Kaip pasakoja Pietų Danijos universiteto Politikos mokslų departamento ir Žurnalistikos centro profesorius Erikas Albækas, norėdama sumažinti imigraciją Danija pagreitino prieglobsčio svarstymo procedūras, o jokio statuso neįgijusius asmenis, kurių neišeina išsiųsti į kilmės šalį, apgyvendina pabėgėlių centruose pakankamai skurdžiomis sąlygomis.
Valstybė taip pat stengiasi kuo dažniau suteikti laikiną prieglobstį ir šiuo pagrindu apsunkina laikiną leidimą gyventi įgijusių migrantų galimybę atsivežti į Daniją savo šeimos narius.
Negana to, Danija yra vienintelė Europos valstybė, kuri neseniai panaikino laikiną prieglobsčio statusą keliems šimtams Sirijos pabėgėlių bei priėmė sprendimą kurti ofšorinius prieglobsčio centrus už Europos Sąjungos ribų. Juose migrantai turėtų laukti, kol nagrinėjami jų prašymai, o net, jeigu ir gautų prieglobstį, būtų apgyvendinami ne Danijoje, bet kurioje nors su Danija susitarusioje valstybėje, greičiausiai Afrikoje.
„Anksčiau Danija ir visos kitos Skandinavijos šalys buvo tarsi magnetas pabėgėliams, nes garantavo nemenkas socialines išmokas, nemokamą mokslą ir taip toliau. Norėdama, kad Danija nebūtų tokia patraukli pabėgėliams, Danijos vyriausybė ėmėsi griežtos politikos ir ypač tų žmonių atžvilgiu, kurie neatitinka reikalavimų pabėgėlio statusui įgyti“, – portalui tv3.lt pasakojo E. Albækas.
Ar galėtumėte papasakoti, kaip nutiko, kad Danija taip sugriežtino savo prieglobsčio suteikimo procedūras? Ar tai susiję su 2015-2016 metų migrantų krize?
Ribojanti prieglobsčio politika Danijoje buvo pradėta įgyvendinti kur kas anksčiau ir paskui laipsniškai vis griežtėjo. Didelių skaičių pabėgėlių priėmimui Danijoje pirmiausia priešintis pradėjo dešiniojo sparno partijos, ypatingai Danų liaudies partija. Ji sugebėjo pritraukti daug danų rinkėjų, kurie anksčiau balsuodavo už Socialdemokratų partiją. Taigi 2001 metų rinkimai buvo nulemti žmonių, kurie manė, jog imigracijos politika yra prioritetinis klausimas visai šaliai.
Kitos partijos matydamos Danų liaudies partijos sėkmę suprato, kad turi kažkaip reaguoti. Bet problema buvo ta, jog kiekvieną kartą, kai tik jos perimdavo ką nors iš Danų liaudies partijos pasiūlymų, pastaroji pasiūlydavo dar ką nors griežtesnio. Taigi visa politika vis griežtėjo ir griežtėjo.
Socialdemokratų partija taip pat suvokė – jeigu jie nori laimėti rinkimus, jie privalo danams parodyti, kad yra tokie pat tvirti migracijos klausimais kaip ir Danų liaudies partija. Taigi tai yra priežastis, kodėl mes dabar turime valdžioje Socialdemokratų partiją, kuri yra ypatingai kietai nusiteikusi stabdyti imigracijos mastus. Čia toks rinkiminis kontekstas, paaiškinantis, kodėl mūsų prieglobsčio politika tapo tokia griežta.
O kalbant apie intencijas, tikslas yra kuo labiau sumažinti prieglobsčio prašytojų ir prieglobstį Danijoje gavusių asmenų skaičių.
Pakalbėkime apie konkrečius Danijos sprendimus, kurie padėjo sumažinti prieglobsčio prašytojų skaičius. Pavyzdžiui, Danijos parlamentas pritarė prieglobsčio centrų steigimui už Europos Sąjungos ribų, kas reiškia, kad prieglobsčio Danijoje pasiprašęs migrantas, kol vyksta prieglobsčio nagrinėjimo procedūra, būtų laikomas centre už Europos ribų, o jei ir gautų prieglobstį – tai irgi trečiojoje šalyje, sudariusioje susitarimą su Danija.
Vieni sprendimai yra esminiai, o kiti tarsi tokie simboliniai. Pavyzdžiui, Danų liaudies partija ir buvęs imigracijos ministras iš Liberalų partijos darė daug sprendimų, kurie turėjo grynai simbolinę reikšmę, tiesiog norėjo pasirodyti, kad jie šiuo klausimu yra labai kieti.
