjo tas konkretus galvojimas, susitelkimas. Tai vyksta lėtai, su trūkumais, bet pasakyti, kad visai nevyksta, negalime.
Kariuomenė, mano susipratimu, yra susitelkusi į konvencinę gynybą ir ginkluotųjų pajėgų pajėgumų vystymą. Tai yra teisinga, nes per ilgą laikotarpį mūsų kariuomenės pajėgumai kariauti buvo sumažėję, dabar tie pajėgumai auga ir gerai, kad auga. Aišku, išlieka rezervo klausimas, bet kažkur turės būti ir ta integracija su piliečiais.
Kitose valstybėse, pavyzdžiui, Suomijoje ginkluotųjų pajėgų atsakomybės srityje yra nemažai elementų, kurie patenka į visuotinę gynybą. Tai vat šito kol kas mes nematome. Gal gims nauji gynybos dokumentai, veikiausiai tai kažkokiu būdu pradės atsispindėti ir kariuomenėje atsiras, kas tai koordinuos. Aš manau, kad ir Sveikatos apsaugos ministerijoje bei Švietimo, mokslo ir sporto ministerijoje atsiras nedideli padaliniai, kurie bus susieti su visuotine gynyba, ir turės dvigubą funkciją – paruošti būtinuosius rezervus pagal savo atsakomybės sritį ir taip papildys gynybos elementą. Nes to reikia, nors kol kas to nėra.
Diskusijoje užsiminėte, kad liberalusis požiūris į valstybės institucijų veikimą ir jų efektyvumą ne visai suderinamas su visuotine gynyba, mat turime galvoti ne tik apie taikos metą, bet ir apie karo metą. Tarkime, šiuo metu norėdami tinkamai paskirstyti išteklius sveikatos apsaugos srityje uždarome ligonines, kurios regione neatitinka tam tikrų kiekybinių kriterijų, bet minėjote, kad gali būti, jog karo metu jų reikės.
Jeigu absoliučiu prioritetu laikome valstybės gynybą, kurioje dalyvauja visi žmonės, visos institucijos, mes turime į visa tai žiūrėti holistiškai, pažiūrėti, kokios institucijos turi pasikeisti, kaip prisidėti. Kalbant apie sveikatos apsaugą, tai čia yra apie ką kalbėti. Pavyzdžiui, atvažiuoja kas nors iš Pasaulio banko ar kitos organizacijos ir sako: „Žiūrėkit, pas jus yra per daug lovų pacientams“. Ateina kovidas, pasirodo, kad gal ir ne visai per daug tų lovų.
Tai jeigu mes einame visuotinės gynybos keliu, tai bus ne visuomet ekonomiškai racionaliai pagrįsta. Vadinasi, sveikatos apsauga gali patirti šiek tiek daugiau išlaidų nei siūlytų ekonominis racionalumas. Vadinasi, dėl šio pasirengimo valstybė patirs daugiau kaštų.
Ta pati situacija su švietimu. Jeigu sakome, kad visuotinis karo prievolės atlikimas yra prioritetas, kad reikia sukaupti rezervą, kad žmonės turi įgyti įgūdžių, vadinasi, mes turime pertvarkyti stojimo į aukštąsias mokyklas sistemą taip, kad, jeigu atitinka sveikata, stoti būtų galima tik atlikus pradinę karo tarnybą. Visi baigia mokyklą ir eina tarnauti.
Jeigu mes matome, kad mums reikia stipresnių pirmosios pagalbos teikimo įgūdžių, kurie būtini ne tik ginkluoto konflikto atveju, tai gal vaikinams ir merginoms nepakenks civilinės saugos pamokos apie pirmąją pagalbą su įgūdžių atnaujinimu po kiek laiko.
