Skeptikai kaip visuomet panašiais atvejais yra skeptiški, bet astrologiškai žvelgiant – pats laikas. Išsikraustyti. Jei ne spalio pabaigoje, tai pačiu artimiausiu metu. Ir šitaip teigti yra labai svarbi priežastis. Taigi, apie ją.
Man visad buvo įdomu, kas darosi su Lietuva. Dirbdamas šiuo klausimu netyčia atradau ciklus, susijusius su Rusija. Būtent jie ir papasakos, kas su ta šalimi darėsi praeityje ir kas darosi dabar.
Kaip visuomet, iš pradžių – truputis teorijos. Aksioma teigia, kad visų šalių, valstybių, pasaulio regionų ir net genčių gyvenimas vyksta cikliškai. Įsivaizduokime, kad Zodiako ratas – tai laikrodis, o planetos – jo rodyklės. Skirtingų šalių gyvenimą nusako skirtingos planetų poros. Rusijos gyvavimą nusako Saturno ir Neptūno planetų pora. Eilinis ciklas prasideda, kai greičiau judantis Saturnas pasiveja Neptūną kuriame nors Zodiako taške. Pirminio vektoriaus korekcija įvyksta tuomet, kai tarp Saturno ir Neptūno susidaro 90 laipsnių kampas. Ciklo viršūnė, o kartu ir įkūnytas pradinės idėjos triumfas būna tuomet, kai planetos – rodyklės atsiduria tiesiai viena prieš kitą (180 laipsnių). Po to seka dar viena korekcija (90 laipsnių) ir galiausiai vienas ciklas baigiasi ir kitas prasideda kai tarp planetų vėl būna 0 laipsnių.
Tai panašu į Mėnulio fazes – Jaunatis – Priešpinis – Pilnatis – Delčia – ir vėl Jaunatis. Ir kartu tai kaip metų laikai: pavasaris – vasara – ruduo – žiema.
Kaip tai atrodo praktiškai? Pažiūrėkime.
XX amžiuje Saturnas ir Neptūnas pirmą kartą susitiko 1917 metais, kaip tik tuo metu, kai vyko Rusijos komunistų partijos (bolševikų), tai yra RKP(b) VI suvažiavimas Sankt Peterburge. Jame buvo konstatuota, kad taip, kaip yra daugiau tęstis negali, reikia perversmo. Revoliucijos. Kas netrukus ir buvo padaryta.
Pirmoji ciklo fazė baigėsi ir antroji prasidėjo 1926 metais. Maždaug tuo metu Josifas Stalinas susidorojo su savo opozicija ir mintį, kad komunistinę revoliuciją ant raudonarmiečių durtuvų reikia eksportuoti į likusį pasaulį pakeitė (J.Stalino) idėja, kad revoliucija iš pradžių gali laimėti atskirai paimtoje šalyje, o kitos palauks.
Ciklo viršūnė buvo 1936/1937 metais. Tuo metu, po klaikių tremčių, žudymų ir kitokių valymų buvo paskelbta, kad tarybinė (sovietinė) liaudis susiformavo ir tai, kaip gyvens ši nauja formacija nusako naujoji – žinoma, J.Stalino, - konstitucija. Po dviejų dešimtmečių kovų, pilietinio karo, savivalės, bado, kraujo, tremčių, žūčių ir visiško jovalo, atsiradusios aiškios taisyklės kaip dabar bus gyvenama buvo archisvarbus įvykis.
Paskutinė šio ciklo korekcija įvyko 1944/1945 metais, karo pabaigoje. Sovietinai kareivėliai jau buvo nužygiavę per didžiąją Europos dalį ir matė, kad galima kuo puikiausiai gyventi ir be komunistinės idėjos. Tiesą sakant, komunistinė idėja, palyginus su tuo, kaip atrodė gyvenimas Europoje, buvo tiesiog nyki. Dėl šios priežasties raudonarmiečiai tapo sovietiniais kariais – išvaduotojais. Dažniausiai - tiesiog rusais. Beje, Antrojo pasaulinio karo tyrinėtojas istorikas Markas Soloninas teigia, kad „sovietinė liaudis niekada negyveno taip blogai, kaip po karo“.
