Pašnekovė teigia, kad galimybę susirasti širdžiai mielą darbą dar labiau apsunkino karantinas bei jos amžius: penkiasdešimt metų perkopusi moteris neslepia, kad Lietuvos darbo rinkoje tokio amžiaus žmonės jaučia „išskirtinį nedėmesį“.
Kiek vėliau Kristina pateko į nevyriausybinės organizacijos organizuotus mokymus, kuriuose rado tai, ko tikėjosi Užimtumo tarnyboje: išmoko profesionaliai sudėlioti gyvenimo aprašymą ir motyvacinį laišką, gavo psichologo konsultacijas, praktikavosi save pristatyti darbdaviui darbo pokalbio metu, susipažino su verslo kūrimo pradžiamoksliu, mokėsi kompiuterinio raštingumo bei kaip savo mėgstamus užsiėmimus paversti amatu.
„Aš galvoju, kad būtent taip turi dirbti Užimtumo tarnyba. Deja, šiandien Užimtumo tarnyba neatlieka to, ką ji turi atlikti: motyvuoti, nukreipti, padėti, suteikti informaciją. Aš nieko šito negavau“, - pasakoja Kristina.
Moteris sako po mokymų pati susiradusi darbą sanatorijoje Anykščiuose. Norėdama sužinoti, kas lėmė sėkmę, Kristina pasiteiravo direktorės ir sužinojo, kad dabartinę jos vadovę sužavėjo išskirtinai tvarkingas ir konstruktyvus gyvenimo aprašymas bei motyvacinis laiškas.
Užimtumo tarnyba skelbia, kad iš 249 tūkst. registruotų bedarbių, 100 tūkst. žmonių laikomi ilgalaikiais bedarbiais.
Pagal Lietuvos įstatymus, jeigu asmuo yra iki 25 metų, ilgalaikiu bedarbiu jis laikomas, kai darbo neranda daugiau nei pusę metų, o jei vyresnis – po visų metų nesėkmingų darbo paieškų.
Vadybininkė teikė darbo pasiūlymus, kuriuos buvo susiradusi pati bedarbė
Prieš pirmąjį karantiną Kristina dirbo viešbutyje, bet darbas buvo naktinis ir pradėjo atsiliepti sveikatai, todėl pašnekovė pasakoja nutarusi palikti darbo vietą ir paieškoti ko nors kito. Ji iškart užsiregistravo Užimtumo tarnyboje, nurodė ieškanti darbo Anykščių regione, su vadybininke aptarė gebėjimus, įgūdžius, išsilavinimą, norus ir poreikius.
Bet atėjus karantinui situacija darbo rinkoje pasidarė sudėtinga: daug įmonių darbuotojams skelbė prastovas, vyravo netikrumas ir nežinomybė, nedarbas išaugo, laisvų darbo vietų skaičius sumažėjo. Užimtumo tarnyba Kristinai neturėjo, ką pasiūlyti.
Tačiau Kristinos nepasitenkinimą sukėlė ne tiek karantinas ir sudėtinga situacija, kiek Užimtumo tarnybos vadybininkų neveiklumas net tais atvejais, kai galimybių tikrai buvo.
Pašnekovė sako visą laiką pildžiusi lentelę, kurioje atsispindėjo, į kokias įmones ar įstaigas ji siuntė gyvenimo aprašymą ir motyvacinius laiškus, kur ėjo į darbo pokalbius, kieno teiravosi dėl laisvų darbo vietų. Norėdama parodyti, kad nėra veltėdė, kad tikrai ieškosi darbo, Kristina vadybininkei pateikė visus duomenis.
„Kai tik aš įvardindavau, ką susikonspektuoju į savo lentelę, ji po mūsų pokalbio atsiųsdavo darbo pasiūlymą toje pačioje įmonėje. Tarkime, vienoje įmonėje buvo reikalinga biuro administratorė. Aš iš interneto platybių susirinkau informaciją, savarankiškai ieškojau darbo ir pasidalinau su ja savo pildoma lentele, kad štai, pažiūrėkite, aš tikrai ieškau darbo, nepiktnaudžiauju, neprašau būti amžinai išlaikoma. Ir po pokalbio ji man atsiuntė konkretų pasiūlymą įsidarbinti toje įmonėje, kur aš jau anksčiau būdavau nusiuntusi gyvenimo aprašymą“, – pasakoja Kristina.
„Kai tai pasikartojo antrą ir trečią kartą, aš tada pagalvojau, kad Užimtumo tarnyba tikrai nieko negali“, - pridūrė pašnekovė.
Kiek vėliau Kristina pateko į nevyriausybinės organizacijos „Septynios akimirkos“ organizuojamus mokymus ilgalaikiams bedarbiams ir tuomet teigia pagaliau supratusi, kaip turėtų atrodyti Užimtumo tarnybos teikiamos paslaugos.
Kaip pastato ant kojų ilgalaikius bedarbius?
