Apie Izraelio ir Irano konfliktą, „Žinių radijas“ laidoje diskutuoja Vytauto Didžiojo universiteto prof. Egdūnas Račius.
Kas vyksta, profesoriau? Kodėl dabar ir kas čia kuo tuo siekia? Kuo siekia Netanyahu šiomis atakomis?
E. Račius: Vertinimai gali būti labai įvairūs ir pats kraštutinis vertinimas būtų, kad ką tik prasidėjo Trečiasis pasaulinis karas, bet galbūt neskubėkime su šiuo vertinimu ir sakykime, kad tai dar vis yra regioninės apimties konfliktas.
Ir į klausimą, kodėl dabar, aš labiausiai būčiau linkęs atsakyti per dvi prizmes. Viena yra sietina su Izraelio vidaus politika. Tą vidaus politiką šiek tiek praplėsčiau ir iki Palestinos, nors suprantama, kad Palestina jau yra tam tikra prasme užsienio politika, bet nesėkmės Gazos ruože, labai užsitęsusi karinė operacija, daugybė dalykų, dėl kurių kaltinamas pats Netanyahu, jo kabinetas pačiame Izraelyje, vidinės problemos.
Kitas dalykas, kad Jungtinės Valstijos, mano galva, yra išrašiusios tiesiog atvirą čekį ir jį gali įsirašyti sumą bet kokia Izraelio vyriausybė. Tai yra tiesiog unikali situacija, kai Izraelio ministro pirmininko ir JAV prezidento vizijos, vaizduotės vaisiai ir visa kita sutampa beveik idealiai.
Ir aš sakyčiau, kad tai yra tandemas, kurio tokio dar mes neprisimenam. Taip, kad vidinis spaudimas ir galimybė pasinaudoti jėga, kuri visais kitais atvejais buvo valdoma iš Baltųjų rūmų kaip tokį eržilą, kurį prilaikė vadeliotojas. Tai dabar vadeliotojas sako: „Jojam greičiau“.
Nors Amerika oficialiai teigia nedalyvaujanti šiose programose, visai neseniai ji liepė savo diplomatams pasitraukti iš šalies regiono – tai aiškus ženklas, kad apie įvykius buvo žinoma iš anksto, net Trumpas to neneigia, tačiau jis viešai demonstruoja taikdario poziciją – derasi su Iranu, o šeštasis derybų etapas turėtų vykti Omane. Kaip manote, ar tikrai visa Netanyahu politika jam priimtina, net jei tai kainuoja daug?
E. Račius: Aš manau, kad mes dar sykį bandome ir dabar atrodytų labai sąmoningai lipti ant to paties grėblio – patikėti tuo, ką sako dabartinė JAV administracija. Ir visos kitos JAV administracijos, jos nebūtinai pripažindavo tai, ką darydavo, bet dabartinis prezidentas, kai sako, kad jis yra taikdarys, tai žvilgtelėkime tiesiog paprasčiausiai į Ukrainos frontą ir, man atrodo, visos iliuzijos turėtų pasikeisti.
Jis yra tas, kuris nori šlovės ir galios. Tą galią jis nori įgauti bet kokiomis priemonėmis. Jeigu Iranas būtų atsiklaupęs ant kelių ir paprašęs: „Pone prezidente, būkite malonus“, jis būtų sakęs: „Gerai, puiku“, ir greičiausiai būtų neleidęs Izraeliui pasielgti taip, kaip Izraelis pasielgė.
Bet, kadangi buvo akivaizdu, kad Iranas yra nesukalbamas, labai nukraujavęs, bet vis dar nesukalbamas, tai aš leisčiau sau manyti, kad vis dėlto JAV administracija sakė: „Darykite, tiek to, nes nebeina mums čia tos derybos, taip, kaip ten ir su Rusija, taip ir su Iranu“.
Tiesiog, mums tos šlovės nebeužtenka, mes jos nebeįgauname, reikia kažkokių drastiškų priemonių. Taip, kad visa ta lavina komentatorių, kurie sako, kad JAV yra tiesiog toks taikingas, neutralus veikėjas, kuris nieko nežinojo, niekada nieko nesakė nei apie Iraną blogo, neskatino Irano režimo nuvertimo ir čia dabar nustebo, kad Izraelis taip pasielgė.
Tai manau, kad mes turėtume nepasimauti ant šito blefo, nes iš tikrųjų Jungtinės Valstijos ir diriguoja visam šitam orkestrui.