Pavyzdžiui, buvo priimtas sprendimas konfiskuoti prieglobsčio prašytojų pinigus ir vertingus daiktus, pavyzdžiui, juvelyrinius dirbinius, nes esą jie turi susimokėti už savo išlaikymą. Visi žinojo, kad iš to nelabai daug peši, bet skambėjo labai garsiai. Taip irgi buvo siekiama kuo labiau mažinti prieglobsčio prašytojų ir prieglobstį gavusių žmonių skaičių.
Kartu buvo pagreitintas prieglobsčio prašymų nagrinėjimas. Jeigu negauni prieglobsčio prašymo, turi išvykti. O jeigu susiklosto tokia situacija, kad asmuo negali būti išsiunčiamas į kilmės šalį, nors ir negauna prieglobsčio Danijoje (nes, pavyzdžiui, kilmės šalis yra pripažinta karo zona), tuomet sąlygos, kuriomis apgyvendinami tokie asmenys yra labai sudėtingos. Žmonės gyvena vadinamuose pabėgėlių centruose ir laukia, kol bus išsiųsti, bet gyvenimą tuose centruose stengiamasi padaryti ganėtinai sudėtingu. Taip siekiama, kad pasklistų žinia tarp potencialių migrantų ir žmonių gabentojų, jog patekti į Daniją labai sunku, o jeigu patenki ir negauni prieglobsčio, čia gyventi labai sunku.
Ši politika buvo labai sėkminga. Anksčiau Danija garsėjo kaip šalis, kurios įstatymai buvo ganėtinai liberalūs: buvo gana lengva ne tik čia patekti, bet ir prieglobstį gavusiems asmenims priklausydavo gana didelės išmokos. Priėmus naujus sprendimus, prieglobsčio prašytojų skaičius reikšmingai sumažėjo.
Ar yra tiesos kalbose, kad Danija tariasi su Ruanda ir šioje šalyje galėtų steigti prieglobsčio centrus migrantams?
Ofšoriniai prieglobsčio centrai yra vienas dabartinės valdančiosios socialdemokratų partijos tikslų. Taip jie siekia apsisaugoti nuo prieglobsčio prašytojų, kad jie nepatektų į Daniją, todėl net ir laukiant, kol bus apsvarstytas prieglobsčio prašymas, toks asmuo būtų apgyvendintas ne Danijoje, o kitoje valstybėje.
Mes Danijoje turime problemą, kad daugybė žmonių, kurie nori gauti pabėgėlio statusą, tačiau neatitinka reikalavimų, bet vis tiek lieka Danijoje ir mes negalime jų išsiųsti, nes galbūt jų šalyje vyksta ginkluotas konfliktas arba kyla kitų bėdų. O jeigu pats žmogus nesutinka grįžti į kilmės šalį, priversti labai sunku. Taigi norėdama apsisaugoti, kad prieglobsčio prašytojai neatvyktų netgi į Europos Sąjungą, Danija ir svarsto apie tokius centrus.
Su Ruanda buvo vedamos derybos, bet nežinau, ar pasiektas koks sutarimas. Kadangi tokio ofšorinio centro dar nėra, tai nesu tikras, kiek dėl to aiškiai sutarta Vyriausybėje. Bet tiesa, kad Danija derėjosi su keliomis šalimis ir viena iš jų yra Ruanda.
Tačiau siūlymui priešinasi Afrikos Sąjungos šalys, todėl kažin, ar toks centras artimiausiu metu atsiras.
Kadangi šiuo metu Danija dar nėra įkūrusi ofšorinių pabėgėlių centrų, tai šiuo metu prieglobsčio prašytojai vis tiek atvyksta į Daniją ir sprendimo laukia Danijoje?
Taip, bet jeigu jie neatitinka reikalavimų pabėgėlio statusui įgyti, tuomet yra laikomi centruose, kur jų būvis gana sudėtingas. Tai irgi gana garsiai aptarinėjama Danijoje, nes, pavyzdžiui, migrantų vaikai ten gyvena metų metais, jie visiškai neintegruojami į danų visuomenę, neturi jokios ateities, nors tikriausiai gauna šiokį tokį mokymą. Suaugusieji irgi gyvena sudėtingomis sąlygomis, nors, aišku, nebadauja, bet tai tikrai nemielas gyvenimas.
Buvo ir kitų įdomių sprendimų: pavyzdžiui, kai kuriems atvykėliams iš Sirijos, kurie buvo įgiję laikiną leidimą gyventi Danijoje, jų statusas buvo panaikintas su mintimi, kad dalis Sirijos teritorijos jau yra saugi grįžti...
Kai daugybė Sirijos migrantų pasiekė Europą, dalis jų atvyko ir į Daniją. Tuomet buvo akivaizdu, kad išsiųsti jų atgal į Siriją nepavyks, todėl migrantai gavo laikinus leidimus gyventi, bet ne pabėgėlio statusą. Danijoje jie neturėjo ilgalaikio leidimo gyventi. Tai buvo padaryta tam, kad jeigu Sirijoje stabilizuotųsi padėtis, jie galėtų būti išsiųsti namo.