Nevyriausybinės organizacijos „Septynios akimirkos“ vadovė Ieva Grigaitė portalui tv3.lt pasakojo, kad mokymai ilgalaikiams bedarbiams išsivystė iš paslaugų teikimo mažus vaikus auginančioms mamoms. Finansavimą mokymų organizatoriai užsitikrino iš Europos socialinio fondo agentūros, o patys mokymai ilgai nedirbantiems žmonėms yra nemokami.
„Užimtumo tarnyba teigia, kad moko, kaip rašyti CV, motyvacinį laišką, bet pas mane beveik visos ilgalaikės bedarbės yra registruotos Užimtumo tarnyboje neturėjo normalaus gyvenimo aprašymo, išskyrus keletą moterų, kurių viena yra grafikos dizainerė. Beveik niekas nemokėjo rašyti motyvacinio laiško ar pasiruošti darbo pokalbiui. Žmonės po metus-dvejus buvo bedarbiai. Anot Užimtumo tarnybos, jie tas paslaugas teikia, bet nieko panašaus“, – sako I. Grigaitė.
Pašnekovė pripažįsta, kad stebuklų jokių nedaro, tiesiog atsirenka gerus specialistus, kurie individualiai dirba su kiekvienu darbo neturinčiu žmogumi: psichologus, koučerius, neuroedukatorius ir panašiai. Pasak I. Grigaitės, kiekvienas žmogus turi savų problemų, kurias reikia įveikti – vienam stinga pasitikėjimo savimi, kitas turi priklausomybių, kurias reikia gydyti, trečias nemoka savęs pristatyti darbdaviui, ketvirtas turi negalią, penktam reikia įgyti naujų kompetencijų.
„Toks įdarbinimo būdas turėtų būti taikomas ne visiems bedarbiams, bet tik socialiai pažeidžiamiems žmonėms. Jeigu žmogus jau yra ilgalaikis bedarbis, tai jau kažkas yra, kad jis to darbo neranda: gal specialybė pasenusi, gal asmenybėje problemos. Kartais atsidarai skelbimų puslapį ir tų skelbimų tikrai yra, bet kodėl tų žmonių neatsiranda? Tai čia ir yra tie vidiniai barjerai. Kiti žmonės labai sunkiai išeina iš komforto zonos: tai yra, aš gaunu pašalpą už vaikus, socialines išmokas ir kam man čia dirbti. Tai va tada ir dirbama su žmogumi, kodėl reikia dirbti – tu išeisi į žmones, tavo gyvenimas pasikeis, turėsi tikslą, praplėsi akiratį, neįsisuksi į rutiną“, – sako I. Grigaitė.
Pasak pašnekovės, paprastai rezultatą galima pasiekti prisijaukinus žmogų, o tai įmanoma tik per asmeninį santykį. Jos teigimu, kartais darbą su ilgalaikiu bedarbiu reikia pradėti ne nuo mokymų rašyti gyvenimo aprašymą, bet nuo psichologinių paslaugų teikimo, artimo bendravimo.
„Manau, kad Užimtumo tarnyba turėtų ne kontaktų muges su darbdaviais organizuoti, bet pradėti nuo šitų dalykų. Ilgai nedirbę žmonės net bijo prieiti prie to darbdavio. Tai vidiniai dalykai, jie jau nepasitiki savimi, jie pamiršę, kas yra tas pasitikėjimas. Pavyzdžiui, įsivaizduokite, jei žmogus gėrė penkerius metus, jis gi bijos „labas“ pasakyti ir ranką ištiesti“, – sako pašnekovė.
Jos teigimu, Užimtumo tarnyba dažnu atveju nelabai nutuokia, su kokiomis tikslinėmis grupėmis reikia dirbti ir į bedarbius žvelgia kaip į vieną visumą. Kaip išimtį iš taisyklės ji paminėjo su jaunimu dirbančius Užimtumo tarnybos specialistus.
„Bet šiaip su Užimtumo tarnyba mes turime tikrai labai skaudžių patirčių. Man atrodo, kad nepagrįstai daug pinigų yra skiriama šiai institucijai, gal geriau būtų skirti nevyriausybinėms organizacijoms, kurios individualiai dirbtų su tais žmonėmis ir ištrauktų rezultatą. Užimtumo tarnyba yra apie kiekybę – turime daug žmonių, bet nieko nedarome. O kai dirba nevyriausybininkai, jie žino savo tikslinę grupę“, – mano I. Grigaitė.
Paklausta, kiek vidutiniškai lėšų gali prireikti vienam asmeniui integruoti į darbo rinką, pašnekovė pabrėžė, kad tai priklauso nuo konkrečios situacijos: sunkiais atvejais reikia iki 1 tūkst. eurų, bet procesas gali trukti 6-12 mėnesių, lengvais atvejais užtenka ir kelių šimtų eurų.
Paslaugomis galės pasinaudoti 2 tūkst. ilgalaikių bedarbių
Europos socialinio fondo agentūra tv3.lt informavo, kad ilgalaikių bedarbių mokymus iš europinių lėšų gali vykdyti tiek nevyriausybinės organziacijos, tiek ir privačios įmonės, tačiau iki 2023 metų tokiomis paslaugomis galės pasinaudoti vos 2 tūkst. žmonių.
