Nuo 2017-ųjų sausio 2 tūkst. atsitiktine tvarka atrinkti bedarbiai 25–58 metų suomiai iš valstybės dvejus metus kas mėnesį gauna po 560 eurų. Eksperimento dalyviai neprivalo susirasti darbo, o net ir radę vis tiek sulaukia valstybės paramos. Šią idėją palaikė 70 proc. visuomenės. Universalių bazinių pajamų klausimą įvairiu metu kėlė dauguma Europos šalių.
Suomiai finansinių pokyčių nepajuto
Šių metų balandį Suomijos valdžia priėmė sprendimą projekto nebeplėtoti. Prieš tai organizatoriai prašė papildomų 40–70 mln. eurų projekto plėtrai.
Nors galutiniai eksperimento rezultatai dar nėra aiškūs, oponentų skaičiavimais, tokią praktiką pritaikius visoje Suomijoje, biudžeto deficitas išaugtų 5 proc. Tuo metu patys suomiai nerimauja, kad dirbantiesiems tektų išlaikyti bedarbius.
Šią savaitę suomių žurnalistas, dalyvaujantis eksperimente, su „The Guardian“ skaitytojais pasidalino savo įspūdžiais projektui einant į pabaigą. Žurnalisto teigimu, bazinės pajamos nepadarė jo turtingesnio, tačiau gerokai palengvino gyvenimą, mat nebereikia kankintis su biurokratija, pildant įvairius prašymus ar lankant privalomus kursus, kai neturi darbo.
Išmokos būtų juokingos
„Swedbank“ skaičiavimu, padalinus visas valstybėje socialinei apsaugai skiriamas lėšas šalies gyventojams po lygiai, visuotinės bazinės pajamos Lietuvoje 2015 m. būtų siekusios maždaug 120 eurų. Tokiu atveju gyventojai negautų kitos socialinės paramos.
Šiuo metu valstybė moka septynių rūšių socialinio draudimo pensijas: senatvės, invalidumo, netekto darbingumo, našlių ir našlaičių, ištarnauto laiko, už ypatingas darbo sąlygas ir išankstinės senatvės pensijas.
Neperskirstant senatvės pensijų ir neįtraukiant senjorų į bazinių pajamų gavėjus ši suma siektų dar mažiau – tik apie 72 eurus. Nepaisant to, universalių bazinių pajamų modelis buvo viena populiaresnių idėjų iniciatyvoje „Idėja Lietuvai“.
Daugiau problemų nei naudos
Suomijos taikomą modelį Socialinių reikalų ir darbo komiteto narys konservatorius Rimantas Jonas Dagys tiesiai šviesiai vadina pinigų švaistymu ir nemano, kad jį pavyktų pritaikyti Lietuvoje.
„Mes esame visiškai kitoje būsenoje, kai mūsų socialinė sistema praktiškai padeda tik labai nedideliam ratui žmonių, o visuotinė išmoka, kaip suprantate, aprėpia visus. Maža to, mes dabar su pensine sistema atsisakėme beveik 2 mlrd. eurų pajamų į biudžetą. Mums apie tai net ir diskutuoti nėra rimta. Kokia prasmė? Tai tiesiog pinigų išmetimas į balą, kai trūksta labai konkretiems ir socialiai jautriems dalykams pinigų“, – tv3.lt kalbėjo R. J. Dagys.
Parlamentarui antrina ir Seimo biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas valstietis Stasys Jakeliūnas, sakantis, jog tokius eksperimentus sau gali leisti tik turtingos valstybės, kaip Kanada, Suomija ir Šveicarija.
S. Jakeliūnas pažymi ir šių šalių bei Lietuvos gyventojų mentaliteto skirtumus. Jo manymu, jei Lietuva imtųsi visiems dalinti pajamas nepriklausomai nuo jų užimtumo, susilauktume daugiau problemų nei naudos.