Kaip manote, ar branduolinės derybos jau galutinai nutrūko, ar dar yra vilties? Iranas pareiškė, kad daugiau prie derybų stalo nesės. Neaišku, kokią žalą padarė smūgiai branduoliniams objektams – kariuomenė skelbia apie rimtus pažeidimus, tačiau TATENA vadovas teigia, kad radiacijos lygis nepakito, tad žala kol kas miglota. Kiek iš tiesų buvo paveiktas Irano branduolinis potencialas? Ar ši ataka galėjo sustabdyti branduolinės bombos kūrimą, ar priešingai – paskatinti jį dar labiau, kaip dažnai nutinka, kai po smūgių suaktyvėja nacionalistiniai, šovinistiniai judėjimai?
E. Račius: Čia daugybė klausimų užklausėte, tai turbūt labai daug laiko tektų paaukoti, kad galėčiau atsakyti į kiekvieną detaliai. Aš sakyčiau, kad mes pradėkime gal nuo to klausimo, ar mes iš tikrųjų esame įtikinti Izraelio ministro pirmininko, kad Iranas beveik pasigamino bombas.
Netgi Izraelis to nežino, juo labiau, kai TATENA apie tai nekalba. Tai tada arba mes tikime TATENA, arba sakome, mes niekuo netikime, išskyrus Netanyahu.
Čia priminkime, kad Irako atveju dar JAV administracija pateikinėjo įrodymus, siekė įtikinti tarptautinę bendruomenę – prisiminkite visus tuos sunkvežimius, esą vežančius urano prisodrinimo medžiagas ir panašiai. O dabar kažkodėl niekas jokių įrodymų net nebesiteikia prašyti.
E. Račius: Taip, tai čia šiuo atveju mes turėtume galbūt irgi į dar vienus tokius spąstus nepapulti, kad jau iš karto žinome, kad kiek tų bombų jau ten Iranas beveik pasigamino. Ir tas žodis „beveik“ neaišku, ką reiškia. Kad Iranas vysto branduolinę programą ir dešimtmečiais, ir ji yra labai plati, ir dalis tos programos net neabejotinai yra civiliniams tikslams skirta – tai yra faktas.
Dabar, kiek ta programa yra plati ir gili netgi ta fizine prasme, kiek po žeme ten yra pasikasta, kad pasislėptų nuo, pirmiausia Izraelio, galbūt ir Jungtinių Valstijų smūgių, aš negaliu to spręsti.
Paprasčiausiai tos informacijos viešai žinoma, kad nėra, ir sunku būtų įvertinti, ar ta programa jau dabar yra tiek susitraukusi, tie šeši mokslininkai pagrindiniai, kurie buvo nužudyti, ir visi kiti svarbūs žmonės aplinkui.
Dažniausiai branduolinėse programose dirba dešimtys tūkstančių žmonių, aš įsivaizduoju, ar ne?
E. Račius: Mes kalbame apie vadovus, kurie matyt, yra gabūs ne tik kaip mokslininkai, bet ir charizmatiški kaip vadovai. Tai sunku pasakyti, kur dabar šiuo momentu yra Iranas. Mes girdėjome vėl iš Izraelio ministro pirmininko pareiškimų, kad čia tik pradžia.
Pats Izraelis irgi nemano, kad jau būtų spėjęs daug nuveikti, ir, panašu, žudynių dar gali daugėti – pamatysime, kur tai nuves, tačiau grįžtant prie klausimo – ar tai reiškia, kad Iranas jau turėtų susigūžti, išsigąsti ir sakyti: „Pone prezidente, jūs jau nužudėte daug mūsų žmonių, bet mes nebenorime, kad būtų žudomi ir kiti, todėl sutinkame su jūsų sąlygomis“?
Man keistai atrodytų ir aš pats asmeniškai labai abejoju, kad Iranas norėtų tęsti derybas, nes Iranas suvokia, kad už viso to yra Jungtinės Valstijos, net jei konkrečios rankos, spaudžiusios bombų paleidimą, buvo izraelietiškos, o ne amerikietiškos.
Iranas nėra naivus ir supranta, kad čia yra kombinuota operacija, yra lygtais truputėlis kažkokios morkos, bet realiai yra daugiau lazdos ir ką Iranas turėtų pasirinkti labiau morką, o ne lazdą, bet man sunku būtų pamatyti, kad Irano valdžia galėtų paskui parduoti tai Irano piliečiams kaip kažkokį laimėjimą ar pasiekimą.
Visos laidos klausykite čia:
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
