Pasak Seimo vicepirmininko A. Nekrošiaus, režisierius pasijuto blogai grįžęs iš kelionės ir buvo nuvežtas į ligoninę, kur mirė apie 3 val. nakties.
E. Nekrošius gimė 1952 metų lapkričio 21 dieną Pažobrio kaime Raseinių rajone. Režisieriui trečiadienį būtų sukakę 66 metai.
1978 E. Nekrošius baigė teatro režisūros studijas A. Lunačiarskio teatro meno institute Maskvoje, grįžęs į Lietuvą režisavo Kauno dramos teatre, Lietuvos valstybiniame jaunimo teatre, 1993–1997 metais buvo Lietuvos tarptautinio teatro festivalio LIFE režisierius. 1998 Vilniuje įsteigė teatrą studiją „Meno fortas“, buvo jos meno vadovas.
E. Nekrošius apdovanotas daugeliu premijų, tarp jų – Lietuvos nacionaline kultūros ir meno premija, K. Stanislavskio tarptautinio visuomeninio labdaros fondo premija už žymų indėlį į pasaulio teatro meno raidą, Nacionaline kultūros pažangos premija.
E. Nekrošius yra gavęs šiuos valstybės apdovanojimus: Gedimino ordino Komandoro kryžių ir ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Didįjį kryžių.
Tragedija Lietuvos kultūrai
„Tai yra siaubinga netektis, Lietuvos kultūrai tai yra tragedija. Yra šokas“, – antradienį BNS sakė parlamentaras.
Nors E. Nekrošius Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre yra pastatęs ne vieną operą, V. Juozapaičiui su režisieriumi kartu dirbti neteko, tačiau jis E. Nekrošių pažinojo kaip žmogų-mįslę.
„Turbūt tai žmogus legenda, žmogus – mįslė, paslaptis, turbūt niekas ir neįminė, kas iš tikrųjų buvo Eimuntas Nekrošius. Turbūt paprastai tokie žmonės vadinami genijais, kurie labai mažai kalbėdami pasako viską arba išvis nekalbėdami pasako viską. Jų žvilgsnis, jų veido išraiška“, – sakė V. Juozapaitis.
„Žinoma, aš jį pažinojau, bet mes prasilenkėme scenoje. Jis pastatė ne vieną operą mūsų Operos teatre, bet man taip likimas susiklostė, kad neteko su juo tiesiogiai dirbti, bet aš stebėjau repeticijas, stebėjau spektaklius, kuriuos jis darė. Jie absoliučiai skyrėsi nuo kitų. Tu jį pamatęs iš karto gali pasakyti, kad tai yra Nekrošiaus spektaklis. Bet tai yra ne štampiniai Nekrošiaus spektakliai, bet tie giluminiai, kurių niekas negali pakartoti“, – pasakojo politikas.
Jis teigė iki šiol prisimenąs pirmąjį pamatytą E. Nekrošiaus spektaklį Jaunimo teatre Vilniuje.
„Aš dar buvau studentas ir mačiau Jaunimo teatre, kur jis daug metų dirbo, Čingizo Aitmatovo „Ilga kaip šimtmečiai diena“. Tada nelabai žinojau, kas tas Nekrošius. Kai pamačiau tą spektaklį, supratau, kad yra kažkas tokio, vardan ko verta būti mene, teatre“, – BNS sakė V. Juozapatis.
Turėjo daug planų ir darbų
E. Nekrošiaus kolega ir bičiulis Algirdas Martinaitis sako, kad režisierius buvo svarus, bet „žmogiško lengvumo“ turėjęs žmogus, iki pat gyvenimo galo puoselėjęs kūrybinius planus, sako jo kolega ir bičiulis kompozitorius Algirdas Martinaitis.
„Tai buvo žmogus svarus visomis prasmėmis: bendravimas su juo būdavo ne atsipalaidavimas, tas bendravimo svoris turėjo žmogiško lengvumo, ką jis galėjo jausti savo kūryboje“, – BNS sakė A. Martinaitis.
Daugiau nei tris dešimtmečius su E. Nekrošiumi dirbęs A. Martinaitis savo bendradarbiavimą pradėjo spektakliu „Pirosmani, Pirosmani“,
„Jis turėjo daug planų ir darbui, ir draugystei. Jis buvo žmogus, turėjęs milžiniškų tikslų savo nenusakomos režisūros apimties, per labai sunkų režisūrinį darbą jis įgyvendindavo labai jautriai ir atsakingai kiekvieną žodį ir kiekvieną judesį. Kiek su juo dirbu, jis yra mano mokytojas“, – sakė jis.
Anot A. Martinaičio, gruodį E. Nekrošius planavo vykti į Italiją, Neapolį, kur ketino statyti pjesę pagal Šekspyro kūrybą.
„Tai būtų Šekspyro perdirbinys jį sušiuolaikinant – su mafija, įnešant itališko kolorito“, – pasakojo jis.
A. Martinaitis sako šią vasarą savaitę praleidęs Šiluvoje, E. Nekrošiaus sodyboje – režisierius susitikinėjo su žmonėmis, kurie kartu su juo mokėsi. Jis prisiminė, kad po viešnagių pas paprastus žmones, E. Nekrošius nemažai jų pakvietė ir į savo spektaklį.
„Žmonės įdėdavo mums tai sūrio, tai kiaušinių, pamatydavo jį, stebėdavosi – va, garbingas žmogus ir atvyksta į mano kiemą. Jis buvo labai paprastas. Jis tuos du žmones pakvietė į spektaklį, Dantės „Dieviškąją komediją“ – buvo daug žmonių iš Šiluvos, iš apylinkių“, – pasakojo A. Martinaitis.