„Tos šalys, kurios gali sau leisti eksperimentuoti, na, žmonės, gaudami tas pajamas, dalis bent jau jų gali siekti ne šiaip vegetuoti, o realizuoti save – studijuoti arba ieškoti kitų karjeros galimybių. Ar taip būtų Lietuvoje – didelis klausimas. <...> Nuo pajamų dydžio priklauso. Jeigu būtų 120 eurų, tai sunku būtų išgyventi. Tačiau, kadangi turime nemažai nelegalaus darbo, dirbtinių neįgalumo išmokų, kurias žmonės „susiveikia“, polinkis į tai yra“, – pastebėjo S. Jakeliūnas.
Lietuva tokios naštos dar nepakeltų
Banko „Luminor“ vyriausioji analitikė Indrė Genytė-Pikčienė pažymi, jog pagal bazinių pajamų idėją kiekvienas valstybės pilietis turėtų be išlygų gauti skurdo ribą siekiančią ar net viršijančią sumą, tačiau tai Lietuvai – per didelis finansinis iššūkis.
Analitikė primena, kad ir dabar dalis Lietuvos gyventojų gauna dalines bazines pajamas – „vaiko pinigus“, tačiau universalios bazinės pajamos nėra įmanomos, nes pareikalautų gerokai didesnio socialinio biudžeto, o visuomenė tikrai nepalaikytų noro kelti mokesčius.
„Priklausomai nuo to, kurią versiją bandytume adaptuoti Lietuvai, priklausytų išmokų sumos dydis. Jei kalbėsime apie bazines pajamas visiems Lietuvos gyventojams, kurios siektų bent jau skurdo ribą, kol kas tai finansiškai neįmanoma“, – atsakyme tv3.lt rašė ekonomistė.
Eurostat duomenimis, skurdo riba vieno asmens namų ūkiui siekia 330 eurų per mėnesį, o dviejų suaugusiųjų ir dviejų vaikų iki 14 m. šeimai – 592 eurų per mėnesį.
„Dalinti pinigus tiems, kurie ir patys gali išsiversti, mes kol kas neturime jokios galimybės. Be to, bazinių pajamų idėja Lietuvoje stipriai rezonuoja su alkoholizmo ir kitų socialinių visuomenės skaudulių problema. Siekiant užtikrinti, kad bazinės pajamos naudojamos atsakingai, turėtų būti diegiamas kontrolės mechanizmas“, – teigė I. Genytė-Pikčienė.
Gilėtų šešėlis
Bazinių pajamų pritaikymas – teiginio, kad žmogus iš prigimties nėra tinginys bandymas, sako I. Genytė-Pikčienė. Tačiau esama tyrimų, rodančių, kad nepriteklius motyvuoja gyventojus rasti veiklos ir užsidirbti patiems.
„Palyginti aukštos bedarbystės išmokos nemotyvuoja skubėti įsilieti į darbo rinką, paprasčiau yra sumažinti savo poreikius ir ambicijas, ypač kai pašalpos suma yra artima potencialioms darbo pajamoms“, – teigė analitikė.
Ji siūlo pažiūrėti į Lietuvos statistiką – „Sodros“ duomenimis, 41 proc. visų dirbančiųjų uždirba mažiau nei 600 eurų, o 71 proc. – mažiau nei 1000 eurų.
„Dirbant atsiranda būtinųjų išlaidų, kurios išbraukia paskutinius argumentus „dirbti prastai apmokamą darbą vs. nedirbti“ dilemoje. Taigi, esant santykinai didelei visuomenės daliai, gyvenančiai vien iš bazinių pajamų, demotyvuojami dirbantys gyventojai mokėti mokesčius ir taip remti išlaikytinius. Tai labai palanki terpė gilėti šešėlinei ekonomikai“, – pastebėjo I. Genytė-Pikčienė.
Vis dėlto ekonomistė nesiūlo visai atmesti universalių bazinių pajamų idėjos ateityje, kai rinką užplūs robotai ir aukštosios technologijos pakeis įprastus darbuotojus dalyje profesijų.
