Mokytojo darbas nelengvas, kaip ir pareigūno. Tik skirtumas tas, kad mokytojas dirbdamas stengiasi, tikiuosi, kalbėti apie tai, kas svarbu, teisinga, ko galime pasimokyti iš praeities klaidų, o pareigūnas kur kas dažniau patenka į situacijas, kai toks mokytojų, šeimos ir aplinkos švietėjiškas darbas nedavė rezultato, ir kurių pamatyti jokiam piliečiui nepalinkėčiau: kraujas, smurtas, lavonai – iš suvestinių sprendžiant, tokia pareigūnų kasdienybė.
Ir kai paskaitai apie mokytoją, su kuria įvykiuose dalyvavęs pilietis, sako, kad pareigūnės kalba buvo netaisyklinga, man kyla pyktis. Ar tikrai yra vieta ir laikas paminėti pareigūnės vardą ir pasakyti, kad ji kalbėjo netaisyklingai? Ypač, kai paaiškėja, kad ta pati lietuvių kalbos mokytoja Astra Genovaitė-Astrauskaitė jau yra apgadinusi ne savo turtą, apliejusį „Laisvės kalvos“ paminklo maketą dažais, o pareigūnės teisėtų prašymų, galimai, nevykdė. Tiesa, mokytoja sakė, kad paminklo maketą apliejo, nes darė performansą. Kažin, jei kas padegtų jūsų buto duris ir paaiškintų – buvo performansas – ar tiek jums užtektų ir pretenzijų nebeturėtumėt?
Viskas prasidėjo šių metų penktadienį, sausio 3 dieną, kai apie 18 valandą vakaro, 4 žmonės nusprendė uždegti žvakutes buvusioje K. Škirpos, dabar Trispalvės alėjoje, Vilniuje. Netrukus prie atvyko 2 policijos ekipažai ir pareikalavo pateikti leidimus mitingui.
„Pareigūnė vardu Karina, kalbanti netaisyklingai lietuviškai, pareikalavo leidimo mitingui, vėliau pareikalavo dokumentų, pareiškė kad esate viešoje vietoje „mosikuojate Lietuvos trispalve“, pareikalavo prisistatyti, taip pat pareikalavo nefilmuoti. Kilo konfliktinė situacija. Kažkodėl prisikabino tik prie moteriškės, kuri mojavo trispalve, prie kitų, šalia buvusių asmenų neprisikabino. Nusikaltimo įrankį, Lietuvos Respublikos vėliavą, konfiskavo“, – pasakojo kartu įvykiuose dalyvavęs R. Šimaitis.
„Pasodino mane į grotuotą mašiną, šalia buvo du šunys, labai grubiai, tiesiog už nugaros mane pagriebė ir nuvilko, įstūmė grubiai į tą mašiną. Taip pat paprašė parodyti visus daiktus, pradėjo kratą, liepė atiduoti rankinę. Aš atsisakiau duoti, tuomet pareigūnė pasakė, kad naudos kovinius veiksmus. Dar pridūrė, kad turi mane apieškoti, o man atsisakius puolė, užlaužė rankas, prispaudė sprandą, panaudojo. Aš buvau labai šokiruota“, – komentavo A. Genovaitė Astrauskaitė.
Tai pareigūnai ką blogo padarė? Paprašė prisistatyt, o kai sužinojo, kad mokytoja jau yra atlikusi performansą, paprašė kartu nuvykti į nuovadą detalesnėms aplinkybėms išsiaiškinti. Jei žmogus svetimo turto gadinimą vadina performansu ir taip jau yra pasielgęs, tai logiška, kad pareigūnai į tai atkreipia dėmesį, ar ne?
Juo labiau, kad vieta, kur mokytoja „mosikuoja Lietuvos trispalve“, irgi yra prieštaringai vertinama, kaip ir „Laisvės kalvos“ paminklas, patikęs ne visiems. Neseniai Vilniaus savivaldybė pakeitė gatvės pavadinimą ir tarpukario diplomato Kazio Škirpos alėja dabar vadinasi Trispalvės. Priežastis – pervadinti nuspręsta dėl K. Škirpos deklaruotų antisemitinių pažiūrų, tačiau tai sukėlė dalies žmonių pasipiktinimą, nes K. Škirpa daug padarė dėl Lietuvos nepriklausomybės. Vieniems patiko, kitiems ne, bet sprendimą priėmė Vilniaus taryba ir reikia jį gerbti, jei norime gyventi pagal teisinės valstybės taisykles.
