Tiesa, viskas vyko kiek kitaip, nei planavo Kremlius. Blokada Lietuvą ištiko šiltą pavasarį, todėl šalti namuose niekam neteko, maisto taip pat netrūko, nes viskas, kas buvo pagaminama Lietuvoje, čia ir liko. O štai benzino ir kitų naftos produktų stygių gudrūs lietuviai kompensavo kelionėmis į kaimynines šalis.
Bet svarbiausia, pasak istorikų, nepriteklius ir eilės nieko Lietuvoje nenustebino. Jau ir anksčiau trūko ne tik muilo, bet ir tualetinio popieriaus, todėl dar viena eilė prie kavos ar benzino tik vertė gūžčioti pečiais. Portalas tv3.lt siūlo pasidairyti po įdomius istorijos užkaborius ir kiekvieną sekmadienį sužinoti šį tą netikėto.
Norėjo pamokyti išsišokėlius lietuvius
Istorikas Algirdas Jakubčionis, kalbėdamas apie Lietuvą ištikusią 1990 metų blokadą, aiškino, kad tai buvo nemaloni patirtis, kuri nesužlugdė Lietuvos ir lietuvių, nors Kremlius tikėjosi būsiant kitaip. Lietuviai buvo pratę prie nepritekliaus, todėl blokados metu šoko nepatyrė.
„Jau „Perestroikos“ pradžioje, tai yra apie 1985 metus iš parduotuvių ima nykti maisto ir ne maisto produktai, tarkime muilas. Jį vežė iš Indijos, Vokietijos. Tai įsivaizduokite, kokia valstybė jei net muilo pasigaminti negali“, – sakė istorikas.
Todėl, kai prasidėjo blokada, o ji Lietuvą užgriuvo 1990 metų pavasarį, žmonėms nebuvo didelės nuostabos, juk ir prieš tai parduotuvėse visko trūko.
Blokada buvo Sovietų Sąjungos mėginimas parodyti, kad Lietuva be jos neišgyvens. Nepriklausomybės paskelbimas vos prieš mėnesį Kremliui buvo itin nemalonus akibrokštas, todėl buvo nutarta Lietuvą pamokyti. Tiesa, prieš tai buvo iškeltas ultimatumas esą jei visko atsisakysite – pagailėsime. Bet atsitraukti nuo nepriklausomybės nė nemanyta, todėl 1990 balandžio 18 dieną Lietuvoje prasidėjo blokada.
Sovietų Sąjunga Lietuvai nustojo tiekti naftą, degalus, žaliavas. Anot istoriko, tai stipriai atsiliepė Lietuvos ekonomikai, nutįso eilės prie degalinių, ėmė trūkti popieriaus ir kitų produktų, tiesa maisto užteko, nes mes jį patys gaminomės.
„Žmonės juokaudavo, kad nebijo eiti per gatvę, nebijo, kad pervažiuos mašina, nes tiesiog neliko benzino. Prie įvažiavimo į Vilnių buvo degalinė, ten blokados metu stovėdavo keli šimtai mašinų, laukdavo užsipilti, pildydavo į kanistrus, kitas talpas. Visgi tai buvo gana greit išspręsta problema, vežėsi iš Latvijos ir Baltarusijos. Žinoma, greit ten bandyta drausti parduoti, bet tai nebuvo efektyvu. Lietuviai mokėjo brangiau, todėl jiems ir parduodavo“, – pasakojo istorikas.
Anot jo, blokada turėjo ir antrinį tikslą, siekta paaštrinti nacionalinę situaciją.
„Lietuvoje buvo kuro aparatūros gamyklos, gaminusios variklius, siurbliukus sovietinėms gamykloms. „Vilma“, tarkime, gamino juodąsias dėžės lėktuvams, buvo daug didelių gamyklų, kuriose dominavo rusakalbiai darbininkai. Galėjo kilti nesutarimų tarp vietinių ir rusakalbių dėl sustojusių gamyklų, negaunamų atlyginimų ir kitų bėdų. Kitas dalykas, tai, jei yra ekonominė blokada, neišvengiamai kyla ir socialinė įtampa. Trūksta tai to, tai ano. Jei reikia benzino eilėje stovėti po pusę paros, tai nėra itin malonu“, – pasakojo A. Jakubčionis.
