Lietuvos gydytojai pacientus siunčia galimai perteklinėms operacijoms, todėl už visas jas apmokėti valstybė negalės. Taip neseniai pristačiusi viršsutartinių paslaugų apmokėjimo tvarkos pokyčius gydymo įstaigoms pranešė Valstybinė ligonių kasa (VLK).
Portalas tv3.lt primena, kad VLK vadovas Gytis Bendorius konstatavęs, jog kyla įtarimų, ar visais atvejais procedūroms pacientai buvo siunčiami tikslingai.
„Viena vertus, labai gerai, kad viskas, ką įmanoma padaryti, atliekama dienos chirurgijos sąlygomis ir šių paslaugų ženkliai išaugo. Tačiau kartu prisikūrė naujų paslaugų – pernai stacionare paslaugų sumažėjo 3,5 tūkst., o dienos chirurgijoje padaugėjo 13,5 tūkst. Taigi įvyko paslaugų migracija ir susikūrė 10 tūkst. papildomų operacijų.
Visiems nukabo vokai, išsiplėtė venos, prisipildė tulžies pūslės, labai padidėjo artroskopijų skaičiai... Ligonių kasoms įvertinti, ar kiekviena šių operacijų buvo reikalinga, labai sunku. Bet bendra tendencija, kad kai kurių operacijų padaroma daugokai, nujaučiame. Todėl norėtume užfiksuoti, kad jau gana ir dar didinti nereikėtų“, – bendrą situaciją vertino VLK vadovas.
Siekia tik gauti daugiau pinigų?
G. Bendoriaus svarstymu, galima įtarti, kad dalis paslaugų teikiama galbūt nepagrįstai tiesiog siekiant įstaigoms gauti daugiau pinigų.
Apie tai, kad kai kurios operacijos gali būti skiriamos perteklinai, kalbėjo ir sveikatos apsaugos viceministrė Jelena Čelutkienė.
Paklausta, kaip įmanoma atlikinėti operacijas, kurios neturi medicininių indikacijų, ji teigė, kad tam tikros situacijos ne visada būna tokios vienareikšmės, kaip gali atrodyti. „Dalis operacijų gali vykti profilaktikos tikslais, pavyzdžiui, tulžies pūslės akmenų pašalinimas. Terapeutas, gastroenterologas pasakys, kad operuoti nereikia, chirurgas pasakys, kad operuoti reikia – tai yra dvi priešingos nuomonės.
Taigi yra tokios klinikinės situacijos, kai sprendimas dėl operacijos nėra toks aiškus ir gydytojas gali parekomenduoti ir taip, ir kitaip. Tokių operacijų yra ne viena arba jų tikslai būna įvairūs – ar tai daugiau paslauga dėl grožio, ar tam tikros ligos. O biudžetas yra toks, kad pirmiausia turime apmokėti prioritetines ir gyvybes gelbstinčias paslaugas“, – „Žinių radijui“ neseniai komentavo viceministrė.
VLK vadovas patikino, kad nėra jokių kalbų dėl sutartinių įsipareigojimų – viskas bus apmokėta. Tačiau dar didesniam tam tikrų procedūrų plėtrai yra traukiamas stabdis. „Dienos paslaugų plėtra yra sėkmingai vykdoma, tačiau atsirado kitos problemos. Paskui tą pelningą finansavimą atsirado pertekliniai burbulai kitose paslaugų rūšyse. Nauja apmokėjimo tvarka ir turėjo tikslą įvesti tam tikrą reguliaciją, kuri mažintų nepagrįstų ir perteklinių procedūrų skaičių. Bet čia kalbame tik apie viršsutartines paslaugas“, – akcentavo J. Čelutkienė.
Kai operacija – daugiau paciento pageidavimas
Savo įžvalgomis su portalu tv3.lt pasidalinęs Respublikinės Šiaulių ligoninės (RŠL) vadovas Mindaugas Pauliukas patikino, kad hiperdiagnostika ir hipergydymas (perteklinė diagnostika ir gydymas) yra visame pasaulyje egzistuojanti problema.
