Be kitų inkriminuotų nusikaltimų, H. Daktaras su „bendražygiu“ Egidijumi Abariumi buvo nuteisti ir dėl su „daktarais“ sieto, bet vėliau „atskilusio“ Rimanto Ganusausko-Mongolo nužudymo. Šis, byloje surinktais duomenimis, H. Daktaro ir E. Abariaus buvo nužudytas 1993-ųjų gruodžio pabaigoje.
Naujienų portalui tv3.lt po Mongolo nužudymo našle likusi Loreta Gedvilaitė atskleidė to meto mafijos gyvenimo užkulisius. Itin atvirame pokalbyje praktiškai neprireikė žurnalisto klausimų, moteris atpasakojo savo dramos elementų kupiną gyvenimo etapą taip, tarsi viskas būtų įvykę vakar. O būta ir meilės iš pirmo žvilgsnio, ir šūvių į jos buto duris, ir gyvenimus griaunančių narkotikų elementų.
Pažintis su Mongolu
„Net neabejoju, kad tai buvo ta tikroji meilė. Meilė iš pirmo žvilgsnio. Tiek iš mano, tiek iš Rimanto pusės. Taip pat neabejoju, kad jis mylėjo ir savo pirmąją žmoną. Bet pasirodžiau aš ir viskas apsivertė aukštyn kojomis.
Su Rimantu susipažinau Vilijampolėje. Jaunystėje mėgau gražius dalykus, o ir turėjau galimybių turėti tai, ko noriu. Dirbau kailių fabrike, pinigų buvo pakankamai. Vaikystė prabėgo ne kokiame kaime. Augau tarp kristalų ir prabangos.
Pirmą kartą mane išvydęs Rimantas Ganusauskas pradėjo domėtis manimi, kas aš per viena. Sužinojo, kad esu ištekėjusi, kad turiu vaiką. Bet tai jo nesustabdė, jis pradėjo rinkti informaciją apie mane. Klausinėjo draugių, pažįstamų.
Taip labai pamažu ėjo prie manęs. Vėliau jis pasakojo, kad buvau pirma moteris, kurios jis taip sunkiai siekė. Tada dar nežinojau per daug apie Daktarą ir jo suburtą banditų gaują. Man, iš tiesų, net neįdomu buvo. Mano draugų ratas buvo visiškai kitas.
Tik vėliau išgirdau kaimynės klausimą, ar žinau su kuo susidedu? Man paaiškino, kad yra tokia „daktarų“ banditų šutvė. O kai mano mama sužinojo apie Rimantą, ji buvo siaubingai prieš mūsų santykius.
Apie 13 metų buvome meilužiai. Tarp mūsų buvo Platoniška meilė. Iki šiol saugau Rimanto siųstus laiškus. Per tą laiką Rimantas buvo atsidūręs už grotų. Tada jis tikrai daug rašė, nes įsimylėjo. Daug kartų siūlė tekėti už jo. Susilaikydavau nuo atsakymo, nes tas kriminalinis pasaulis buvo ne man“, - pasakojo L. Gedvilaitė.
Pirmas susitikimas su H. Daktaru
„Galų gale išsiskyriau su pirmu vyru. Iškėliau jam ultimatumą dėl paleistuvystės ir alkoholio. Nesilaikė šito prašymo, todėl po 14 metų santuokos (ir dar 6 metų draugystės prieš tai) pasukome skirtingais keliais. Meilės tarp manęs ir pirmojo vyro nebuvo.
Tuo tarpu Rimantas Ganusauskas sužavėjo savo intelektu. Prisimenu atvejį, kai ruošiausi Velykoms, sukiojausi virtuvėje ir išgirdau skambutį. Atsiliepiau, o ten Rimantas iš kalėjimo grįžęs pasisiūlė ateiti į svečius. Taip ir prasidėjo mūsų susitikimai.
Galiu pasakyti, kad kai pagimdžiau antrą vaiką, mano pirmas vyras nereiškė tiek emocijų, nepadovanojo net gėlės, o Rimantas, priešingai, net labai džiaugėsi. Jis iš kalėjimo per žmones atsiuntė gėlių puokštę ir nuostabų paveikslą. O kai grįžo iš kalėjimo, užsukdavo pas mane. Susitikimų buvo vis daugiau.
Prisimenu, kaip Rimantas mane pirmą kartą supažindino su H. Daktaru. Jis tada grįžo iš kalėjimo, tai Rimantas atsivedė į butą, kur aš gyvenau ir supažindino. Pamenu, kad tada Daktaras pasakė, jog esu graži mergina, kad norėtų tokią žmoną gauti. Gavo, Ramutę. Tikrą gražuolę, kuri turi vieną defektą – užstoja savo vyrą net ir po to, kiek daug jis blogo yra padaręs.
