• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

„Į mokytojo kėdę kartais pataiko visiškai atsitiktiniai asmenys“, – sako buvęs ilgametis žydų Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos vadovas Miša Jakobas. Neretai jaunosios kartos mokytojai šią specialybę pasirenka ne iš pašaukimo – juos vilioja stipendijos, motyvaciniai priedai. Tokie pedagogai ugdymo įstaigose neužsibūna – nusprendžia keisti profesiją, pasirenka patrauklesnę, labiau gerbiamą sritį. Mažėja atsidavusių mokytojų, kuriems vaikai yra vertybė.

„Į mokytojo kėdę kartais pataiko visiškai atsitiktiniai asmenys“, – sako buvęs ilgametis žydų Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazijos vadovas Miša Jakobas. Neretai jaunosios kartos mokytojai šią specialybę pasirenka ne iš pašaukimo – juos vilioja stipendijos, motyvaciniai priedai. Tokie pedagogai ugdymo įstaigose neužsibūna – nusprendžia keisti profesiją, pasirenka patrauklesnę, labiau gerbiamą sritį. Mažėja atsidavusių mokytojų, kuriems vaikai yra vertybė.

REKLAMA

Apie tai su naujienų portalu tv3.lt interviu kalbasi M. Jakobas. Šiuo metu jis yra mentorius VDU licėjuje „Sokratus“.

Buvęs prestižinės gimnazijos direktorius akcentuoja ne tik mokinių, tėvų, bet ir mokytojų atsakomybės trūkumą. Pašnekovas taip pat aptaria galimas matematikos egzamino rezultatų prastėjimo priežastis, buksuojančią Lietuvos švietimo sistemą.

REKLAMA
REKLAMA

Kalbėdamas apie rusų kaip antrosios kalbos likimą šalyje, M. Jakobas pabrėžia pasirinkimo laisvės būtinybę. Su tv3.lt skaitytojais jis dalinasi savo asmenine patirtimi, kuomet būdamas vaikas sovietinėje Lietuvoje neturėjo galimybės mokytis savo gimtąja žydų kalba. 

REKLAMA

Jau 3 metus nebevadovaujate gimnazijai. Ar pasiilgote mokyklos? Kokiomis nuotaikomis prisimenate tuos 30 metų mokyklos vadovo kėdėje?

Kai kurie liūdėjo, kad aš palikau gimnaziją, o kai kurie džiaugėsi, nes pasaulis yra įvairus. Aš pats asmeniškai jau ne kartą esu minėjęs, kad kai supratau, kad pradedu kartotis, vartoti tuos pačius sakinius, terminus, tas pačias sąvokas [nutariau palikti gimnaziją]. O vaikai yra geriausi teisėjai. Ir vieną iš dienų, kai vyresnių klasių vaikai buvo salėje, o mes kalbėjome, aš turbūt pasakojau istorijas, kurias jie jau buvo girdėję. Tuomet pamačiau vaikų akyse tokias velniškas šypsenėles, kurios man telegrafavo, kad tai jau buvau pasakojęs. Tada supratau, kad reikia trauktis, atiduoti vairą kitiems, jaunesniems žmonėms, kurie galbūt gimnaziją pasuks kitokiu keliu negu aš, tas seno kirpimo mokytojas arba per seno kirpimo vadovas.

REKLAMA
REKLAMA

Žinoma, tų 50 metų, kuriuos aš praleidau klasėje negalima išbraukti iš gyvenimo. Kai turiu apmąstymų valandėlę, daug ką prisimenu. Tuo labiau, kai vaikams palikau kažkokį įspūdį. Kai juos sutinku gatvėje, prekybos centre, matau ir jaučiu, kaip daugumai iš jų yra miela su manimi bendrauti. Aš negaliu skųstis komunikacija. Mes labai gražiai bendraujame. Ir tai yra vienas iš rodiklių, kuriuos pabrėždavau savo jauniems mokytojams. Sakydavau, kad jeigu eina gatve ir mato, kad buvę mokiniai pereina į kitą gatvės pusę, turi pagalvoti, ar viską gerai darė, ar viskas gerai sekasi.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Galbūt buvę mokiniai patys parašo, paklausia, kaip sekasi? Ne tik jus gatvėje susitikę.

