Dar 1998 metais LALA įkūrusi D. R. Vadauskaitė pasakoja, kad asociacija buvo įkurta todėl, kad tuo metu Lietuvoje niekas nežinojo apie Alzheimerio ligą ir ją supo daugybė klausimų.
Šia sunkia liga sirgo ir pačios D. R. Vadauskaitės tėtis, tačiau tuo metu moteris nemanė ir net nežinojo, jog tai gali būti Alzheimerio liga.
„Aš pamačiau, kad mano tėtis keistai elgiasi. Galvojau, kad aš jauna, o jis vyresnis ir aš jo tiesiog nesuprantu. Bet po to pastebėjau, kad elgesys buvo toks, kad kėlė daug klausimų“, – atsimena D. R. Vadauskaitė.
Moteris atsimena, kad vėliau apsilankius pas šeimos gydytoją, ši net negalėjo ištarti Alzheimerio ligos pavadinimo, o tik žinojo, kad yra tokia liga, susijusi su smegenimis.
„Gal iš kokio 3-io karto ji nukreipė mane į Pimonovų fondą (Eugenijos ir Leonido Pimonovų Alzheimerio ligos paramos fondas – aut. past.). Pasakė, kad yra toks įsikūręs fondas, ir kad pamėginčiau ten kreiptis, gal jie man ką nors papasakos“, – dalinasi D. R. Vadauskaitė.
Sužinojusi daugiau apie pačią ligą ir pradėjusi domėtis, kokius tyrimus reikia atlikti savo tėčiui, D. R. Vadauskaitė sako, kad tai taip pat pastatė pamatus įkurti LALA.
Ligoniai paliekami likimo valioje
Tiesa, šiais laikais pašnekovė sako, jog viskas apsisuko 180 laipsnių ir Alzheimerio liga yra gerai žinoma ir nustatoma, o ją nustačius priskiriamas ir atitinkamas ligos gydymas.
Tačiau, pasak pašnekovės, problemų mūsų šalyje vis dar kyla dėl ligonių slaugymo.
„Deja, Lietuvoje liga nustatoma, bet žmonės paliekami likimo valioje – ne tik ligoniai, bet ir artimieji“, – teigia D. R. Vadauskaitė.
Jos teigimu, kai žmogui yra diagnozuojama Alzheimerio liga, „suserga“ visa šeima. Kadangi žmogaus, susirgusio šia nepagydoma liga, po kiek laiko nebegalima namuose palikti vieno – jį reikia nuolatos prižiūrėti.
„Jeigu žmogus dirba, jis ryte išeina į darbą, šeštą ar pusė septynių grįžta namo ir jis nežino, ką ras namuose, kokia ten bus aplinka ir kas bus padaryta“, – aiškina D. R Vadauskaitė.
Be to, dažnai, jei artimieji yra dirbantys žmonės arba tokio paties amžiaus, kaip ligonis, savarankiškai nuolatos prižiūrėti susirgusį artimąjį darosi sunku.
„Įvyksta konfliktai, prarandami darbai, skiriasi šeimos. O kad būtų galima ligonį atiduoti į priežiūrą, kuri būtų tikrai gerai specializuota – to Lietuvoje praktiškai nėra“, – nuogąstauja D. R. Vadauskaitė.
Tiesa, ji pabrėžia, jog negalima sakyti, jog tokių globos namų, specializuotų prižiūrėti Alzheimerio liga sergančius žmones, apskritai nėra. Tačiau ligonių skaičius gerokai viršija tokių globos namų vietų skaičių.
Neradus kitos išeities, kaip tik palikti Alzheimeriu sergantį asmenį vieną namuose, tai gali būti ne tik nesaugu, tačiau nukenčia ir paties ligonio sveikata, kadangi dėl vienišumo ir atskirties žmogui gali darytis blogiau – jiems reikalinga socializacija.
„Tokių dalykų pas mus nėra sukurta. Turi būti grupės, kurios surenka tuos žmones, kur nors pabūna. Gal turi būti kuriami kokie nors minimalūs būreliai, kur ligoniai galėtų pabūti, bet čia jau turi būti padaryta visa sistema ir tinklas šitų paslaugų“, – aiškina D. R. Vadauskaitė.
Ką daryti, kai artimasis suserga Alzheimerio liga?
