Tiesą sakant, ką tik buvo išleista viena iš pirmųjų knygų – „Spike“, kurią parašė vienas svarbiausių Jungtinės Karalystės mokslininkų ir „Sage“ skubios pagalbos komiteto narys Jeremy Farraras. Pradėjus ilgą apmąstymų laikotarpį, menai ir humanitariniai mokslai turi daug ką pasiūlyti, ypač kai mokslo ir medicinos aprėpties intensyvumas pradėjo mažėti.
Pandemijos pradžioje, kai daugelis iš mūsų buvome uždaryti savo namuose ir nerimavome, kaip viskas rutuliosis toliau, vienintelis bet kurios knygos apie COVID-19 skyrius, kurį norėjome perskaityti, buvo skyrius apie vakciną. Ar atsiras vakcina ir ar ji veiks? Tačiau šios brangios medicininės intervencijos techninis aprašymas būsimuose leidiniuose bus glaustas ir trumpas. Išsamesnė istorija slypi kitur, rašo theconversation.com.
Maro epidemijų medicinos istorija yra įdomi, tačiau retai tai yra kritinė problema. Mes tiksliai nežinome, kas buvo penktojo amžiaus prieš Kristų Atėnų maras, ar pražūtingasis antrojo ir trečiojo amžiaus maras. Apie marą Romos imperijoje, VI-VIII a., yra diskutuojama, tačiau tikriausiai tai buvo kelios skirtingos infekcijos. Mes žinome, kaip išplito „Juodoji mirtis“, tačiau tai vargu ar yra įdomiausia dalis.
Įdomiau yra tai, kaip žmonės reaguoja į marą ir kaip rašytojai apibūdina savo reakcijas. Graikų istoriko ir generolo Tukidido (460–400 m. pr. Kr.) pasakojimas apie tai, kaip atėniečiai reagavo į žiaurų marą V amžiuje, tiesiogiai ar netiesiogiai paveikė tai, kiek vėlesnių istorikų aprašė marus. Tai nustatė modelį, kaip aprašomi simptomai ir socialinis poveikis.
Atėnus nelaimė užklupo antraisiais konflikto su Graikijos konkurentu Sparta metais. Maras greitai išplito ir greitai žudė – simptomai prasidėdavo karščiavimu, o infekcija išplisdavo po visą kūną. Kai kurie atėniečiai pareigingai rūpindavosi kitais, o tai dažniausiai baigdavosi mirtimi. Tačiau daugelis tiesiog pasiduodavo, arba nekreipdavo dėmesio į šeimą ar mirusiuosius, arba mėgavosi visų rūšių malonumais, iki kol numirdavo.
Kaip maras pakeitė Atėnus, galima diskutuoti – jis nesustabdė karo ir neturėjo įtakos Atėnų klestėjimui. Tukididas rašė, kad jų didžiojo valstybės veikėjo Periklio (495–429 m. pr. Kr.) praradimas marui pakeitė vadovavimo pobūdį ir pašalino kai kuriuos jo nuosaikumo bruožus. Lieka numanoma, kad atėniečiai galėjo atsisakyti daugiau tradicinio pamaldumo ir pagarbos socialinėms normoms.
Tai buvo karta, kuri iškėlė radikaliausią klausimą apie dievų vaidmenį ir prigimtį, apie tai, ką žinome apie pasaulį ir kaip turėtume gyventi. Tačiau tai taip pat paskatino militarizmą ir katastrofą – Atėnų pralaimėjimą Spartai ir imperijos praradimą.
Pandemijos ir jų poveikis
Tikrai gundo teigti, kad pandemijos viską keičia. Bizantijos istorikas Prokopijus (500–570 m. po Kr.), išgyvenęs marą, prasidėjusį VI a. po Kristaus, viską matė savo akimis. Visi kurį laiką buvo labai religingi, tačiau, kai tik pajuto esą laisvi, jie grįžo prie seno elgesio. Maras buvo puikus sisteminio nuosmukio simbolis, tačiau žmonės prisitaiko.