O mes, kaip jau minėjau, su Rimantu pradėjome susitikinėti vis dažniau. Sykį atidariau duris, o jis stovi su krepšiu. Pamenu jo žodžius: „išsiskyriau su Dalka (savo žmona – aut. past.). Atėjau pas tave gyventi“. Jis kelis mėnesius neturėjo nė grašio kišenėje. Tad mokesčius mokėjau už abu, o jis pasakė, kad man atsilygins su kaupu.
Labai trumpai pagyvenome „susimetę“. Turėjau vizą išvykti į JAV. Pasakiau apie savo planus Rimantui. O jis nieko nelaukdamas vieną rytą pažadina mane ir rodo į 4-5 sukabintas vestuvines sukneles. Sako rinkis, aš tave vedu. Taip ir neišvykau. Meilė tiesiog įsiplieskė. Netrukus pastojau, mes apsivedėme. Pradžioje gyvenimas buvo labai geras, bet pastebėjau, kad netrukus Rimantas pasidarė labai keistas...“, - prisiminimais dalijosi Mongolo našlė.
Pradėjo vartoti narkotikus
„Rimantas pasikeitė, o aš vis nugirsdavau, kad jis pradėjo vartoti narkotikus. Sklido kalbos, kad jau kalėjime pradėjo vartoti. Bet kai rašė man laiškus, siuntė nuotraukas, tai nebuvo panašu, kad vartotų narkotikus. Juk narkomaną išduoda jo akys, bet nuotraukose to nepastebėjau.
Kai pagimdžiau, Rimantas apipylė mane dovanomis, bet jomis per daug nesidžiaugiau. Teko neseniai peržiūrėti nuotraukas, kur Mongolas laiko mūsų sūnų ant rankų. Jis labai juo džiaugėsi, sakė, kad sūnus taps prezidentu. Bet visose nuotraukose matėsi tik puse manęs. Vengiau eiti į viešumą, nes vyras, jo veikla, nedarė garbės. Juk banditams priklausė.
Bet tai nereiškia, kad nebuvo to meilės raiščio. Tai neparodo, kad tarp mūsų nebuvo nuoširdžios meilės. Kai jis slapstėsi nuo Daktarų šeimos, tai atbėgdavo pas mane. Matydavau tą jo mylintį žvilgsnį. Turiu nuotraukų, kur jis su sūnumi ant rankų. Tokių nuoširdžių akimirkų nesuvaidinsi.
Bet į mūsų bendro gyvenimo ratus pagalius pradėjo kaišioti narkotikai. Iškėliau jam ultimatumą, kad jei kaifuos, tai išeisiu ir išsiskirsiu. Be dukros, auginau dar du berniukus ir dėl jų labai pergyvenau. Tam reikalui turėjau užstoti kelią. Bet Rimantas toliau kaifavo. Slėpdavo adatų žymes su pudra. Nesimatydavo tų skylių, galvodavo, kad mane pergudravo.
Tačiau vieną dieną trūko kantrybė, nutaikiau momentą, kai jo nebuvo, susikroviau reikalingiausius daiktus, trumpam laikotarpiui, ir su vaikais sprukome iš namų. Išeidama pastebėjau, kaip netoli namo įsukinėja jo juodas „Mercedes“ automobilis.
Pasakiau savo vaikams greitai slėptis krūmuose. Visi sutūpėme kartu. Gal ir gerai padariau, kad pasislėpiau. Jis užpyko, kad aš išdrįsau pabėgti. Jis daug kartų minėjo, kad prieš jį esu labai drąsi. Jis man vieną kartą trenkė, aš jam atgal trenkiau. Neleidau, kaip kitoms niekinti savęs. Aš ne iš tų žmonių, kurie kentėtų. Myliu, bet nenoriu ir negaliu kentėti.
Tąkart palaukiau, kol jis nuvažiuos ir su vaikais nuėjome į mano butą. Prasidėjo skambučiai, kad grįžčiau. Kaip įvyko tas apšaudymas? Jis paskambino ir pasakė, kad turiu grįžti, jog jis dabar man duoda ultimatumą. Pasakiau, kad kol nebaigs kaifuoti, tikrai negrįšiu. Jis pasakė, kad atvažiuos ir visus iššaudys. O Rimuką paliks gyvą ir atiduos auginti pirmai žmonai.
