Apklausos organizatoriai manė, kad vienatvė labiausiai kankina vienkiemių gyventojus, tačiau paaiškėjo, kad kaimo bendruomenės labiau rūpinasi savo gyventojais nei gyvenantys didmiesčių daugiabučiuose.
O kai nėra kam savo bėdų papasakoti, geriausiu klausytoju, kaip sako senjorai, tampa ir katinas, ir paukštis, ir net tvora.
Daugiau apie tai – TV3 žiniose.
Vilnietė Aldona vyrą, su kuriuo gyveno per 40 metų, palaidojo prieš 17 metų. Dabar gyvena viena.
„Dukrom, žinoma, pasibėdavoju, bet kažkaip dukrom įkyrėti, nors rūpinasi tikrai, ir padeda, nenoriu. Su artimais taip mažai gali pabendrauti todėl, kad dabar jaunimas darbus turi, šeimas turi, vaikus turi, anūkus beveik turi, jiems nėra kada klausytis mano samprotavimų“, – pasakoja vilnietė Aldona.
Tiesa, vieną ištikimą klausytoją Aldona turi.
„O jė, kokia laimė, katytę turiu. Tai čia pirmas pašnekovas man. Daug supranta, laikas jau miegoti, ji atsisėda prieš mane ant stalo tokiom akytėm meiliom“, – sako senjorė.
Pašnekovus parenka pagal pomėgius
Vienatvę Aldona vaiko lankydama senjorų draugijos „Bočiai“ susibūrimus, priklauso turizmo klubui, bet liūdesio akimirkų išvengti nepavyksta.
„Žinoma, kad liūdna, tik tai tiek, kad tas liūdesys, jo gilumas priklauso nuo savęs, nuo manęs pačios. Jeigu su kuo turi pakalbėt telefonu, jeigu turi dar, kur nueiti“, – teigia moteris.
Aldona dažniausiai skambina draugėms. O kas jų neturi, arba bendravimo vis tiek mažai, jau aštuonerius metus gali skambinti į „Sidabrinę liniją“.
Per savaitę į „Sidabrinę liniją“ paskambina iki 300 senjorų. Vieni bendrauja su savanoriais, kiti – su tokiais pat bendravimo pasiilgusiais senoliais, kuriuos pokalbiams parenka netgi pagal pomėgius.
„Planuojam dabar dviejų istorikų pokalbį, jiems tada visiškai kitas kontekstas, kitas turinys, galbūt tu nesi gyvenime vienišas, bet ta tema tu esi vienišas“, – sako skambučių centro vadovė Kristina Čiuželienė.
„Sidabrinės linijos“ kūrėjai manė, kad labiausiai ja naudosis vieniši vienkiemių gyventojai, tačiau naujausias linijos tyrimas nutapė kitokį dažniausio skambintojo portretą.
„70–75 metų amžiaus moteris, našlė, gyvenanti viena didmiesčio daugiabutyje, turinti vaikų, tai nėra visiškai vienišas žmogus, bet tie vaikai gyvena savo gyvenimus kažkur toliau“, – tikina „Sidabrinės linijos“ vadovas Marius Čiuželis.
Gelbėja socialiniai tinklai
Išties, daugelis kalbintų vilniečių, nors ir turi vaikų, netekę antrosios pusės, jaučiasi vieniši.
„16 metų viena. Labai liūdna ir labai trūksta. Už tai dar dirbu“, – sako vilnietė Teresė.
Teresei vienatvę skaidrina ir socialiniai tinklai.
„Draugų turiu 80 feisbuke“, – teigia moteris.
Bet būna dienų, kai Teresė ypač jaučiasi vieniša.
„Kai būna šventės, kada ateina kažkokia gimimo diena, žinai, kad tavęs jau nepasveikins“, – pasakoja moteris.
Kiti pasakoja, kad bendrauja jau su anapilin iįejusiais:
„Nu, va, atsisėdi čia, su viena, su kita pabendrauji, ir viskas. Viena gyvenu 14 metų. Dabar nieko nežiūri, senų žmonių nereikia, greitai ten eisiu.“
„10 metų aš jau našlys. Vakar kapinėse buvau, 7 kapelius aplankiau, su visom dūšiom 11 padraugavau. Taip, kad ne vienas.“
Dagiabučiuose gyvenantys vienišesni
Daugiabučiuose gyvena šimtai žmonių, bet kiekvienas gyvena savo gyvenimą ir vienišas senjoras, kaip rodo „Sidabrinės linijos“ patirtis, mažai kam rūpi. Visai kitaip jaučiasi kaimų ir vienkiemių gyventojai.
„Vienišumo dideliam mieste, dideliam name yra gerokai daugiau, negu mažam kaime. Jei žmogus kažkoks nepaklibino užuolaidėlių keletą dienų, pas jį kas nors užeis, ar kaimynas, ar iš savivaldybės, ar socialinis darbuotojas“, – kalba „Sidabrinės linijos“ vadovas.
Kaimo gyventojai vardija ir įvairsesnius savo pašnekovus.
„Aš turiu galimybę kalbėtis fiziškai su žvirbliu, su tvora. Su televizoriumi, su elektros stulpu, kuris stovi kieme“, – senolių pašnekovus vardija M. Čiuželis.
Nors senjorai ir jaučiasi vieniši, daugiau nei pusė skambinančių į „Sidabrinę liniją“ dalijasi teigiamais dalykais, kuriais jie mėgaujasi nepaisydami vienatvės ar ligų.
Daugiau apie tai sužinokite vaizdo reportaže, esančiame straipsnio pradžioje.