Pirmasis XX amžiaus Rusijos ciklas baigėsi ir antrasis prasidėjo 1952/1953 metais ir sutapo su J.Stalino mirtimi. Netrukus Nikita Chruščiovas nuvainikavo asmenybės (J.Stalino) kultą, išgyvenę Sibiro platybėse tremtiniai pradėjo savo kelią namo, o pačioje Rusijoje, tai yra Sovietų Sąjungoje ne tik sužibo viltis, kad galima gyventi kažkaip šviesiau, žmogiškiau, bet ir buvo žengti žingsniai ekonomikos kėlimo, buities gerinimo, šiokios tokios žodžio laisvės suteikimo link. Paprasti žmonės pradėjo rengtis nebe vatinukais, pradėjo sočiau ir įvairiau valgyti ir ėmė gyventi po vieną šeimą viename bute. Dažniausiai. Prasidėjo vadinamasis „Chruščiovo atšilimas“.
Pirmoji ciklo korekcija įvyko 1962/1963 metų sandūroje ir sutapo su Karibų krize. Taikaus perversmo dėka N.Chruščiovas buvo išleistas į pensiją. Šalies vadovu tapo Leonidas Brežnevas. Jo politika buvo daug konservatyvesnė. N.Chruščiovo pradėtos reformos pamažu sustojo, vidaus gyvenime įsigaliojo principas „kad tik nieko nevyktų“.
Ciklo viršūnė buvo 1971/1972 metais, kai anksčiau prasidėjusios tendencijos įsitvirtino galutinai ir prasidėjo vis didesnė ir vis smarkesnė stagnacija visose šalies gyvenimo srityse. Pramonės produkcijos kokybė buvo labai prastos kokybės, žaliavos buvo švaistomos, dėl prekių deficito klestėjo kyšininkavimas, dažnai ir tiesiog vagystės.
Paskutinė šio ciklo korekcija vyko 1979/1980 metais. 1979 metais Rusija/Sovietų sąjunga užpuolė Afganistaną, 1980 metais įvyko Maskvos Olimpiada. Po to šalis, kaip ekonominių, politinių, kultūrinių ir visų kitų tarpusavio ryšių visuma pradėjo lėtai, bet nesulaikomai byrėti į dalis. Degradaciniai, dezintegraciniai procesai vyko vis sparčiau, visuomenėje stiprėjo apatija ir ją lydintis alkoholizmas. Kita vertus, silpstant centrinei valdžiai, respublikose vienas po kito gimė ir ėmė stiprėti nacionaliniai judėjimai. 1982 metais mirė L.Brežnevas, jį maždaug dviem metams pakeitė Jurijus Andropovas, kuris mirė 1984-aisiais. Jį pakeitė Konstantinas Černenka, kuris mirė 1985-aisiais. Ir tik po jo šalį pradėjo valdyti santykinai jaunas Michailas Gorbačiovas.
Antrasis XX amžiaus Rusijos gyvavimo ciklas baigėsi ir trečiasis, jau perėjęs į XXI amžių prasidėjo 1989 metais. Būtent tuomet Sovietų sąjungos komunistų partija atsisakė savo kaip lyderės vaidmens, kiekviena respublika galėjo turėti savo komunistų partiją. Iš tiesų komunistų partija buvo tarsi ideologiniai klijai, vienoje visumoje laikę visą Sovietų sąjungą. Nebeliko klijų – 1991 metais nebeliko ir pačios Sovietų sąjungos.
Naujojo ciklo pradžioje Rusijos Federaciją valdė Borisas Jelcinas. Ciklo korekcija įvyko 1998/1999 metais. 1998 metais sprogo Rusijos ekonominis burbulas, rublio vertė katastrofiškai krito, labai daug žmonių nuskurdo, o 1999 metais RF prezidentų tapo Vladimiras Putinas. Pamažu, iš pradžių nepastebimai prasidėjo putinistinės, KGB-istinės, oligarchinės Rusijos kūrimas.