Mes gyvenome ketvirtame aukšte, tad kartu su vaikais ir mano mama nuėjome pas pirmame aukšte gyvenančią kaimynę. Rimantas, kaip ir žadėjo, atvažiavo, o su savimi pasiėmė berods medžioklinį šautuvą.
Išgirdau šūvius. Buvau labai išsigandusi, net pasislėpiau po lova. Žinojau, kad neateis pas kaimynę, bet tiek baimės buvo. Iš laiptinės pusės jis šaudė į duris. Kai kurios kulkos pralėkė pro duris, atsimušė į virtuvės sieną. Jei būtume buvę viduje, nežinau, kuo visa tai būtų pasibaigę.
Jam išėjus, iškviečiau policiją. Normalu iš mano pusės. Nesvarbu vyras, tėvas ar sūnus taip būtų pasielgęs – aišku, kad būčiau kvietusi pagalbą. Bet ir tai neparodo, kad nebuvo meilės. Juk būna, kad iš tikros meilės ir nužudo žmogus žmogų. Net neabejoju, kad jam tada narkotikai buvo susukę protą. Blaiviu protu jis nebūtų taip pasielgęs“, - kraupiais prisiminimais dalijosi tv3.lt pašnekovė.
Lemtingas skambutis
„Po apšaudymo jis man skambino, ateidavo po langais pašūkaudavo, kad sugrįžčiau. Jis buvo geros širdies. Tik kai užsikaifuodavo, tada labai pasikeisdavo. Pamenu jo paskutinį skambutį. Skambino ir prašė taikytis. Mamut, sakė, atleisk, tikrai daugiau taip nedarysiu.
Tada buvo gruodžio 25-oji, pirmoji Kalėdų diena. Sutikau, kad jis atvažiuotų taikytis, bet mums bekalbant suskambo jo kitas telefonas. Su „daktarų“ Goga kalbėjo, su kuriuo gerai sugyveno. Kai baigė pokalbį, pasakė, kad jo „šeima“ atvažiuoja su juo taikytis. Tai buvo mūsų paskutinis pokalbis.
Kitą dieną, mano kaimynė pasakė, kad mano vyrą sumuštą į vieną Kauno ligoninę atvežė. Sužinojau, koks gydytojas budėjo tą vakarą. Bet, deja, man nepasisekė. Visi vengė su manimi kalbėtis. Juk visi, kas galėdavo pakenkti Daktarui, būdavo pašalinti nuo žemės paviršiaus, todėl ta baimė buvo suprantama.
Nenuleidau rankų, bandžiau klausti Jadvygos Daktarienės, kaip mama, galvojau, bus nuoširdesnė. Bet ji pasakė, kad Rimantas su kažkokia ruse pabėgo į Baltarusiją. Nepatikėjau tokiu melu. Bandžiau ieškoti pati, bet jaučiau, kad Rimantas jau nebegyvas. Maža to, dar ir kalbos apie jo nužudymą pradėjo sklisti“, - pasakojo L. Gedvilaitė.
Iš Lietuvos išvyko ne iškart
„Po Rimanto nužudymo, pradėjau jausti, kad esu sekama. Gyventi į Italiją persikėliau tik po kurio laiko. Po vyro netekties dar net 8 metus išbuvau Lietuvoje. Turėjau savo kavinukę. Matydavau, kad buvau sekama, stebima. Matyt bijojo kažkas, kad kas nors nepasakytų man teisybės apie vyro nužudymą.
Iš Mongolo buvau gavusi dovanų prabangų „Biuiką“, kurio nenorėjau parduoti. Man kai kurie asmenys sakydavo, kad parduok tų tą automobilį ir nusipirk kažką paprastesnio. Neklausiau perspėjimų ir man automobilį pavogė iš garažo. Vienintelė Lietuvoje tokia mašina buvo. O Daktarui tas labai nepatiko. Neduok Dieve už Daktarą kažką geriau turi...
Jis labai pavydus buvo. Ir nežinau net dėl ko. Pavydėjo visko – Rimanto sėkmės, jo proto. Bet Rimantas nujautė savo gyvenimo pabaigą. Jis man yra sakęs, kad kai jo nebebus, nebeliks ir Daktarų šeimos. Taip ir nutiko“, - teigė L. Gedvilaitė. Milijono eurų ieškinys
„Kas susiję su ieškiniu, tai visų pirma paminėsiu perskaitytą Ramutės Daktarienės viešą pasisakymą, kad „moteriškė prabudo po 13 metų“. Noriu perduoti Daktarienei, kad esu prabudusi jau 25 metus, nuo to laiko, kai nužudė mano vyrą. Nesikreipiau dėl moralinės žalos, nes laukiau LAT sprendimo, kad galutinai patvirtintų Daktaro kaltę. Ir neturėjau pinigų samdyti advokatui. Taip pat nesijaučiau saugi.
