Tiesa, kalbėdami apie Lietuvą prieš šimtmetį siaubusį gripą, populiariai vadintą ispanke, istorikai ir medikai tik gūžčioja pečiais, medžiagos apie tai, kiek sirgo ir mirė lietuvių, – nėra. O ir nelaimių čia būta tiek daug, kad gripas ir kasdien mirštantys šimtai, tarkime, Vilniaus gyventojų tebuvo niūri, bet nieko nestebinanti realybė.
Portalas tv3.lt siūlo pasidairyti po įdomius istorijos užkaborius ir kiekvieną sekmadienį sužinoti šį tą netikėto.
Atsirado Kinijoje, išguldė milijonus
Ispaniškasis gripas buvo ypač užkrečiama gripo epidemija, kuri, įvairiais duomenimis, pareikalavo nuo 25 iki 50 milijonų žmonių aukų. Šis gripas yra greičiausiai išplitusi ir daugiausia aukų pareikalavusi pandemija žmonijos istorijoje, jis aplenkė marą, AIDS ir kitas žmoniją bauginusias ligas.
Virusas pasaulyje plito 1918–1920 metais. Manoma, kad liga plisti prasidėjo Kinijoje, kur iš ančių arba kiaulių persimetė žmonėms. Epidemijos mastą ispaniškasis gripas pasiekė JAV, kur iš Kinijos persikėlė daug žmonių, ieškančių darbo. Dalis jų savanoriškai užsirašė į kariuomenę ir išėjo kariauti, taip virusą perveždami į Europą.
Šis gripas itin greitai, maždaug per tris mėnesius, išplito Europoje, o per jos kolonijas – ir visame pasaulyje. Vien Prancūzijoje ispaniškasis gripas, manoma, nusinešė apie 400 tūkst. gyvybių, nors karo meto cenzūra neatskleidė pilnų duomenų.
Europoje apie naująją epidemiją pirmiausia ėmė skalambyti kare nedalyvavusios valstybės, bene pirmieji tai ėmė viešinti Ispanijos žurnalistai, kurių nevaržė karo cenzūra.
Būtent dėl to gripas gavo „ispaniškojo“ pavadinimą, nors pačioje Ispanijoje buvo vadinamas „prancūziškuoju gripu“. 1918 m. gegužės mėnesį Ispanijoje šia gripo forma buvo užsikrėtę 8 milijonai žmonių. Nuo šio gripo mirė jauni, stiprūs, nors karo siaubus išgyvenę žmonės.
Manoma, kad užsikrėtė apie pusė tuometinio pasaulio gyventojų – 1 milijardas iš 2 milijardų anuomet gyvenusių. Mirusiųjų nuo gripo buvo daugiau nei žuvusių per visą Pirmąjį pasaulinį karą. Inkubacinis šios ligos laikotarpis buvo 2–3 dienos, vėliau reiškėsi simptomai: temperatūra, imuninės sistemos susilpnėjimas, dusulys, plaučių uždegimas ir mirtis.
Karo metais liga keliavo uostais ir geležinkelio bėgiais, o kariai buvo jos pagrindiniai nešiotojai. Karantinas, žinoma, taikytas, bet valstybės smarkiai slėpė informaciją apie ligą, mastus, jos „maršrutus“. Siekta nesukelti panikos ir neramumų, todėl parduotuvės ir barai dirbo, vyko net pergalės šventimas, paradai, po kurių visi atguldavo ligos pataluose.
Anuomet tiksliai nežinota, kokia tai liga. Manyta, kad bakterija, o ne virusas. Kilo daug sąmokslo teorijų, kurias kai kurios valstybės skatino. Buvo įtarti ir ispaniški konservai, ir kitokios pragaištingos priemonės.
Stabdytas ispaniškasis gripas panašiai, kaip šiandien: karantinu, kuris „atrastas“ dar viduramžiais, izoliacija, kaukėmis, rankų plovimu.
Tiesa, tokių priemonių imtasi tik ten, kur žmonės buvo raštingesni, galėdavo perskaityti rekomendacijas. Kitur žmonėms tiesiog drausdavo judėti, visai taip, kaip maro laikais.
Atnešė kariai ir pabėgėliai
Profesorius infektologas Alvydas Laiškonis, kalbėdamas apie ispaniškojo gripo protrūkį Lietuvoje, sako, kad mes apie tai itin mažai žinome, nes statistikos tuo metu niekas nevedė, o tūkstančių žmonių mirtys buvo „nurašomos“ karui, badui ir kitoms negandoms.
„Tuo metu buvo karas, stinga istorinių aprašymų, nes viską lėmė karo įvykiai, į juos buvo koncentruojamasi. Tai yra statistinė duobė, nes mes nežinome, kiek mirė nuo žaizdų, bado, o kiek nuo ispaniškojo gripo. Kaip ir nežinome, kiek šios ligos atsivežė kareiviai arba pabėgėliai iš Voronežo, kurie po karo grįžinėjo į Lietuvą“, – kalbėjo profesorius.
Anot jo, liga tikrai buvo pastebėta, apie ją rašyta, bet tiksliai pasakyti, kur ji siautė, kur ir kiek žmonių sirgo ir mirė, – negalime, nes niekas tuo metu kruopščiai tokių dalykų neužsirašinėjo.