Ciklo viršūnė buvo 2006/2007 metais ir sutapo su strateginiu Rusijos pasirinkimu: 2007 metais V.Putinas saugumo konferencijoje pareiškė, kad pasaulyje liko viena jėga (JAV), vienas galios centras (Vašingtonas), o NATO priartėjo prie Rusijos sienų ir tai yra grėsmė Rusijai. Iš esmės putinas pareiškė, kad Rusija ir Maskva bus toks pat galios centras kaip JAV ir Vašingtonas. Būtent tada nuo kelio į bendradarbiavimą su Vakarais Rusija pasisuko konfrontacijos su Vakarais kelią.
Paskutinė šio ciklo korekcija įvyko 2015 metais. Prieš tai, 2014 metais įvyko Sočio Olimpiada ir Krymo okupacija. Paskutinės ciklo fazės metu konkurencija, Vakarų kaip kultūros niekinimas ir tuo pat metu godumas Vakarų pinigams tapo esmine Rusijos santykių su Vakarais ašimi. Galiausiai ir karas su Ukraina tapo šio keisto iššūkio dalimi.
Šis ciklas pasibaigs 2026 metų vasario mėnesį.
Dabar jau galima daryti išvadas. Kiekvienas ciklas prasideda „pavasario“ faze. Tuo metu visuomenėje būna daug entuziazmo ir vilčių, o po to viskas baigiasi blogai: bolševikų suvilioti Rusijos darbininkai ir valstiečiai norėjo sukurti naują geresnį pasaulį (!) ir naują geresnę Rusiją jame, bet gavo J.Staliną, katorgą ir vatinukus; N.Chruščiovo atšilimo (vėl „pavasario fazė) metu rusai (o paskui juos – ir visa sovietinė liaudis) tikėjosi sukurti bent jau geresnį gyvenimą sau, o gavo Leonidą Brežnevą, stagnaciją ir galiausiai pralaimėjimą Šaltajame kare; Boriso Jelcino Rusija vėl tikėjo, kad gali susikurti gražų, sotų ir teisingą gyvenimą sau, bet galiausiai gavo Vladimirą Putiną, verslus atimantį FSB, oligarchus ir karą Ukrainoje. Ką dar pavyks „gauti“ pamatyti laiko dar yra. Tiesa, jau nebedaug.
Kita vertus, yra aišku, kad vidiniams Rusijos degradacijos, dezintegracijos procesams vystytis liko maždaug du metai su trupučiu. Per tą laiką dar daug kas gali įvykti. Taip pat yra aišku, kad net jei V.Putinas iš tiesų guli šaldytuve, netrukus jo vietą užims koks nors Putinas 2.0 ir bendras vaizdas gali priminti laikotarpį po L.Brežnevo mirties, kai politiniai lyderiai keitėsi kaleidoskopiniu greičiu.
Rusijos lyderių atėjimas į valdžią ir pasitraukimas iš jos labai dažnai sutapdavo su šalies gyvavimo fazių pasikeitimu:
- V.Leninas mirė prieš pat pirmosios fazės pabaigą;
- J.Stalino mirtis sutapo su fazių (ir ciklo) pasikeitimu;
- N.Chruščiovo „išėjimas į pensiją“ sutapo su fazės pasikeimu;
- L.Brežnevo mirtis atėjo netrukus po fazės pasikeitimo;
- M.Gorbačiovas valdžios neteko netrukus po ciklo pasikeitimo.
Tad galime savęs paklausti – jei jau sutapimai tokie ryškūs ir dėsningi, tai kodėl V.Putino atveju turi būti kitaip? Remiantis šita sistema mes negalime pasakyti kada būtent tiksliai, bet garantuotai galime tvirtinti, kad dėsnis suveiks neišvengiamai – arba pensija, arba mirtis.
Dar vienas sutapimas apie „žiemos“ fazės pradžią:
- 1979 metais prasideda Afganistano karas, 1980 metais įvyksta Olimpiada. Galiausiai iš Afganistano teko gėdingai išeiti;
- 2014 metais įvyksta Olimpiada, po to Krymo okupacija kaip vėlesnio karo Ukrainoje preliudija. Kaip galiausiai viskas baigsis dar nėra aišku, bet galima nujausti.
Taip pat privalome paklausti savęs – o kas po to? Atsakymas – nauja pradžia, naujos viltys, naujas entuziazmas – maždaug dešimtmečiui. Ir naujas budelis po to.