Aš ir dabar nesijaučiu saugi. Negalvokite, kad iškėliau viską į paviršių ir jaučiuosi saugi. Taip nėra. Manau, kad pas jį (H. Daktarą – aut. past.) išlikę mažų „klapčiukų“, kurie už nedidelį mokestį gali padaryti kažką negero.
Kaip irgi teko girdėti Daktaro advokato Sirvydžio žodžius, kad mes nukentėję bandome pralobti. Esą prašymas atlyginti žalą dabar yra kaip naujas metodas prasigyventi. Tai yra absurdiškas pasakymas. Nemanau, kad kiekvienas nukentėjęs galvoja, kaip pasipelnyti.
Pinigų su sūnumi prašome dėl dvasinės, moralinės ir psichologinės traumų. Likau našle būdama vos 35-erių metų. Be to, Rimantas planavo turėti su manimi penkis vaikus. Gerą dešimtmetį negalėjau susitaikyti su ta mintimi, kad Rimanto nebėra. Net ieškodavau vyro panašaus į Rimantą. Bet iki šios dienos esu viena. Ne dėl to, kad neturiu galimybių, daug norinčių yra draugauti, bet man nėra lengva priimti kitą žmogų į mano gyvenimą.
O ką jau kalbėti apie tai, kad matau kenčiantį savo sūnų. Man čia yra didžiausias peilis. Man tai yra baisiau už viską. Ir kalbos, kad tarp mūsų su Rimantu nebuvo meilės – absurdiškos. Juk 13 metų būti meilužiais ir po to susituokti, sukurti šeimą – jau parodo stiprius tarp mūsų buvusius ryšius. Ir jei nebūtų jis man buvęs brangus, tai nesaugočiau iki šios dienos jo rašytų laiškų, užrašų knygutės, jo kryželio ir kitų prisiminimų...“, - pokalbį užbaigė L. Gedvilaitė.
Bylos niuansai
H. Daktaras nuteistas ir už tai, kad buvo suplanavęs Rimanto Ganusausko, pravarde Mongolas, nužudymą. Buvę „Daktarų“ nariai jų nusikaltimus tyrusiems pareigūnams atskleidė, kad Hena, gavęs duomenų, kad Mongolas gali būti susijęs su 1996 m. spalio 7 d. „Vilijoje“ įvykusiomis žudynėmis, kai buvo nužudyti penki „Daktarų“ grupuotės nariai ir pasikėsinta nužudyti patį H. Daktarą, nutarė R. Ganusauskui atkeršyti – jį pašalinti.
Juolab kad Mongolas nenorėjo dalytis nusikalstamu pelnu ir konkuravo dėl įtakos sferų nusikalstamame versle bei buvo atsiskyręs nuo „Daktarų“ nusikalstamo susivienijimo.
Bylos duomenimis, laikotarpiu nuo 1993 m. spalio 8 iki spalio 16 d. R. Ganusauskas buvo iškviestas į „Viliją“, kur atvykęs buvo nuvestas į vadinamąjį Baltąjį kambarį. Čia jo laukęs H. Daktaras sudavė kelis smūgius pistoleto rankena per galvą, o po to iš pistoleto „PM“ iššovė R. Ganusauskui į galvą. Nesėkmingai – Mongolas stvėrė ranka už ginklo ir jam buvo peršauta tik rankos plaštaka.
Taip H. Daktaras pasikėsino tyčia nužudyti R. Ganusauską. Tačiau kerštingasis Hena nenurimo – gruodžio 25 d. H. Daktaras, E. Abarius ir kiti grupuotės nariai atvyko prie namo, kur slapstėsi R. Ganusauskas, ir šį išsivežė prie kelio Kaunas-Šėta-Truskava esantį miškelį. Čia jie buvo iš anksto iškasę duobę.
Pasak liudytojų, miškelyje E. Abarius iš pistoleto „TT“ mėgino iššauti R. Ganusauskui į galvą, tačiau ginklas užsikirto ir neiššovė. Kai bandydamas išsigelbėti Mongolas ėmė bėgti, ginklą išsitraukė H. Daktaras – vyras krito nuo dviejų šūvių.
Mongolo lavonas buvo užkastas, tačiau iki šiol nerastas. Dėl to H. Daktaras visada neigė kaltę dėl šio nusikaltimo ir tvirtino, kad R. Ganusauskas yra gyvas ir esą slapstosi užsienyje.