„Buvo trys bangos: 1917–18 metais, 1918–19 metais ir 1919–20 metais. Į Lietuvą liga atėjo kartu su kareiviais, o į Europą iš JAV, kuri savo karius, tarp jų daug kinų, siuntė į Europos frontus. Tuo metu ir nekalbėta dar apie gripą, galiojo cenzūra, vienintelė Ispanija leido apie tai rašyti laikraščiuose, todėl ir prilipo toks pavadinimas. Šiaip su Ispanija šis gripas neturi nieko bendro, šaltiniai kalba, kad nuo 40 iki 60 milijonų žmonių mirė, bet esmė ta, kad niekas tiksliai nežino, nes informacija buvo slėpta, iškraipoma“, – svarstė prof. A. Laiškonis.
Pirmojo karo metais ir išsyk po jo žmones pjovė ne tik ispaniškasis gripas, bet ir dizenterija, dėmėtoji šiltininė, kitos bjaurios ligos.
„Tais laikais, o ir dar anksčiau, jau buvo žinomas ir naudojamas bene vienintelis būdas – karantinas. Taip daroma dar nuo 14 amžiaus Venecijos patirties. Kaukių nebuvo Lietuvoje, visa tai atsirado vėliau. Net ispaniškojo gripo sukėlėjas buvo išaiškintas tik apie 1930 metus, tik tada suprasta, kad tai virusas, o ne bakterija. Iki tol buvo manoma, kad tai – influenzos bakterija“, – sakė profesorius.
Pasak A. Laiškonio, 1918 metai ir laikas po to buvo toks baisus metas, kad visos negandos susimaišė ir niekas ispaniškojo gripo neišskyrė. Tai buvo tik dar viena neganda nelaimių jūroje ir žmonės tiesiog susitaikė, kad kiti žmonės – miršta.
Mirė nuo gripo, bet manė, kad nuo bado
Istorikas Algimantas Kasparavičius sako, kad pirmojo pasaulinio karo metais ir išsyk po jo Lietuvoje tiesiog nebuvo medikų, todėl fiksuoti ligų, vesti statistikos, aprašinėti atvejus nebuvo kam.
„Visi gydytojai buvo pasitraukę į Rusiją, Lietuvoje karaliavo vokiečiai, čia buvo okupacinis režimas. Visoje šalyje buvo gal kelios dešimtys gydytojų. Tuo metu buvo pasitraukę visi šviesūs žmonės, ne tik medikai, bet ir mokytojai, dvasininkai“, – kalbėjo istorikas.
Tiesa, yra išlikusių duomenų, kad 1918 metų pavasarį, tokiu pat metu, kaip dabar, Vilniuje žmonės mirė šimtais.
„Jonas Basanavičius, kuris buvo gydytojas, vedė tam tikrus užrašus, todėl šiandien galima šį tą perskaityti. Ten parašyta, kad kas mėnesį miršta iki 800 žmonių, tiesa jis rašo, kad žmonės miršta iš bado. Svarbu žinoti ir tai, kad mirčių jokie medikai nefiksuoja, skrodimų nedaro, mirties priežasčių nenustatinėja. Taip buvo iki pat Antrojo pasaulinio karo. Dauguma žmonių tiesiog mirdavo namuose ir niekas nežinojo, nuo ko“, – sakė A. Kasparavičius.
Visgi vokiečių okupacija turėjo ir pliusų – žmonių judėjimas iš kaimų ir miestelių į didesnius miestus buvo labai suvaržytas. Nepaklusę bausti ar net šaudyti, todėl, pasak istoriko, tai trukdė viruso plitimui.
„Apie ispaniškąjį gripą Lietuvoje mes mažai žinome dar ir todėl, kad tuomet galiojo griežta cenzūra. Jokia kariaujanti šalis nerašė tiesos apie ligas, mirtis. Duomenys buvo slepiami, klastojami, naikinami. Viskas, ką mes žinome, yra iš neutralių valstybių laikraščių ir duomenų, kurias kaupė kare nedalyvavusios šalys. Net pavadinimas kilo iš šalies, kurioje pirmą kartą prabilta apie tą tragišką ligą“, – aiškino istorikas.
Taigi, jei Europoje niekas nežino tikslios situacijos net praėjus šimtui metui, nenuostabu, kad Lietuvoje neturime tikrų duomenų.
„Taip, atsiminimuose, laikraščiuose rašyta, kad masiškai mirė žmonės. Bet dažniausiai minimas badas. Kaimynai ateidavo į kaimynų namus ir rasdavo visą šeimą mirusią, niekas nesigilino, kodėl, nes skurdas badė akis ir visi manydavo, kad iš bado. Žinoma, būta ir bado, bet konkrečiai atskirti, kas nuo ko mirė, – neįmanoma“, – sakė istorikas.
Jis aiškino, kad to meto amžininkų, kaip Gabrielė Petkevičaitė-Bitė ir kitų šviesuolių, atsiminimai yra bene vienintelis šaltinis, leidžiantis praskleisti ispaniškojo gripo protrūkį Lietuvoje. Na ir, žinoma, Vokietijos karo archyvai, kurių, pasak istoriko, Lietuvos istorijos žinovai dar nepravėrė.
Kuklų vaizdą taip pat suteikia 1923 metų gyventojų surašymas Lietuvoje, tuo metu apie 50 proc. šalies gyventojų sudarė 18–19 metų žmonės, taigi, ligos ir karas tikrai buvo praretinęs šias teritorijas.