D. R. Vadauskaitė pasakoja, kad dažnai artimieji, kurie nelabai žino apie Alzheimerio ligos simptomus ir nesupranta, kodėl jų artimas žmogus pradėjo elgtis „keistai“, pradeda nervintis ir pykti ant ligonio, prasideda įvairūs kivirčai ir konfliktai.
„Su Alzheimeriu sergančiu ligoniu nereikia ir neverta ginčytis, nes tai yra liga. Ką tu ligoniui aiškinsi, kad jis nedarytų vieno ar kito dalyko, jei jis vis tiek nesupranta, kad blogai daro arba jis tai daro nevalingai ir to nesuvokdamas“, – tvirtina D. R. Vadauskaitė.
Pašnekovė sako, kad jei artimieji nežino pagrindinių taisyklių, kaip reikėtų elgtis su sergančiu žmogumi, konfliktai įvyksta ne tik tarp artimojo ir ligonio, tačiau ir tarp kitų šeimos narių.
O jie galiausiai gali privesti prie pačių šeimos narių atsiskyrimo vienas nuo kito. Be to, siekiant kuo daugiau laiko skirti sergančiam artimajam, kartais rizikuojama prarasti ir darbo vietą.
Didelę spragą D. R. Vadauskaitė įžvelgia ir neįgalumo taisyklėse, kadangi, anot jos, dažnai, sergantiems Alzheimerio liga, nėra suteikiamas neįgalumas.
„Artimieji eina kryžiaus keliaus, aiškina, kad jų sergantys artimieji eina šlapintis į spintą, palieka atsuktas dujas, išeina pro duris ir jų visą laiką reikia ieškoti, paleidžia vandenį ir vanduo užpila kaimynus, tai ką tokiems žmonėms daryti?“, – atkreipia dėmesį LALA vadovė.
D. R. Vadauskaitė taip pat turi ir sukūrusi ir daug patarimų žmonėms, kurie prižiūri Alzheimerio liga sergantį artimąjį.
Pašnekovė sako, kad visus šiuos patarimus surašė vadovaudamasi savo ir kitų žmonių, gydytojų, specialistų, slaugytojų patirtimi.
„Kaip ir minėjau, reikia nesiginčyti su tokiais ligoniais. Kai kada reikia pasakyti baltą melą negu tiesą, nes jis tiesos nesuvokia ir nesupranta. Bet, kai pasakai tiesą, ligonis labai susinervuoja ir gali kraujospūdis kilti, riksmai, šauksmai ir pykčiai prasidėti, geriau tada pasakyti kitaip“, – Kaip vieną iš patarimų pasako LALA vadovė.
Visus 42 patarimus galite rasti ir LALA internetinėje svetainėje, paspaudę šią nuorodą: https://alzheimeris.lt/alzheimerio-abc/
Ragina atkreipti dėmesį į vaistus
LALA vadovė akcentuoja, kad didelį dėmesį reikia skirti ir vaistams, skirtiems Alzheimerio liga sergantiems pacientams – jos teigimu, reikia stebėti, jog dozės nebūtų staigiai didinamos, kadangi sergančiojo organizmas gali neigiamai sureaguoti į duodamus vaistus.
„Alzheimerio ligai gydyti yra skiriami dviejų tipų vaistai. Jie skiriasi savo veikliąja medžiaga. Į tai reikia labai atkreipti dėmesį. Nereikia staigiai didinti dozių, nes tai yra labai stiprūs cheminiai vaistai, kurie veikia smegenis“, – sako ji.
Be to, D. R. Vadauskaitė taip pat pabrėžia, jog reikėtų pažiūrėti ir kokius kitus vaistus vartoja sergantysis, kadangi kitu atveju gali pasireikšti vaistų nesuderinamumas. Todėl, prieš vartojant vaistus, būtinai pasikonsultuokite su gydytoju.
Liga gali būti paveldima
Gydytojas neurologas Jokūbas Fišas teigia, kad apie 60 proc. įgytų silpnaprotystės formų yra susijusios su Alzheimerio liga.
Jo teigimu, Alzheimerio liga – tai neurodegeneracinė liga, kuri atsiranda apie 65 gyvenimo metus. Ji pasireiškia specifiniais galvos smegenų struktūriniais pakitimais.