Reikalavo susimokėti milijardus
Michailas Gorbačiovas grasino, kad norėdami išeiti iš Sovietų Sąjungos privalėsime sumokėti kažkiek daug milijardų dolerių už visas investicijas, kurios buvo padarytos į Lietuvos ūkį.
„Kai prasidėjo blokada, diskusijos kaip iš Vakarų nusipirkti tam tikrų produktų, kilo dvi problemos: sienų kontrolė ir pinigai. Lietuvoje paprasčiausiai nebuvo tiek milijonų dolerių, kurių reikėjo naftai pirkti. Tai bauginimas blokada buvo toks akis atveriantis, bet, kaip matome, neišgąsdino“, – pasakojo istorikas. Tiesa, sovietai neapskaičiavo, kad, tarkime Mažeikių nafta aprūpina produkcija Kaliningradą ir dalį Latvijos, o ten gi didžiuliai kariuomenės padaliniai stovėjo.
Pasak A. Jakubčionio, blokados pabaiga buvo gudriai „apžaista“. Jos pabaigą lėmė ir tarptautinė padėtis, nuotaikos. Pasaulis tuomet garbino sovietų lyderis, šiam patiko dėmesys, todėl buvo atsisakyta minties marinti Lietuvą. O ir Lietuvos politikai nesnaudė, Kazimiera Prunskienė blokados metu daug keliavo, tiesa, kaip privatus asmuo, bet lankė kaimynus, šiaurės šalis. Tai buvo svarbūs politiniai ženklai.
„Reikia įvertinti ir Vytauto Landsbergio derybinius sugebėjimus. Jis sugalvojo, kad „sustabdys“ nepriklausomybės akto galima, kai prasidės tarpvalstybinės derybos. Pasakymas buvo itin gudrus. Nes, jei sovietai eina su lietuviais derėtis, jie pripažįsta mus, kaip suverenią valstybę“, – sakė istorikas.
Europa blokados metu laikėsi neutraliai, nors būta ir raginimų atšaukti nepriklausomybę, bet geriausiai laikėsi lietuviai, kurie net tyliai didžiavosi net Maskvos akibrokštu.
Kantrybė nebuvo begalinė
Jis pripažino, kad blokada nors ir nebuvo tiesiogiai susijusiu su vėlesniu trigubu kainų pakėlimu, bet į tai tikslingai eita, o žmonių kantrybė – bandyta. O ir keli metai po blokados Lietuvai buvo patys sunkiausi.
„Tai, kad 1991 metais sausio pradžioje buvo padidintos kainos ir žmonės piktinosi, o „Jedinstvo“ net surengė liūdnai pagarsėjusį mitingą, nieko nenustebino. Nepasitenkinimas kapsėjo ilgai, prekių stygius buvo jaučiamas jau gerą dešimtmetį, o kainos padidintos tada, kai nežinomybė ir nestabilumas buvo itin didelis“, – pasakojo istorikas.
Tiesa, pati K. Prunskienė, kuri kainų padidinimo metu, o ir visos blokados metu, vadovavo Vyriausybei žiniasklaidai yra pasakojusi, kad nepadidinti kainų tiesiog nebuvo galima.
Jos teigimu, kainų pakėlimas buvo rengiamas jau nuo rudens, kainos buvo padidintos ir Estijoje bei Latvijoje. Esą tam ruoštasi derinant bendras pozicijas. Tiesa, Lietuvoje po šoko ir protestų jos grįžo į pradinį lygį, kaimyninėse šalyse – ne. O dar po mėnesio, kai Vyriausybės vairą perėmė Gediminas Vagnorius, kainos vėl tyliai pakilo.
