Politikos mokslų daktaras, Vilniaus Universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų (VU TSPMI) dėstytojas, straipsnių ir knygų autorius Mažvydas Jastramskis atkreipė dėmesį, kad V. Orbano prorusiškos pažiūros gali trukdyti bendriems ES sprendimams priimti.
„Visų pirma, aišku, kad V. Orbanas turi gerokai kitokią poziciją dėl karo Ukrainoje. Jo požiūris į bendradarbiavimus su Rusija gali trukdyti ir trukdo kai kurių bendro sutarimo reikalaujančių sprendimų priėmimų ES viduje. Tai yra viena akivaizdi įtaka.
Kitas dalykas yra tokia simbolinė, sakyčiau, įtaka dėl to, kad V. Orbano veiksnys rodo Europos Sąjungos viduje būtent tai, kad yra vietos tokioms, sakykime, idėjoms kaip draugystė su autoritariniu agresyviu režimu. Ir tokiu būdu V. Orbanas gaunasi, kaip pavadinčiau, minkštoji Rusijos galia ES viduje“, – sakė jis.
Vengrijos ir Serbijos tarpusavio santykiai
Pašnekovo teigimu, jis negali vertinti Vengrijos ir Serbijos karinio bendradarbiavimo priežasčių. Tiesa, jis aptarė ir Vengrijos buvimą NATO nare ir ar yra galimas iš jos išstojimas.
„Žinokite, negaliu vertinti jų pačių tarpusavio bendradarbiavimo priežasčių ir pasekmių, tačiau, mano žiniomis, Vengrija dar neplanuoja išstoti iš NATO. Tai čia ir kitas dalykas yra, ką mes kalbame apskritai, ką reiškia NATO.
Sakykime, valstybės, kurios priklauso šitam saugumo blokui, turi kažkokią laisvą valią pasirašinėti bendradarbiavimo saugumo karinėje srityje su valstybėmis, tokios kaip Serbija, kurios yra priešiškos, bet turi tokį komplikuotą santykį su Vakarų aljansais ir savotišką požiūrį su Rusija.
Tai aš negaliu atsakyti, koks dabar yra platesnis kontekstas, kad šitie V. Orbano veiksmai ateina, truputį pasikeitus pozicijai ir JAV administracijos atžvilgiu“, – dalinosi mintimis politikos mokslų daktaras.
NATO aljanso vienybės palaikymui ir pasitikėjimo užtikrinimui, anot VU TSPMI dėstytojo, daro įtaką ir JAV prezidento Donaldo Trumpo tam tikri veiksmai.
„Galų gale, NATO aljansas, ar bet kokių tarptautinių aljansų praktinis veikimas priklauso nuo to, kaip juos sudarančios valstybės pasitiki viena kita.
Ir gana akivaizdūs D. Trumpo administracijos veiksmai, kad ir kaip juos bevertintume, mažina bendrą pasitikėjimą ir vienybę NATO viduje, kas suteikia daugiau, sakykime, drąsos tokiems veiksmams, kaip V. Orbano“, – pastebėjo M. Jastramskis.
Pasak VU TSPMI Studijų skyriaus vedėjos, dėstytojos, instituto alumnės Linos Strupinskienės, Serbijai yra būdingas valdymas, politika, kuri yra tarp Rytų ir Vakarų nuomonės. Natūraliai, kartais kyla tam tikra įtampa šios šalies valdyme, juo labiau kai Serbija po truputį bando tapti Europos Sąjungos (ES) nare.
„Serbijos užsienio politika yra balansavimo politika tarp Rytų ir Vakarų – jie patys tai ne kartą kartoja. Jie stengiasi neįsipareigoti ne vieniems partneriams iki galo: su visais nori būti draugiški, su visais bendradarbiauti. Dėl ko kyla nemažai įtampų, nes oficialiai Serbija turi proeuropietišką kursą ir bando tapti ES nare.
Tačiau, kai ateina metas derinti užsienio politiką, kai reikia susitarti dėl sankcijų Rusijai, tuomet Serbija pasidaro super prorusiška“, – kalbėjo ji.
Serbija nepriklauso nei ES, nei NATO
Kaip pasakojo L. Strupinskienė, Serbija nėra nei NATO, nei ES narė. Šios šalies kelias iki narystės ES yra itin lėtas ir sudėtingas. Dėl to ji neatrodo gerai, palyginus su kitomis valstybėmis, kurios irgi nepriklauso ES.
„Serbija nėra ES narė ir taip pat nepriklauso NATO. Derybos dėl narystės ES vyksta jau labai seniai, bet progresas itin lėtas, ypatingai stringa vadinamieji „fundamentals“ – demokratijos kokybė, įstatymo viršenybė, teismų nepriklausomybė, piliečių teisės ir laisvės, žmogaus teisės, žiniasklaidos laisvė – visa tai, kas apibūdina demokratijos kokybę šalyje.