Iš viso visam projektui, kuris vadinasi „Alternatyvių investicijų projektas“, skirta 3,9 mln. eurų.
Socialinės apsaugos ir darbo ministrė Monika Navickienė teigia, kad Vyriausybė išties turi planų pertvarkyti ir išgryninti Užimtumo tarnybos funkcijas taip, kad teikiamos paslaugos būtų taiklesnės. Politikė sako, kad šiuo metu Užimtumo tarnyboje registruojasi labai įvairūs žmonės: kai kurie jų neturi tikslo įsidarbinti, o ateina dėl išmokų ar dėl valstybės lėšomis apmokamo privalomojo sveikatos draudimo, kitiems reikia socialinių paslaugų, kurias gali suteikti ne Užimtumo tarnyba, bet nevyriausybinės organziacijos ar savivaldybių įstaigos.
„Man atrodo, kad labai svarbu atskirti, kokiems žmonėms kokių paslaugų reikia. Tokias paslaugas, kurios yra platesnės aprėpties ir ilgalaikiškesnės, mes turėtume teikti per socialinės paramos sistemą, tai yra per socialinių paslaugų skyrius savivaldybėse ar panašiai. O Užimtumo tarnyba turi žinių apie darbo rinką: apie tai, ko reikia darbo rinkai, apie įgūdžius, kokių reikia žmonėms“, – teigia ministrė.
Pavyzdžiui, jeigu regione asmuo neįsidarbina, nes neturi, kaip nuvykti iki darbo vietos, arba nėra, kas prižiūri mažus vaikus, tokiu atveju vien tik Užimtumo tarnybos paslaugų nepakaks, sprendimą reikia rasti kartu su savivaldybių atstovais.
M. Navickienė priminė, kad ministerija nuo 2019 metų įgyvendina ilgalaikių bedarbių integracijos projektą, kuriame jėgas sutelkia ne tik Užimtumo tarnyba, bet ir savivaldybės, nevyriausybinės organziacijos. Savo esme jis panašus į Europos socialinio fondo agentūros projektą, kuriame ilgalaikiai bedarbiai gauna įvairaus pobūdžio konsultacijas ir palaikymą. Ministerijos įgyvendinamas integracijos modelis šiuo metu vykdomas 23 savivaldybėse.
„Man atrodo, kad Užimtumo tarnybai reikia išsigryninti misiją ir nukreipti savo energiją, kad ji suvestų pasiūlą su paklausa, kad galėtume reformuoti profesinio perkvalifikavimo galimybes, galbūt daugiau bendradarbiauti su darbdaviais, kad pakeistume nusistovėjusį įprotį, kaip mes žmones mokome tam tikrų dalykų, ir adaptuotumėmės prie rinkos poreikių. Kartu turime rūpintis ir tais, kuriems reikia šiek tiek daugiau dėmesio, bet jau per socialines paslaugas“, – reziumavo ministrė.
Užimtumo tarnyba: skirtingiems klientams teikiame skirtingas paslaugas
Pati Užimtumo tarnyba teigia, kad teikdama paslaugas klientams atlieka įsidarbinimo galimybių vertinimą ir stengiasi parinkti tinkamiausias paslaugas, atsižvelgdama į įvairias aplinkybes - darbo neturinčio asmens kvalifikaciją, kompetencijas, darbo patirtį, nedarbo laikotarpį, sveikatos būklę ir panašiai.
Pasak šios tarnybos atstovų, didelių įsidarbinimo galimybių asmenims teikiamos intensyvios tarpininkavimo įdarbinant paslaugos – teikiami darbo pasiūlymai, asmenys aktyvinami savarankiškai darbo paieškai.
Vidutinių įsidarbinimo galimybių asmenims, esant poreikiui, siūlomos psichologo, karjeros konsultanto paslaugos (padedama apsispręsti dėl profesijos pasirinkimo, pasirengimo įdarbinimui, gyvenimo aprašymo parengimo ir pasirengimo pokalbiui su darbdaviui klausimais).
Teikiant paslaugas ribotų įsidarbinimo galimybių asmenims pasitelkiami atvejo vadybininkai, kurie pirmiausiai identifikuoja kompleksines įsidarbinimo galimybes ribojančias aplinkybes, bendradarbiaujama su vietos savivalda, socialiniais partneriais, ieškoma kelių laikinam užimtumui per užimtumo didinimo programas, taikomos aktyvios darbo rinkos politikos priemonės ir, tik pašalinus svarbiausias kliūtis įsidarbinti, teikiamos tarpininkavimo įdarbinant paslaugos.
„Užimtumo tarnyboje registruoto asmens pastangos siekiant užimtumo turėtų būti abipusės. Labai svarbu, kad klientas Užimtumo tarnybos specialistui atskleistų, su kokiomis kliūtimis susiduria darbo paieškose ir įvardintų, kokia pagalba jam yra reikalinga, kokių paslaugų iš Užimtumo tarnybos jis tikisi sulaukti. Tik taip pavyks, kad Užimtumo tarnybos teikiamos paslaugos būtų kiek įmanoma labiau pritaikytos prie individualių poreikių", - teigiama tarnybos atsakyme.
