Jautriu įrašu M. Daikerytė sutiko pasidalinti su naujienų portalo tv3.lt skaitytojais.
Iš Militos Daikerytės – atviras įrašas
M. Daikerytė socialiniuose tinkluose pasidalijo mintimis apie savo tėtį Artūrą ir jo kovą su priklausomybėmis.
„TĖTIS. Kaip manote, kas skaudžiau ir liūdniau – netekti artimojo, kai jis išeina iš gyvenimo, ar išgyventi jo netektį, kai dar žiūri į jo gilias akis, bet jose matai tik skausmą ir beprasmybę? O bendravimas (jei toks dar įmanomas) remiasi tik paskutiniais vaikystės prisiminimais.
Sakoma, kai jauti įtampą kaklo srityje – nori kažką pasakyti, bet nedasakai. Ar apie tai kalbėti – galvojau ilgai, bet ta įtampa gerklėje slegia.
Spaudos puslapiai nerimsta (p.s. ačiū žurnalistams, kurie supratingai manęs neliečia tiesiogiai), ir matau, jog kai kuriems mano tėčio likimas tampa įdomesnis nei jų pačių gyvenimai. Lengva smerkti (tenka pripažinti, kad ne visada pavyksta susitvardyti ir man pačiai), bet juk niekas nežino kito istorijos.
Būti peršautam ir gulėti dalinai suparalyžiuotam be jokios vilties pasveikti ir vėl normaliai funkcionuoti, išgyventi tragiškas šeimos netektis, krizes, skyrybas – kiek žmogus gali pakelti? Kiekvienas skirtingai. Bet pavyksta ne visiems. Mano tėčiui nepavyko, ir jo sielvartas tapo stipresnis už jį patį. Tas Artūras, kuris visada atrodė nepalaužiamas, išskirtinai racionalus ir tvirtas – pasidavė.
PRIKLAUSOMYBĖ – ne silpnybė, o gniuždanti liga. Ja serga mano tėtis. Ir tai – ne tik mūsų šeimos istorija. Tikiu, kad kiekvieno iš mūsų aplinkoje yra bent vienas žmogus, kuris su tuo susiduria. Ir tik tas, kas tai išgyveno, gali užjausti ir iki galo suprasti, koks jausmas matyti mylimą žmogų tirpstantį tavo akyse.
Su laiku išmoksti su tuo susigyventi – paleidi, atsitrauki, suvoki, kad tai ne apie tave ir ne tavo atsakomybė. Bet kažkur giliai vis tiek rūpi ir skauda. Tiesiog norisi, kad jam gyventi būtų lengviau. Ir jokiu būdu nesakau, kad tai yra pateisinimas. Skiriamos bausmės yra teisinga kaina už neatsakingus veiksmus. Tačiau visiems, kurie stokoja empatijos ir bando mane paliesti tėčio tema, pasakysiu atvirai: jis visada bus mano vienintelis ir mylimiausias tėtis, o jūsų komentarai ir apkalbos nesukuria jokios prasmės – jie tik eikvoja jūsų pačių energiją.
Man pačiai už tėtį neapsakomai liūdna, skaudu, nors jau retai, bet kartais ir pikta. Bet suprantu – tai jo kelias. Mes šeimoje padarėme viską, ką galėjome. Nenusisukame ir dabar, bet tai jau nebe mūsų galiose.
Patikėkite, užaugau ne šiltnamio sąlygomis ir patirti teko daug, bet iš visos širdies linkiu jam stiprybės šioje kovoje, kurioje jis jaučiasi bejėgis. Visada būsiu dėkinga, kad esu šiame pasaulyje, ir man jis visada bus Tėtis. Tėtis, jūros mėlynumo akimis, mylintis taip, kaip moka, taip, kaip gali.
Sako, alkoholizmas – nepagydoma liga. Bet artimųjų širdyse visada rusena viltis. VISADA.
Nesmerkite – pagundos kvėpuoja mums visiems į nugaras, ir niekada nežinai, ką gyvenimas atneš rytoj“, – jautriai rašė M. Daikerytė.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
