Apie tai diskusijų festivalyje „BŪTENT“ diskutavo viešųjų ryšių ir komunikacijos specialistas Linas Kontrimas, ekonomistas Marius Dubnikovas ir komikas, turintis istorijos bakalauro laipsnį, Kristoforas Vaidutis Jankauskas.
Linai, kas jums yra tas įvykis per paskutinius 35 metus? Tas įvykis, kuris Lietuvai, jūsų galva, turėjo didžiausią įtaką, neskaitant to, kad mes turėjome Kovo 11-ąją?
L. Kontrimas: Čia labai susiaurinote mano atsakymą, nes aš buvau pasiruošęs kalbėti apie asmenybių istoriją, žmogaus istoriją ir būčiau pasakęs, kad Lietuvai didžiausias įvykis, mano akimis, yra mano gimimas, nes aš ją pamačiau, aš čia pradėjau gyventi ir čia daug ką patyriau, bet užrakinote šitą temą, tai pradėkime kalbėti nuo to, kas vyko nuo 1990-ųjų metų.
Aš jau nebeminėsiu tų datų, kurios yra mums žinomos, svarbios ir labai tikiu, kad jų niekas daugiau nebepakeis, kad mes jas jau ir turėsime. Komunikacijoje dabar aš taip susiaurinsiu, o paskui pažiūrėsime, kai pradėsime diskutuoti, aš ir daugiau įvesiu temų, bet komunikacijoje buvo įvykių, kurie iš tikrųjų totaliai pakeitė ir dar vis keičia mūsų gyvenimus.
Tai yra maždaug 2000-ieji–2002-ieji metai, kada popierinę spaudą pakeitė skaitmena, ir skaitmena iš pradžių tais 2000–2002 metais buvo pajuokos objektas, bet nepraėjo nei septyneri metai, praktiškai perėmė iniciatyvą iš laikraščių, pradėjo mirinėti laikraščiai, žurnalai ir viskas, kas yra spausdinta, ir viskas, kas skalauja mūsų akis ir smegenis nuo ryto iki vakaro šiandien yra skaitmeninio formato.
Bet kas iš to pasikeitė? Popierius pavirto dabar į skaitmeną, mes turime viską internete, ar ne? Didžioji dalis kol kas internetinės žiniasklaidos buvo nemokama, po to dabar dalis yra mokamos, bet kas iš to? Kodėl tai svarbu Lietuvai?
L. Kontrimas: Skaitytojų, kurie atidžiai skaitė laikraščius, diskutavo, skyrė savo valandas lėtam įvykių supratimui, mes jau turėjome. Ir ypač 9-ajame dešimtmetyje jų buvo, jie labai stipriai ant savo pečių nešė tą bendrąją viešosios diskusijos erdvę, bet skaitytojų, kurie būtų pasiruošę priimti tą milžinišką srautą informacijos, kuris ateina per skaitmeną, mes neturėjome ir toks įspūdis, kad turime ir šiandien pakankamai nedaug.
Tai reiškia, kad mes esame stipriai manipuliuojama visuomenė, tai reiškia, kad mes, priklausydami nuo srautų, kurie yra ne mūsų pačių susirenkami, o kurie yra pateikiami, esame stipriai veikiami tų srautų formuotojų, kurie kuria medijų kanalus.
Medija kaip kanalas yra ir kiekvienas žmogus, kuris kuria turinį ir jį talpina į skaitmeninę erdvę. Aš matau didelį besitęsiantį pavojų, jog neparuošta publika suprasti didžiulį informacijos srautą tapo lengvai manipuliuojama ir pasiduodanti įtakai iš įvairiausių aplinkų, ir kad mano žodžiai nėra vien tik burbulai.
Burbulizacija iš principo nėra niekas kita, kaip šitų poveikių pasekmė, nes normalioje ir sugebančioje skaitmeninę informaciją valdyti visuomenėje tokių burbulų, susikaupimų neturėtumėme. Jų būtų mažiukų, kas yra normalu, bet tokių didelių nėra, ir tai yra pavojus.
Kaip matote jūs, koks galėjo būti ekonominis įvykis svarbiausias Lietuvai per tuos 35 paskutinius metus?
M. Dubnikovas: Labai sunku pasakyti vieno tokio įvykio, bet procesą galėčiau pasakyti, tai yra atsiskyrimas nuo sovietinės valstybės – pagrindinis tas procesas prasidėjo 1993 metais, kai rugpjūčio 31 dieną buvo išvesta armija.