Tai šitoje vietoje Serbija atrodo blogiau negu Ukraina ir Moldova, kurios neseniai buvo pakviestos pradėti derybas su ES. Ir ją taip pat lenkia kitos regiono valstybės – Albanija, Šiaurės Makedonija, Juodkalnija. Prasčiau už Serbiją šiuo klausimu atrodo Bosnija ir Hercogovina“, – įvardijo ekspertė.
Pašnekovės teigimu, egzistuoja daug niuansų, kodėl visgi Serbija yra, galima sakyti, prorusiška Europos šalis (kaip ir Vengrija), kuri dėl tam tikrų priežasčių ir konfliktų nėra ES dalis.
„Yra daug niuansų. Pirmiausia, dėl ES. Pagrindinė problema yra didžiulis demokratijos deficitas. Serbijos prezidentas Aleksandaras Vučičius valdo jau ne pirmą kadenciją, jis yra atėjęs iš seno režimo – jis buvo informacijos ministras Slobodano Miloševičiaus.
Jis dar iki Jugoslavijos subyrėjimo jau buvo politikoje. Kai Serbija tapo savarankiška, atskira šalis, jis save pristatė kaip provakarietišką politika. Užsienio partneriai su juo bendradarbiavo ir jis paskelbė norįs stoti į ES.
Tačiau realybėje progreso buvo labai mažai. Kadangi tos politinės valios iš tikrųjų kažką keisti ir tą demokratijos kokybės lygį gerinti nėra, nes jam patogu taip, kaip yra dabar. Jis neliktų valdžioje, jei būtų nuoširdžiai laisvi ir nepriklausomi rinkimai“, – paaiškino VU TSPMI dėstytoja.
Konfliktas dėl autonomijos tarp Serbijos ir Kosovo
L. Strupinskienė įvardijo, kad buvo įsivyravęs konfliktas tarp Serbijos ir Kosovo. Serbija nepripažino Kosovo nepriklausomybės, kaip atskiros autonominės valstybės, atsiskyrusios nuo jos.
„O dėl NATO – čia jau istorinis momentas dėl santykių su Kosovu, kuris anksčiau buvo autonominė Serbijos provincija, tai reiškia Serbijos dalis ir 2008 m. paskelbė nepriklausomybę, kurios Serbija iki šiol nepripažįsta.
1998–1999 m. NATO vykdė bombardavimus prieš Serbiją ir Kosovą. Dėl to, kad serbų kariniai daliniai, po visų karų Kroatijoje, Bosnijoje ir Hercogovinoje ir Kosovo. NATO vykdė karinę intervenciją.
Serbai buvo labai nepatenkinti ir jie manė, kad čia buvo didelė neteisybė ir lyg Kosovas buvo iš jų atimtas. Iki šiol Serbijos miestuose pilna grafičių su užrašais „Kosovas – Serbijos širdis“. Ten daug istorinių vienuolynų, istorinės žemės, kultūrinė bendrystė.
Kai kurie pastatai Belgrade, kurie subombarduoti NATO, iki šiol nėra renovuoti – tyčia, kai užsienio diplomatai atvažiuoja, kad jie matytų Vakarų maždaug bombardavimo žalą“, – komentavo VU TSPMI skyriaus vedėja.
NATO bombardavimas, iki šiol įpykdęs Serbiją
Bombardavimo kompanija buvo patvirtinta Jungtinių Tautų saugumo tarybos. Taip pat, neva NATO norėjo subombarduoti tik karinius taikinius, bet pataikė ir į civilius ir į kitus architektūrinius pastatus.
„Ir ta visa bombardavimo kampanija buvo išskirtinė tarptautinių santykių kontekste tuo, kad jinai buvo Jungtinių Tautų saugumo tarybos patvirtinta intervencija.
Kelios šalys, koalicija norinčiųjų, galinčiųjų taip nusprendė ir dėl to serbai labai NATO ir kvestionuoja, kad kaip taip galima elgtis, jeigu kažkur kitur organizuoja karinę intervenciją, tai ji turi būti patvirtinta Jungtinių Tautų.
O čia nepatvirtinta: tai buvo britai, amerikiečiai, kiti, kurie priėmė ir padarė šį sprendimą, subombardavo ir gyrėsi, kad buvo į karinius taikinius nusitaikyta ir panaudotas preciziškas tikslumas. O iš tikrųjų tai visko buvo: ir civilių žuvo, Kinijos ambasada, pavyzdžiui, nukentėjo, civilinės infrastruktūros nukentėjo ir taip toliau“, – pasisakė ji.
Serbija nežada stoti į NATO dėl praeities įvykių, o tiek A. Vučičius, tiek V. Orbanas yra autokratiniai lyderiai.
„Tai jie dėl to į NATO neketina stoti ir visuomenės palaikymo dėl to nėra. Pas juos labai gyva atmintis šituo klausimu. Serbų ryšiai yra stiprūs, tiek A. Vučičius, tiek V. Orbanas yra autokratiniai lyderiai.
Jie atėjo į valdžią per rinkimus, bet tada užsiėmę tokiais stipriais valdžios užgrobimo žingsniais bendradarbiauja. Dėl to jų pozicijos labai dažnais klausimais sutampa“, – akcentavo L. Strupinskienė.
