Kai vaikystėje Valerijus paklausė tėvų, kas yra gėjai, tėvas jam atsakė, kad tai yra niekšai, kuriuos reikia žudyti ir kuo žiauresniu būdu. Vyrai ir dabar nesikalba nei apie seksualinę orientaciją, nei apie meilę, nuoskaudas ar santykius.
O kai Rusija užpuolė Ukrainą, tėvas, neslėpdamas džiaugsmo, užriaumojo, kad ukrainiečiams taip ir reikia. Tuomet Valerijus neištvėrė, nors prisipažįsta, kad nuo vaikystės šiek tiek bijo savo tėvo, nors dabar yra visiškai nepriklausomas, suaugęs žmogus.
„Kai prasidėjo karas, aš buvau ištiktas šoko. Su savo tėvu politinėmis temomis nešnekėdavau, nes mes visada susipykdavom. Bet jis specialiai mėgsta įjungti kokį nors Solovjovą, kad aš girdėčiau. Tą dieną aš paskambinau mamai ir girdžiu, kaip tėvas su džiaugsmu pranešė: „Taip ir reikia žudyti tuos ukrainiečius“. Aš tada nesusilaikiau. Po jo tirados paklausiau, kuo jis skiriasi nuo fašistų per Antrą pasaulinį karą? Kitoje ragelio pusėje prasidėjo skandalas. Norėdama, kad konfliktas nebesivystytų, mano mama išjungė telefoną. Po to mes su tėvu kelis mėnesius išvis nešnekėjom“, – portalui tv3.lt pasakoja 35-erių Valerijus Selivanovas.
Tėvas nepriėmė Lietuvos
Valerijaus močiutė, tai yra mamos mama, pagal kilmę yra lietuvė. Sovietų okupacijos metais ji buvo ištremta į Sibirą, ten susipažino su Valerijaus seneliu, sukūrė šeimą ir liko. Vyro mama su tėvu irgi susipažino bei šeimą sukūrė Rusijos Krasnojarsko krašte. Atsikūrus Lietuvos valstybei visi drauge persikėlė gyventi į Lietuvą, kadangi močiutė pagal kilmę buvo lietuvė, jai buvo atkurta Lietuvos pilietybė, tad šeima galėjo pretenduoti į sovietų nusavintos žemės kompensaciją.
Atvykusi į Lietuvą šeima Valerijų leido į lietuvišką mokyklą, Vilniaus lietuvių namus, patys irgi lankė lietuvių kalbos kursus, bet tėvai lietuvių kalbos gerai taip ir neišmoko. Tai tikriausiai lemia, kad iki šiol vyro tėvai į pasaulį žvelgia per rusiškos informacinės erdvės prizmę, ypač Valerijaus tėtis.
„Mano tėvas iki šiol minimaliai moka lietuviškai. Jis supranta, bet iš principo nešneka. Jam šitas persikėlimas į Lietuvą buvo smūgis, nes čia yra ne taip lengva. Visų pirma, Rusijoje jis buvo laivo kapitonas, svarbus viršininkas, o čia jis yra palyginti niekas nežinomoje šalyje ir nelabai moka tos šalies kalbą. Čia jam reikėjo vos ne kaip pradinukui visko mokytis, todėl jam buvo žiauriai sunku. Ir jis Lietuvos jau nepriėmė“, – pasakojo Valerijus.
„Mano mama yra demokratiškesnė, su ja galima pašnekėti. Bet šeimoje tokia tvarka: yra viena galva, kaip tėvas pasako, taip ir yra. Jeigu mamai parodai kokią televizijos laidą, ji gali su tavim padiskutuoti. Tėvas su tavimi nediskutuos“, – teigia vyras.
Valerijus galėtų išdėstyti ištisą paskaitą, kaip propaganda veikia žmonių protus, nes ilgą laiką tai stebėjo savo tėvo pavyzdžiu. Vyras pamena, kad kai mokėsi mokykloje, Rusijos propaganda dar nebuvo tokia akiplėšiška, įžūlumas vis stiprėjo palaipsniui. V. Selivanovas sako, kad tam specialiai naudojamas overtonas, kai nepriimtini reiškiniai po truputį, žingsnis po žingsnio paverčiami norma.
„Jeigu pažiūrėsime iš mūsų požiūrio taško, tai, ką jie Rusijoje dabar šneka, atrodo kaip visiškas psichnamis, bet taip nebuvo iš karto. Ir kai, pavyzdžiui, mano tėvas supranta tik vieną kalbą, tai visi jo šaltiniai yra daugiau mažiau vienodi. Juk kaip žmogus patikrina informaciją? Tiesiog išbando keletą pasiekiamų šaltinių. Ir jei visi šaltiniai sako tą patį, reiškia, tai tiesa. Nesvarbu, kad tavo sūnus šneka kitaip, tu nusprendi, kad jo smegenis praplovė vakarietiška propaganda. Plius dar yra taip, kad šioks toks melas yra priimtinas. Tai vadina pagražinimu arba dezinformacija. Pavyzdžiui, jeigu per žinias pasako ką nors neteisingai, tai mano tėvas pateisina, kad tai buvo dezinformacija, kad priešas nesuprastų. Kai tau norisi ką nors apginti, tu randi be galo daug paaiškinimų“, – sako V. Selovanovas.