Tada 1998 metų Pietryčių Azijos krizė, kurią mes 1999 metais vadinome Rusijos krize, ir tada atsiribojome nuo Rusijos ekonominės erdvės labai stipriai, tada 2008–2009 metai – globali ekonominė krizė, kur mes vėlgi ieškojome ekonominių sprendimų, kaip išlipti iš jos ir radome, kad vis dėlto reikia bendrauti su aukštesnę pridėtinę vertę kuriančiomis valstybėmis.
Tada 2014 metai, kai nuo Rusijos dar atsiribojome ir iš tiesų pasukome į Vakarus labiau, tai čia buvo daugiau vežėjų problemos, kur buvo įnikę į aukštus pajėgumus ir, galbūt, kruvinus pinigus. Na, ir 2022 metai – tas procesas, mūsų atsiribojimas, išėjimas iš tos orbitos, buvo labai svarbus ekonomiškai, nes mes per tą procesą realiai tapome vakariečiais, galbūt, šiandien net šiauriečiais, žiūrint pagal tai, kaip mes suvokiame pasaulį.
Ta gravitacijos jėga mus per tuos 30 kelis metus iš tikrųjų stūmė mus ten, kur mes galbūt turėjome būti dar anksčiau. Deja, turėjome 50 metų pertrauką, tai čia ne įvykis, bet tikriausiai pas mus yra procesas, kuriame mes esame.
Nuostabūs Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos 2024 metų duomenys – Lietuvos gyventojų pajamos, įvertinus infliaciją per paskutinius penkis metus, per kuriuos buvo pandemija, per kuriuos buvo karas, per kuriuos buvo įvairūs išbandymai, buvo infliacijos pliūpsnis – augo sparčiausiai pasaulyje.
Numeris vienas esame pagal laimingumo indeksą, žmonės iki 30 metų šiandien, 2024 metais, Lietuvoje buvo laimingiausi pasaulyje.
Lietuviai sunkiai patikėjo tam, ar ne?
M. Dubnikovas: Netiki ir dabar. Aš daug kur seminaruose naudoju šituos dalykus įvairiais aspektais. Tai yra vienas aspektas – šokiruoti, nes netiki, kitas dalykas, reikia suprasti, kad mes tuos duomenis ir statistiką galime naudoti kaip duomenų žongliravimą, tiesiog žongliruoti.
Čia daug skaičių žinau, labai smagu, ir taip toliau, bet jie priverčia susimąstyti. Iš tikrųjų mes privalome susimąstyti apie paprastą dalyką. Jeigu šiandien ryte kas nors atsikėlėte ir jaučiatės laimingi, yra tikimybė, kad jums yra iki 30 metų ir pasas meluoja, taip yra.
Šioje vietoje tie duomenys sako labai įdomius dalykus, įsivaizduokite, kokį užtaisą turime. Turime jaunus žmones iki 30 metų jau laimingiausius pasaulyje, ir jų pajamos auga sparčiausiai pasaulyje. Tie žmonės, kuriems yra iki 30 metų, galbūt jau dabar kuria Lietuvą, bet po 10–15 metų jie bus tas priekį stumiantis ar traukiantis mechanizmas, kuris šitą Lietuvą stums į priekį.
Jeigu mes sugebėsime nuo Rusijos atsiriboti visiškai ir gyventi su savo laimingu jaunimu, kurio pajamos auga sparčiausiai pasaulyje, mes turime milžinišką užtaisą, kurio svarbu neišdraskyti ir neišmaišyti.
Kristoforai, tavo akimis svarbiausias įvykis, kuris turėjo reikšmės ne tik tau įstrigo, bet ir manai, kad ir Lietuvai buvo svarbus?
K. V. Jankauskas: Aš irgi galvojau apie kelias datas, mano galva, viena labiausiai nuvertintų yra 1991 metų sausio 8-oji, kai iš tikrųjų tada tauta parodė valią, atėjo prie parlamento, sovietams davė į snukį.
Aš dar gulėjau lovytėje Lazdynuose, mano tėvas buvo Landsbergio apsaugos tarnybos narys, pareigūnas, ir jis man pasakodavo, ir jo kolegų prisiminimai labai vaizdžiai nupasakojo, kaip tada žmonės iš tikrųjų parodė jėgą ir ryžtą, nes realiai mes be ginklo apgynėme Seimą.
Jeigu kažkas nepamena, tai kai organizuoti įvairūs pragertais veidais pramonės darbuotojai bandė šturmuoti Aukščiausiąją Tarybą, tai dainuojanti revoliucija praktiškai vyko. Dainuojantis jaunimas atėjo, apjuosė žiedu Parlamento rūmus ir taip kažkaip išsaugojo, man atrodo, tą laisvę.
Visą pokalbį kviečiame žiūrėti teksto pradžioje.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