Tiesa, kartais Alzheimerio liga gali atsirasti ir anksčiau, jei liga yra paveldėta, tačiau tokie atvejai yra gana reti.
Rizikos faktorių – daugybė
J. Fišas dalinasi, jog rizikos faktorių, kurie padidina šansus susirgti Alzheimerio liga ar demencija yra nemažai, o imantis tinkamų prevencinių priemonių, žmonės gali neleisti mažėti protiniams sugebėjimams bei taip pat neleisti ar atitolinti Alzheimerio ligos pasireiškimą.
„Alzheimerio liga, nulemta paveldimumo sudaro nedidelę dalį. O visa kita yra gyvensenos pakeitimai, kurie, jeigu ne užkerta kelią Alzheimerio ligai, tai bent atitolina jos išsivystymą“, – teigia J. Fišas.
Be to, gydytojas neurologas pabrėžia, jog šie gyvensenos pakeitimai tinka ne tik Alzheimerio ligos prevencijai, bet ir kitiems su atminties praradimu susijusiems demencijos tipams.
Pirmasis rizikos faktorius, J. Fišo teigimu, remiantis „The Lancet“ medicininiu žurnalu, yra prastas išsilavinimas, ypač pradinėse klasėse.
„Vaikas turi būti mokomas. Ir kuo išsilavinimo lygis yra didesnis, kuo jis yra labiau mokęsis, tuo yra mažesnis šansas susirgti vienos ar kitos formos silpnaprotyste“, – sako J. Fišas.
Įtakos gali turėti ir bloga klausa, kadangi, anot gydytojo neurologo, protiniai sugebėjimai dažnai nukenčia, jei jiems pasireiškia kurtumas arba prikurtimas.
„Tai yra labai svarbus dalykas, kuris palaipsniui nulemia ir atminties sutrikimą ir demencijos išsivystymą“, – aiškina J. Fišas.
Kaip gana naują rizikos faktorių gydytojas neurologas pabrėžia ir prastą regą bei blogą matomumą, kadangi net 80 proc. informacijos žmogus gauna per akis.
Dėl šios priežasties, žmonėms, turintiems regos sutrikimų, gydytojas rekomenduoja kiek įmanoma labiau juos gydyti, kadangi tai gali padėti išvengti ir Alzheimerio ar kitų demencijos tipų ligų.
Kitas atminties silpnėjimo rizikos faktoriumi išskiriamas nutukimas, ypač – visceralinis (pilvinis).
J. Fišas taip pat išskiria cukraligę ir diabetą. Ypač, jei gliukozės kiekis yra nekompensuojamas ir nepastebėtas, negydomas ar gydomas nepakankamai.
Svarbus yra ir fizinis aktyvumas, kurio stoka taip traktuojama kaip vienas iš atminties praradimo rizikos faktorių.
„Ar sergant Alzheimerio liga, ar sergant kita demencijos liga, fizinis aktyvumas, apart to, kad veikia jutimo organus, gerina kraujotaką, emocinę žmogaus būklę. Ir fizinio aktyvumo sumažėjimas yra tiesioginis kelias į vaskulines demencijos rūšis“, – pasakoja J. Fišas.
Ypatingai svarbus rizikos faktorius taip pat yra socialinė izoliacija. Kadangi demencija ar Alzheimerio liga sergantiems ligoniams izoliacija ir užsidarymas, anot J. Fišo, yra tiesioginis žingsnis į tolimesnį demencijos vystymąsi.
„Būtinai su tokiais ligoniais reikia bendrauti. Reikia su jais vaikščioti, kalbėtis, skatinti ką nors daryti. Ta prevencija svarbi ir kasdieniniame gyvenime“.
Kaip kitą rizikos faktorių gydytojas neurologas pažymi depresiją ir prideda, jog tiek depresija gali „privesti“ prie demencijos, tiek pati demencija gali būti depresijos priežastis.
Taip pat rizikos faktoriais gali būti galvos traumos bei perteklinis alkoholio vartojimas ir rūkymas.
„Rūkymas iš vienos pusės gerina atmintį, iš kitos, sukeldamas kraujagyslinį nepakankamumą, skatina demencijos vystymąsi“, – sako J. Fišas.
Kaip vieni naujų rizikos faktorių taip pat pripažįstami oro tarša bei mažo tankio cholesterolio padidėjimas.