Vaikystėje tėvas pareiškė, kad gėjus reikia žudyti
Valerijus pamena, kad kai vasario 24-ąją Rusija užpuolė Ukrainą, jis buvo ištiktas šoko ir paskambino mamai. Tačiau skambutis dar labiau prisidėjo prie šoko būsenos, nes tėvas su neslepiamu džiaugsmu pareiškė, kad ukrainiečiams taip ir reikia. Vyras tada neištvėrė ir iš esmės palygino savo tėvą su naciais.
Po to abu keletą mėnesių nesikalbėjo. Valerijus toliau bendravo su mama, o su tėvu nepalaikė jokio ryšio. Bet praėjus kuriam laikui tėvas pats pradėjo kalbėtis su sūnumi tarsi niekur nieko, tik ne apie karą, o apie kasdienius reikalus – kur nuėjo, ką nuveikė. Bet po šio pikto konflikto Valerijaus tėtis sūnaus akivaizdoje nebereiškia atviro palaikymo karui.
„Po tam tikro laiko mes pradėjome šnekėti taip lyg nieko nebuvo. Bet apie karą nešnekame. Kartais tėvas paskambina telefonu. Dažniausiai aš šneku su mama, o tėvas papasakoja, ką jis nuveikė sode, tai tiek ir bendraujam. Mūsų bendravimas labai ribotas“, – sako V. Selivanovas.
Paklaustas, ar tai nėra sunku, Valerijus sako, kad tai taip pat sunku, kaip su tėvais nesišnekėti apie savo homoseksualumą, pirmąją meilę ar nuoskaudas. Valerijaus moto nuo vaikystės buvo toks: no information, I‘ll survive (jokios informacijos, tada išgyvensiu).
„Jaučiuosi taip pat, kai su savo šeima negalėjau šnekėti apie pirmąją meilę, kai negalėjau papasakoti, kad buvau įskaudintas. Aš apie emocijas kalbuosi su savo draugais, todėl draugai man tapo šiek tiek artimesni nei šeima“, – teigia Valerijus.
Kiek daugiau Valerijus gali pabendrauti su mama. Pasak vyro, mama linkusi diskutuoti apie karą, sutinka, kad tai nėra paprasta specialioji karinė operacija, su ja galima aptarti Antrojo pasaulinio karo pamokas, kaip naciai specialiai ėmėsi žydų nužmoginimo taktikos ir kaip Rusijos režimas tą patį taiko ukrainiečių atžvilgiu. Tai yra tiesus kelias į genocidą – žmonių naikinimą tautiniu, etniniu ar kitokiu pagrindu. Tačiau Valerijus sako, kad jo mama daug laviruoja, daug ką nutyli, nes namuose turi taikytis prie valdingo sutuoktinio pozicijų.
Pasiteiravus, ką norėtų pasakyti tėčiui, jeigu būtų įmanoma su juo ramiai ir be pykčio pakalbėti, Valerijus trumpam susimąstė. Po pauzės jis svarstė, kad tikriausiai norėtų papasakoti apie autoritarinių ir totalitarinių režimų naudojamas nužmoginimo taktikas, kaip tai vyksta ir ko tokiais atvejais siekiama.
„Bet su mano tėvu yra didesnių problemų nei karas. Mano tėvas šiaip nemėgsta žmonių. Jis nemėgsta lietuvių. Jis iki šiol ramiai gali pasakyti, kad gėjus reikia žudyti ir kuo žiauresniu būdu. Aš pamenu tą iš vaikystės. Pamenu, paklausiau tėvų, kas yra gėjus. Rusiškai vadindavo goluboj. Mama pasakė, kad tai vyras, kuriam neužtenka moterų, o tėvas – kad tai yra niekšai, kuriuos reikia žudyti ir kuo žiauresniu būdu“, – pamena Valerijus.
„Jis taip pat mano, kad visa Lietuvos valstybė yra priešai, ją valdo durniai, nesvarbu, ar tai konservatoriai, ar liberalai, nes vieni neva priima nesąmoningus įstatymus, kiti skleidžia homoseksualizmo propagandą, žolės rūkymą ir panašiai“, – priduria vyras.
Valerijus sako aplankantis tėvus vieną-du kartus per mėnesį, bet neslėpė, kad šalia tėvo visuomet jaučia nesaugumo jausmą.
„Per tam tikrą laikotarpį vis tiek išsivystė refleksas, kad there is not safe (saugumo nėra - liet.) Nors aš esu nepriklausomas žmogus, bet tas, kas įkalta vaikystėje, tas apsauginis mechanizmas veikia kuo puikiausiai iki šiol. Net jeigu tu nori, kad jis neveiktų, jis vis tiek veikia“, – atvirai reziumuoja Valerijus.