Tikrai taip. Aš tebegaunu gražius laiškus. Turiu pažymėti labai svarbų faktą – visi baigę abiturientai, kuriuos aš mokiau, yra sėkmingi, gražiai dirba Lietuvai ir gerai gyvena. Man atrodo, kad kiekvieno mokytojo siekis, jog jo vaikai, auklėtiniai sėkmingai gyventų ir turėtų gražias šeimas, augintų vaikus ir būtų laimingi.

REKLAMA

Kalbant apie mokinių pasiekimus ir rezultatus – kasmet stebime jų prastėjimą, ypač matematikos. Kaip manote, kur šios problemos priežastys?

Problema yra plati. Kalbant apie paskutinį matematikos egzaminą, darosi truputį graudu. Žinoma, baisiai rūpi sužinoti, kodėl taip įvyko, kur yra tos priežastys. Pasekmes mes jau turime. Mes puikiai turime suprasti labai svarbų dalyką – matematika yra darbas. Ir mokantis matematikos reikia labai daug dirbti. Dirbti ne tik klasėje, bet ir namie. Šiandien jaunų žmonių tarpe vyrauja viena problema: jie rezultatą nori gauti labai greitai be didelių kapitalinių įdėjimų. O su matematika taip nebūna. Matematikoje reikia nuolat ir nuolat kartoti, nuolat ir nuolat dirbti. Ir svarbiausia – siekti užsispyrusiai rezultatų, t.y., uždavinio atsakymo. Jeigu pasiseka gauti uždavinio atsakymą – viskas tvarkoje, o jeigu ne – reikia truputį pagalvoti, paskambinti draugui ar paprašyti mokytojo pagalbos. Daugelis to nedaro, tik palieka uždavinį kitai dienai, nors neretai kita diena būna po kelių dienų, ir užmirštama, ką mokytojas akcentavo pamokoje. Viskas yra nubraukiama į šalį. Tai rezultatų tikėtis nėra reikalo.

REKLAMA

Kita vertus, reikia kalbėti ir apie mokytojus – kokiu laipsniu jie buvo reiklūs, kaip jie bendravo klasėje, kaip aiškiai jie dėstė medžiagą ir kaip reikliai jie reikalavo grįžtamojo ryšio iš savo mokinių. Kiekviename darbe reikia sirgti. Jeigu tu esi mokytojas, tu turi sirgti mokykla, vaikais, savo dalyku. Nemanau, kad daug mokytojų serga vaikais, mokykla ir savo dėstomu dalyku. Viskas lyg ir nubraukiama lengva ranka. Jau 30 metų aš girdžiu vieną ir tą patį. Skaudu darosi, kai vaikas kreipiasi į mokytoją, į suaugusį žmogų, o jam atsako, kad jei kažko nesupranta, tai yra jo problema. Bet čia ne „tavo“ problema, čia yra mūsų, jūsų problema.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Trečia problema – mūsų matematikos vadovėliai yra parašyti sunkia matematine kalba. Juos reikia keisti. Galbūt reikia siaurinti pačią problemą. Nes yra dalykų, kuriuos reikia mokytis tik aukštojoje mokykloje, kai studijuojama tiksliuosius mokslus arba inžineriją. Apie tai verta pagalvoti.

Mes labai dažnai kalbame apie mokinių motyvacijos trūkumą, bet galbūt reikėtų pradėti kalbėti, kiek patys mokytojai turi motyvacijos ugdyti vaikus?

REKLAMA

Būtent. Kalbant apie mokytojų motyvaciją reikėtų atlikti tam tikrus tyrimus. Bet būkime teisingi – į mokytojo kėdę kartais pataiko visiškai atsitiktiniai asmenys. O darbas, profesija nemėgsta atsitiktinumo. Tu tam turi būti pasiryžęs. Visa visuomenė yra puikiausiai susipažinusi su viena specialybe – mokytojo. Mes visi mokėmės mokykloje, mes stebėjome mokytojus, mes girdėjome, ką jie kalba, kaip jie su mumis bendrauja ir matėme, koks sunkus yra jų darbas.