K. Prunskienė visada neigė, kad kainų pakėlimas galėjo išprovokuoti ir Sausio 13-osios įvykius, bet istorikai abejoja ar kelti kainas marširuojant agresyviems sovietų kareiviams tikrai buvo pati geriausia mintis.
Trūko benzino, bet buvo maisto
Istorikas Marius Emužis pasakodamas apie blokadą ir vėliau sekusį nesėkmingą kainų pakėlimą lietuviai priėmė stoiškai. Gamyklų direktoriai turėdami asmeninių pažinčių susiveikdavo žaliavų, paprasti žmonės vyko į Latviją ar Baltarusiją pirkti benzino, kiti taip pat sukosi, kaip galėjo, visuomenė buvo pratusi prie nepritekliaus, todėl Maskvos bauginimas buvo ne itin sėkmingas.
„Maisto produktų tikrai nestigo, čia niekas nebadavo, mes patys jų daug pasigamindavome, o per blokadą dar ir neišveždavome niekur, tai tikrai visi buvo pavalgę. Benzino, žinoma, trūko. Jis buvo saikingai skirstomas tiems, kam labiausiai reikia, viešajam transportui, medikams, policininkams. Nėra taip, kad nukentėjome tik mes. Lietuvoje gaminta nemažai produkcijos, kurios reikėjo sąjunginėms gamykloms. Tarkime, per blokados laiką iš čia nebuvo išsiųsta 80 tūkst. varikliukų dulkių siurbliams. Ne tiek ir mažai tų siurblių buvo nepagaminta per tuos beveik tris mėnesius“, – sakė istorikas.
Jis pripažino, kad blokada turėjo neigiamos įtakos Lietuvos gyventojų pajamoms, gerovei. Pagal tuomet darytus ekonominius tyrimus, kurių atskaitos taškas buvo 1985 metų gyventojų ekonominė situacija,1990 metais gyventojų pajamos buvo nukritę bent 20 proc. gyvenimas tikrai buvo sunkesnis.
Blokados metu stigo ne tik benzino ar kitų naftos produktų, bet ir popieriaus. Laikraščiai leisti ant itin nekokybiško popieriaus, anuomet net juokauta, kad tai – tualetinis popierius. Tiesa, blokada prasidėjo įpusėjus pavasariui, todėl nebereikėjo šildyti būstų, o ir pavasaris pasitaikė ankstyvas ir šiltas.
Oficialiai blokada truko 74 dienas. Paskaičiuota, kad per tą laiką dėl žaliavų stokos miesto įmonėse prarasta beveik 14 tūkst. žmogaus darbo dienų, nuostolių patirta už beveik 7,5 mlrd. rublių. Blokada baigėsi memorandumu, kuriuo Lietuva lyg ir pasižadėjo sustabdyti nepriklausomybės „galiojimą“. Bet tarptautinė situacija pakrypo musu naudai ir sovietų nenaudai, todėl memorandumas buvo tyliai numarintas.
Vasara po blokados nebuvo lengva, ekonominės pasekmės žmonės jautė dar ilgai, o artėjanti žiema atnešė didelį politinį nestabilumą, Vyriausybės griūtį, kurią lėmė padidintos kainos ir Sausio 13-ąją.
„Nežinia, kodėl buvo nutarta didinti tas kainas tokiu metu. Planinėje ekonomikoje sprendimai priimami ir dalykai daromi metų pradžioje, tas tiesa. Bet situacija tikrai buvo nerami, gruodžio pabaigoje į Lietuvą buvo atsiųstos papildomos karinės pajėgos, buvo provokacijų. O tada dar kainos padidintos, jedinstvininkų mitingas“, – sake istorikas M. Emužis, pabrėžęs, kad istorikams dėl to laiko kyla nemažai klausimų, kurių dalį bus galima atsakyti, kai bus paviešinta Sausio 13-osios bylos medžiaga.