Ar Bizantijos pasaulis buvo taip mirtinai susilpnintas maro ir jo atgimimo, kad nesugebėjo atsilaikyti prieš arabų puolimą septintame amžiuje? Tai gali būti iš dalies tiesa, tačiau maras prasidėjo gerokai prieš arabų užpuolimą. Bizantijos kultūroje ir miesto gyvenime buvo tiek tęstinumo, tiek sutrikimų, o arabų pasaulis turėjo savo epidemijų. Istorija nėra tokia paprasta.
Taigi, kaip yra su mūsų pačių pandemija? Ką ji pakeis? Kad ir kaip viliotų numatyti visišką socialinio elgesio pasikeitimą, praeities pamokos rodo, kad tai mažai tikėtina. Stiprūs visuomenės saitai išgyvena net marą.
Galbūt blogiausia pasekmė yra tai, kaip pandemija sustabdė pažangą besivystančiame pasaulyje.
Tai, ir ilgalaikį psichikos sveikatos ir švietimo poveikį visame pasaulyje, yra ypač sunku įvertinti, nors tai bus labiausiai išnagrinėta pandemija mūsų istorijoje. Didžiąją dalį šio kruopštaus darbo atliks meno ir humanitarinių bei socialinių mokslų mokslininkai – kas jau ir vyksta. Pavyzdžiui, Ekseterio universiteto menų ir humanitarinių tyrimų tarybos portfelyje jau yra daugiau nei 70 COVID-19 projektų.
Pandemijos mokslas
Taigi, ką mums naudingo pasakoja istorija? Žiūrėkite atidžiau ir gilinkitės. Štai kodėl COVID-19 istorija bus ne tik viruso ir vakcinos aprašymas, ne tik paslaptinga istorija, iš kur atsirado virusas – šikšnosparnio ar laboratorijos. Tai bus nepaprastai sudėtinga istorija apie tai, kaip ši liga susikirto su mūsų socialiniu elgesiu, kaip mes pasirinkome reaguoti kaip individai ir šeimos, bendruomenės ir politikai, tautos ir pasaulinės agentūros.
Geriausi istorikai mums sakė, kad ligų biologija neatsiejama nuo socialinės ligos ir sveikatos konstrukcijos. Taip pat matome, kad žmonėms labai blogai sekasi prognozuoti pasekmes.
Vienas iš įdomiausių galimų šios pandemijos padarinių yra politikos ir mokslo santykis. Atėnų maras galėjo priversti mąstytojus būti radikalesnius, suabejojus tradicinėmis pažiūromis į gyvenimą, mirtį ir dievų vaidmenį. O „Juodoji mirtis“ dažnai laikoma lūžiu religijoje ir filosofijoje, paskatinusiu pakeisti medicinos etiką ir tobulinti socialinę priežiūrą. Tai netgi pakeitė darbo vertės balansą, tačiau dar turime išsiaiškinti, ar mūsų pandemija turi išliekančių padarinių darbo modeliuose.
Ši naujausia pandemija parodė geriausią mokslo pusę, ir įrodė, kad jis yra vienas svarbiausių. Tačiau mokslas taip pat atsidūrė politinių sprendimų dėmesio centre. Kartu su daug pavojingesne klimato krize, pandemija paskatino politikus teigti, kad jie „seka mokslą“. Tačiau mokslas nekalba vienu balsu, retai siūlo lengvus ar nedviprasmiškus atsakymus. Tai, kaip vyksta politikos ir mokslo pokalbis, ir kokios gali būti kompromisų pasekmės, vis dėlto gali tapti viena iš keisčiausių šio laikotarpio akimirkų.
Ilgainiui, kad suprastume šio viruso poveikį – ir platesnius kultūrinius, socialinius ir ekonominius iššūkius, į kuriuos jis yra įtrauktas – mums reikės dosniau ir visapusiškiau žiūrėti į mokslą. Tik tokiu būdu mes parašysime šios pandemijos istoriją, kurios reikalauja jos ardomoji jėga.