Pasak jo, nors, viena vertus, žiūrėdama į esamą situaciją visuomenė mato eiles tam tikroms planinėms operacijoms, tačiau, kita vertus, reikia atskirti tai, kas yra būtina ir kas – išvengiama. Pašnekovas pabrėžė, kad kai kurios šalys, ypač Skandinavija, tokiais atvejais turi numačiusi labai aiškius algoritmus, koks būna pirmas, antras gydymo pasirinkimas ir pan.
„Pavyzdžiui, lazerinės venų operacijos – labai dažnai žmonės turi venų varikozę, bet neretai ši bėda yra kosmetinė ar lengvai simptominė, nėra būtinybės operacijai. Skandinavijoje labai žiūrima, kada operacija išties yra reikalinga, o kada tai – daugiau paties žmogaus pageidavimas.
Pastaruoju atveju tai yra laikoma kosmetine operacija ir valstybės ligonių kasos to neapmoka. Pas mus kartais būna atvejų, kai parašoma, kad asmeniui būtina operacija, nes jam negražu, bet tikrai nėra klinikinės indikacijos“, – komentavo M. Pauliukas.
Neįvertina galimų rizikų
Dar vienas pavyzdys – menisko artroskopijos. Pasak pašnekovo, yra situacijų, kai tai būtina, bet daugeliui vyresnių žmonių menisko plyšimai yra natūralus degenaracinis procesas.
„Toje pačioje Skandinavijoje pirmas pasirinkimas yra ne operacinis gydymas, o, gal nuskambės paradoksaliai, svorio metimas, raumenų stiprinimas. Nes ir moksliniai tyrimai rodo, kad kelio artroskopija vyresniems nei 50 metų žmonėms neduoda geresnių rezultatų negu konservatyvus gydymas. Jei ir pačių pacientų paklaustume, ar jų būklė po operacijos pagerėjo, dažniausiai jų atsakymas bus, kad tikrai ne“, – teigė jis.
Žmonės taip pat veržiasi atlikti įvairius brangius tyrimus, tačiau neįvertina ir jų rizikos: „Pavyzdžiui, kompiuterinės tomografijos tyrimo metu gaunama didelė apšvita, tai nėra vitaminas D, kurį vartojame esant trūkumui. Visuomenėje yra paplitusi nuomonė, kad štai ateisiu į priėmimą ir „padarys kompiuterį“. O jei nepadarė, štai kaip blogai dirba. Bet tai yra radiacija, kas norėtų būti nuolat švitinamas?
Be to, žmonės neįvertina ir to, kad bet kokia intervencija į kūną didina infekcijos, papildomo gydymo riziką, turime ir aukštą hospitalinių infekcijų, kurios yra atsparios antibiotikams, riziką. Todėl Vakarų Europoje yra stipriai monitoruojama, ar tikrai negalima išvengti intervencijos.“
Pasak pašnekovo, kadangi iš ligonių kasų yra paskatinimas atlikti dienos chirurgijos procedūras, už tai sumokama, dabar gi siekiama peržiūrėti, ar tikrai visais atvejais procedūros būtinos. „Tos perteklinės operacijos daro įtaką valstybės biudžetui. Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) lėšos yra visų mokesčių mokėtojų sunešti pinigai ir reikia galvoti, kad juos nukreiptume ten, kur tikrai reikalinga pagalba.
Madinga raginti, kad didintume biudžetą, visiems visko reikia, bet tikrai nereikia visiems. O yra suformuota nuomonė, kad daugiau darykime, daugiau uždirbsime, gerai gyvensime... Asmeniškai nenorėčiau, kad mane operuotų tada, kai išties to nereikia. Ir čia visuomenė susipriešina – yra eilės, o čia dar neteiks paslaugų. Tai tų eilių ir bebus, jei darysime tai, ką išties privalome“, – pastebėjo M. Pauliukas.
Perteklinį gydymą paskatina pati sistema
Pašnekovo aiškinimu, kitose šalyse net numatytos griežtos sankcijos – štai Prancūzijoje gydytojai, įtariami pertekliniu gydymu, gali būti baudžiami finansinėmis sankcijomis ar net netekti licencijos.