Suprantu, kad jis gali nepatikti, yra būdų civilizuotų būdų tam priešintis, pavyzdžiui, rinkti parašus peticijoje, kreiptis į Vilniaus tarybą prašant persvarstyti klausimą. Bet jei sugalvoji, kad lipdukais perklijuosi gatvės pavadinimą, kas yra chuliganizmas, tai toks ir rezultatas – gausi baudą. Naujojo pavadinimo iškabos jau dusyk užklijuotos limpančia juosta, ant kurios puikuojasi senasis alėjos pavadinimas. Beje, jei vienodos taisyklės, tai visiems: ir Vilniaus rajonui, ir Senamiesčiui.
Suprantu, kad visi turime stengtis būti maksimaliai išsilavinę, taisyklingai kirčiuoti, kalbėti ir vaikščioti išlygintais drabužiais, ir suprantu, kad bendra nuovoka nėra jau tokia jau bendra (angliškai vis tiek geriau skamba – common sense is not so common), bet leiskime žmonėms dirbti savo darbą ir gerbkime vieni kitus.
Juk akivaizdu, kad pareigūno darbui būtina kalbėti lietuviškai, bet jei jis ar ji padaro keletą kalbos kultūros klaidų, vartoja šnekamąją kalbą, tai tikrai nėra esminis jo darbo kokybės rodiklis. Jei prie pareigūno apsvaigęs narkomanas pultų jus peiliu, pareigūnas turėtų būti tas, kuris pirmiausia sugebėtų koviniais veiksmais apginti. Manau, galėtų ir teisėtai nusikeikti.
Pasakysiu atvirai, labai pykstu, kai pareigūnus žemina ir įžeidinėja, nes pareigūnai yra visų mūsų pusėje. Kiekvieną dieną jie mus gina nuo nusikaltėlių, girtų neadekvačių žmonių, vagių ir narkomanų. Jie visada važiuoja ten, kur randa lavonus. Netikite? Pažiūrėkite laidą „Farai“, paskaitykite suvestines. Žinoma, baisybių prisižiūri ir kitų specialybių atstovai: medikai, ugniagesiai, žurnalistai. Bet pareigūnai privalo įsikišti ir suvaldyti neadekvačius žmones, rizikuoti savo saugumu ir gyvybe dėl kitų kiekvieną dieną.
Ir kai sako, kad pareigūnai užkalbina nepagarbiai, nepasako labas vakaras, nešvelniai pasodina į automobilį ir t.t., suprantu, kad to reikia, bet, žmonės, yra situacijų, kai pareigūnų reagavimo greitis yra svarbiausias prioritetas. Nes gal po 10 min. jus užpuls gatvėje ir melsite Dievo bei 112 operatorės atsiųsti jums pagalbos, bet pareigūnas negalės atvykti laiku, nes užtruks įtikinėdamas pilietę X prisistatyti, parodyti dokumentą ir vykdyti kitus teisėtus pareigūno prašymus.
Kažin, ar Paryžiaus, Berlyno gyventojai suprastų tokį pasipiktinimą, kad pareigūnas paprašo prisistatyti, vykti kartu į nuovadą? Kartą draugė, gyvenanti Berlyne, mane įspėjo: tik nesugalvok ginčytis, kaip tu mėgsti, su pareigūnais, jei kada nors mieste su jais susidursi. Kai Berlyne policininkas liepia, niekam nekyla klausimų, ar vykdyti jo nurodymus, nes jei neklausysi, greit paguldys veidu į žemę, nes pareigūnas prižiūri tvarką, o ne organizuoja viešus debatus apie žmonių teises ir pareigas. Gal ir dėl to Berlyne gana mažai teroro išpuolių – sunku pasakyti, bet turbūt bendrai tvarkos nuotaikai įtakos turi. O pas mus iš policininkų kiekvienas besijaučiantis ereliu vis bando pasijuokti.
Tikiuosi ir linkiu, kad šiemet mokytojai, kaip ir visi kiti gyventojai, gerbs ir klausys tų, kurie prisiekia kasdien dėl mūsų saugumo rizikuoti savo gyvybe ir pirmieji atvažiuos ištikus nelaimei. Nes jei mokytojai negerbia, tai kaip gerbs mokiniai?