Pastaruosius pusę metų vyksta aršūs debatai, nes Danija paskelbė, kad Sirijoje yra dalių, kuriose žmonės nepatiria žūties rizikos, todėl laikiną prieglobstį Danijoje anksčiau gavę sirai gali būti išsiųsti atgal. Nors, pavyzdžiui, Jungtinių Tautų atsakingos institucijos teigia, kad išsiųsti šiuos žmones pernelyg rizikinga.
Kitas dalykas, kad laikiną leidimą gyventi Danijoje gavę sirai negalėjo atsivežti savo šeimų, tai yra tokios galimybės galėjo paprašyti tik po trejų metų. Vieno vyro, kuris trejus metus į Daniją negalėjo atsivežti savo žmonos, byla atsidūrė Europos žmogaus teisių teisme. Vis tik teismas nepasakė, kad Danijos vyriausybė priėmė blogą sprendimą, tik konstatavo, jog treji metai yra pernelyg ilgas laiko tarpas ir nebuvo išlaikytas tinkamas balansas tarp individualių pareiškėjo teisių bei valstybės intereso kontroliuoti imigracijos mastus.
Tai gana saliamoniškas sprendimas: viena vertus, teismas pritarė Danijos sprendimui apriboti laikiną statusą turinčių asmenų šeimų atvykimą į šalį, antra vertus, laikinas statusas po kurio laiko turėtų būti traktuojamas kaip nuolatinis ir tuos žmones jau reiktų traktuoti kaip visateisius pabėgėlius.
Apskritai pati didžiausia problema yra ta, kad kuo ilgiau prieglobsčio prašytojas lieka šalyje, kad ir laikinu statusu, tuo sunkiau jį išsiųsti namo.
Kai kurios kitos valstybės, pavyzdžiui, Vengrija ar Australija, buvo labai stipriai kritikuojamos dėl savo griežtos imigracijos politikos. Kaip į tokią kritiką reaguoja Danija?
Imigracijos politika Danijoje ilgus metus buvo numeris vienas visose diskusijoje. Taigi jeigu norėjai laimėti rinkimus, turėjai būti griežtas šiuo klausimu. Tokiu atveju tampi šiek tiek atsparus visai šitai kritikai. Aš manau, kad kitos Europos valstybės, ypač tos, kurios turi didelių bėdų dėl imigracijos, gali pasekti Danijos keliu, ypač jeigu pamatys, kad tokia politika veikia.
Kaip minėjote anksčiau, ji išties veikia?
Jeigu pažiūrėsite skaičius, tai prieglobsčio prašytojų skaičius krito dramatiškai.
Anksčiau Danija ir visos kitos Skandinavijos šalys buvo tarsi magnetas pabėgėliams, nes garantavo nemenkas socialines išmokas, nemokamą mokslą ir taip toliau.
Norėdama, kad Danija nebūtų tokia patraukli pabėgėliams, Danijos vyriausybė ėmėsi griežtos politikos ir ypač tų žmonių atžvilgiu, kurie neatitinka reikalavimų pabėgėlio statusui įgyti.
Statistika: 2015 metais Danijoje prieglobsčio pasiprašė apie 20 tūkst. asmenų, o 2019 metais – 2,7 tūkst., 2020 metais – 1,5 tūkst.
Nors jūs pats ne teisininkas, bet Danijoje diskutuojama dėl imigracijos politikos santykio su tarptautiniais įsipareigojimais dėl pabėgėlių?
Tokios diskusijos vyksta nuolat. Daugeliu atvejų Danijos institucijos būna perspėjamos, kad sprendimai gali pažeisti tarptautines konvencijas ir įsipareigojimus, bet mūsų vyriausybė mėgsta vaikščioti ties riba ir taip aiškinasi, kur ta riba nubrėžta. Pavyzdžiui, taip ir įvyko su laikiną prieglobstį Danijoje gavusiu vyru, kuris trejus metus negalėjo atsivežti savo žmonos. Danija Europos žmogaus teisių teisme kaip tik ir ištestavo savo sprendimą.
Tiesiog nėra jokių galimybių, kad visi pasaulio pabėgėliai galėtų atvykti į Europą. O Europos politika prieglobsčio prašytojų atžvilgiu buvo suformuota, kai situacija buvo visiškai kitokia, kai nebuvo tokio masinio žmonių judėjimo tarp kontinentų. Akivaizdu, kad kai kurie sprendimai turi būti peržiūrėti, nes tiek žmonių absorbuoti Europa negali.
