Vaizdas, kai praėjusią savaitę patriotinės organizacijos be savivaldybės leidimo ant Vrublevskių bibliotekos sienos vėl užkabino atminimo lentą Jonui Noreikai – generolui Vėtrai, tik parodė, kad prapjauta žaizda visuomenėje greitai neužgis. Prapjovė ją ne kas kitas, o Vilniaus meras, nusprendęs pirminį lentos variantą nuimti ne tik iš anksto nepranešęs, bet dar ir savaitgalį paryčiais. Rezultatas toks, kad dabar daug triukšmo: viena minia šaukia apie generolo nuopelnus Lietuvai, kita – apie kolaboravimą su naciais, o nebežinantis ką daryti Remigijus Šimašius šaukiasi prezidento verdikto. Nors visi pabrėžia, kad prezidentūra nėra ta vieta, kuri spręstų vienos lentelės klausimą, G. Nausėda šaukia istorikų, menotyrininkų ir kitų mokslininkų forumą, kuris turėtų atsakyti, ką gi daryti su lentelėmis ir paminklais.
„Ko aš iš tikrųjų, kaip valstybės vadovas, baiminuosi – kad dabar atsiras 60 politikų Lietuvoje. Nes skirtingos savivaldybės gali pradėti traktuoti istorinę atmintį taip, kaip joms patinka. Čia tam tikra tvarka turi būti“, – sako Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda.
Tik bėda ta, kad net patys istorikai neturi vieningos nuomonės – generolas Vėtra buvo ir nusipelnęs patriotas ir raštus dėl žydų geto steigimo pasirašęs kolaborantas. Vieno, aiškaus ir abiem pusėms priimtino įvertinimo nėra. Ir ką daryti, jei tas pats asmuo yra padaręs ir gerų, ir blogų darbų? Tas pats pasakytina ir apie Kazį Škirpą, kurio vardo gatvė sostinėje turėtų būti pervadinta į Trispalvės, o tai irgi papiktino dalį visuomenės. Škirpa buvo asmuo, drįsęs 1919-aisiais Gedimino bokšte iškelti Lietuvos vėliavą, tačiau vadovavo organizacijai, skleidusiai antisemitines idėjas. Pasitarime dalyvavę istorikai pabrėžia: jei nėra universalios tiesos, neturėtų būti ir vienos, neva “teisingąją” tiesą žinančios ir kaip elgtis nurodančios valdžios institucijos.
„Neturėtų būti tokių dalykų kaip vieninga istorijos politika, vykdoma iš kažkokio vieno centro, kuriuo aklai turėtų sekti savivaldybės“, – mano istorikas Alvydas Nikžentaitis.
„Naujų institucijų, specialių institucijų, kurios būtų skirtos reguliuoti istorinę atmintį (kažkada net buvo kalbama apie Istorinės atminties įstatymą) nebūtų pats geriausias kelias. Tai nėra demokratinių, liberalių valstybių pasirinkimas“, – sako istorikas Rimvydas Petrauskas.
Menotyrininkai įžvelgia, kad mūsų šalyje apskritai atminimo lentos atsiranda labai lengvai, tam nėra didelių teisinių kliūčių.
„Tai yra gerai, nes tai yra demokratiška pozicija. Iš kitos pusės, tas demokratizmas suformuoja komunikacinį chaosą. Pastatyti lengva ir nuimti lengva. Kai atsiranda tie lengvumo dalykai, atsiranda noras, kad tas „slenkstis“ būtų aukštesnis įpaminklinimo“, – teigia menotyrininkas Ernestas Parulskis.
Kas tą „slenkstį“ turėtų nurodyti, irgi neaišku. Mokslininkai siūlo kalbėtis ir rasti kompromisą, tačiau kiek jis įmanomas, kai vienoje pusėje stovi patriotinės, kartais ir kraštutinių dešiniųjų pažiūrų organizacijos, o kitoje – už savo istoriją mūru stoja žydų bendruomenė ir juos palaikantys… abi pusės savaip teisios? Atsakymo neturi niekas.
„Tas filtras visuomeninis, ekspertinis turi būti gilesnis prieš tai, o ne po. Dabar gero sprendimo greičiausiai nebeįmanoma rasti, nes viskas per toli nuėję“, – sako R. Petrauskas.
Istorikai įžvelgia ir dar vieną problemą, nepagreitinančią sprendimų.
„Lietuva jau išsiskiria pačia blogąja prasme ne tik iš ES šalių, bet visam europiniam kontekste – pas mus yra per daug kriminalizuotos diskusijos apie praeitį, diskutuot apie praeitį Lietuvoj tampa pavojinga“, – kalbėjo A. Nikžentaitis.
A. Nikžentaitis omenyje turi teisėsaugos nagrinėtus Mariaus Ivaškevičiaus, Rūtos Vanagaitės atvejus, visuomenėje irgi sukėlusius didžiules audras. Na, o ką konkretaus siūlo prezidentūra po pirmųjų diskusijų apie paminklines lentas?
„Vieni iš siūlymų buvo, žinoma, stiprinti dar mokykloje edukacinę, švietėjišką veiklą, vadovėlių leidybą“, – pasakoja patarėja Sonata Šulcė.
Prezidentūra dar kartą kviestis ekspertus šia tema žada spalį. O, kol visi suka galvas, ką daryti, naujoji atminimo lenta kontraversiškajam Jonui Noreikai nekliudoma kabo toliau. Meras įrankių griebtis jau nebeketina, nes lenta dabar jau – privati, o ne savivaldybės. Veiksmų bent kol kas nesiima ir Vrublevskių biblioteka bei Mokslų akademija.