Italijoje yra specialūs sveikatos draudimo fondų auditai, kurie gali sumažinti kompensacijas ligoninėms už paslaugas, kurios laikomos perteklinėmis.
Tačiau, pasak M. Pauliuko, tikrai nederėtų pulti kaltini gydytojų, kad jie kažką daro netinkamai, mat kartais pati sistema paskatina hipergydymą ir užsuka pelningų srautų nukreipimą į dalį įstaigų:
„Ne paslaptis, kad privačios įstaigos, mažesnės ligoninės taiko tam tikrą procentinį apmokėjimą gydytojui už atliktą dienos chirurgijos operaciją, jei tą operaciją atliks jų gydymo įstaigoje – ir kiek pacientų nukreips gydytojas į tą įstaigą tokį apmokėjimą ir gaus.“
Be to, jis siūlė pažvelgti plačiau – gyventojai šalyje sensta, į ligoninę patenka ilgiau gyvenantys, daugiau gretutinių ligų turintys pacientai, jų gydymas reikalauja vis daugiau kaštų, tad būtina galvoti apie racionalų pinigų panaudojimą.
„Kai yra skatinama tai, kas galbūt yra išvengiama, natūralu, kad bet kuris specialistas tuo naudosis – bet kuri įstaiga stengsis sumažinti savo kaštus norėdama gauti piniginį uždarbį, kad galėtų dar daugiau mokėti gydytojams, slaugytojams, įsigyti įrangą ir t.t.
Taigi kartu skatiname tai, kas yra pelninga, ir yra galimybė išvengti to, kas yra nepelninga. Turime pavyzdžių iš tam tikrų ligoninių, kurios turi teisę daryti tam tikras medicinines procedūras, tačiau pacientai ten yra negydomi, „permetami“ į kitą ligoninę, Taupant lėšas tą pacientą patogiau persiųsti į Šiaulių ar Panevėžio ligoninę, nors ir nėra tokios kritinės būklės.
Be abejo, tokius pacientus gydome, bet, pavyzdžiui, kokią apendicito operaciją turėtų atlikti ligoninė, turinti tam licencija, bet to nedaro. Realybė tokia, kad norint atlikti procedūras turi turėti nuolatos dirbantį gydytoją, o tai kainuoja pinigus, kur dar naktinės valandos, viršvalandžiai...“
Kuo daugiau sirgs, tuo yra geriau?
Ligoninės vadovas patikino, kad tiems, kuriems gydymas išties reikalingas, pacientai jį be kalbų gauna.
„Tai sudėtinga ir visuomenei jautri tema, nes kai žmogus serga, labai skauda. Bet reikia suprasti, kad kaip tik paslaugų monitoravimas, išgryninimas, diferencijavimas ir atlikimas, kas priklauso, sumažintų eiles.
Būčiau už tai, kad ne dienos chirurgiją mažuose miesteliuose plėsti, o geriatrijos, slaugos paslaugas, kur visuomenė realiai serga. Kiek dienos chirurgijos paslaugų reikia kokios Akmenės rajono gyventojams? Jų ten nėra daug, pacientai vežami iš kitų miestų, bet kad jiems reikia geriatrijos, slaugos paslaugų – faktas.
Baisiausia, kai sakoma, kad reikia „paimti pinigus“. Mes turime ne apie tai galvoti, o apie resursų racionalų panaudojimą, gydymą ir prevenciją“, – pabrėžė M. Pauliukas.
Jis priminė, kad ne veltui senovės Kinijos imperatoriaus gydytojui alga buvo mokama tuomet, kai imperatorius neserga, o kai suserga, alga nėra mokama:
„Pas mus yra atvirkščiai – sistema paremta tuo, kad kuo daugiau sirgs, tuo yra geriau. Ar tai geriau bus privačioms mažoms ligoninėms – tikrai taip, bet valstybės mastu tai nėra sprendimas.“
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