REKLAMA

Mano kartos mokytojai, kuriems dabar 60-70 metų, atėjo į pedagogo profesiją iš pašaukimo. Jie norėjo būti mokytojais. Aš nesakau, kad šiandien nėra tokių, bet kritinė masė mano laikais buvo žymiai didesnė. Dabar mes pradedame vilioti stipendijomis, lengvatomis ir panašiai. Ne iš gero gyvenimo mes nebeturime mokytojų. Neturime gerų mokytojų, atsidavusių, kuriems vaikas yra vertybė. Vaikas turi būti dėmesio centre.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Vienos gerai žinomos mokyklos direktorius visai neseniai pasakojo, kad kai kurie darbintis atėję matematikos mokytojai nė negali išspręsti visų matematikos egzamino užduočių. Ką jūs matytumėte, kiek mokytojų kvalifikacijos trūkumas šiandien yra opi problema?

Apie tai kalbantis kolega yra dalinai teisus. Neatmeskime fakto, kad jaunas mokytojas, atėjęs pas patyrusį vadovą gali bijoti. Tą reikia suprasti. Galbūt tas jaunas mokytojas ir klydo. Žinote, jeigu tu norėsi būti mokytoju, tai tu juo būsi. Ir galbūt, jeigu tu tą dieną neišsprendei uždavinio, tai išspręsi vėliau. Tik reikia būti drąsiam, nebijoti klausti ir surasti kolegų, į kuriuos gali atsiremti, kuriems gali paskambinti, prie kurių gali prieiti pertraukų metu ir paklausti, kaip reikėtų uždavinį išspręsti ar teoremą įrodyti. Kodėl aš taip kalbu? Nes aš taip pats dariau. Galbūt mūsų kartą buvo draugiškesnė, mes nebuvome užsidarę, mokėjome komunikuoti. Aš matau nemažai problemų komunikacijoje tarp jaunų mokytojų. Ir aukštoji mokykla turėtų tuo susirūpinti – išmokyti mokytoją komunikuoti. Išmokyti mokytoją įtaigiai kalbėti ir aiškinti. Ne sau, bet auditorijai, kurioje sėdi 25-30 vaikų. Mokytojas turi surasti kelią į kiekvieno vaiko galvelę. Matyti tą auditoriją. Labai svarbu matyti auditoriją, matyti vaikų akis. Žmogaus akys išduoda viską – ar įdėmiai klausomasi, ar suprantama, kas kalbama.

REKLAMA

Jūs kalbate ir apie mokinių, ir apie mokytojų atsakomybę. O kiek patys tėvai turėtų prisiimti atsakomybę už vaikų rezultatus?

Tam mes ir esame tėvai, kad pasirūpintume vaikų gerove. Ne svetimi žmonės turi rūpintis tavo vaikais. Mokykla visko nepadarys už tėvus. Jei paleidai jauną žmogų į gyvenimą, tavo siekis atsakyti už jį, o ne įstumti pro mokyklos vartus ir sakyti, kad vaiku pasirūpins jo mokytojai. Tai, mano galva, yra labai sunku padaryti.

REKLAMA

XXI a. viskas kinta ir viskas bėga labai greitai. Aiškinti vaikams, kad močiutė ar tėvai buvo kitokie, nėra reikalo, nes dabartinė karta jau yra kitokie. Juos reikia mokėti neakivaizdžiai kontroliuoti. Nesakyti, kad dėl kažko bus paskambinta auklėtojai, paklausta, kaip elgiasi vaikas, bet iš šono stebėti ir vieną gražų vakarą eiti pasikalbėti. Viskas yra galima, tik reikia mokėti.

Kai kurie žmonės sako, kad jaunoji karta tingi, nori visko greit, yra pasimetę. Kokią jūs jaunąją kartą matytumėte?

REKLAMA
REKLAMA

Viename interviu aš jaunąją kartą pavadinau tinginių karta. Ne maža dalis skaitytojų supyko, kaip aš drįsau. Tai pasitaikius progai aš noriu atsiimti bent pusę savo žodžių. Negalima sakyti, kad jie yra absoliutūs tingiai. Bet konstatuoti, kad jie nenori tiek dirbti, kiek dirbo jų tėvai arba mūsų karta, galima. Juos vilioja kiti dalykai. Aplinka nori juos pritraukti prie savęs.

Bet tas saldus gyvenimas, kurį vaikas turi, kol baigia mokyklą, baigiasi. Ir tada ateina gyvenimo druska, kai jie patys turi pasirūpinti savimi, įgyti kažkokią specialybę, auginti vaikus, uždirbti duoną. Kiekvienas iš jaunimo dabar nori gerai gyventi, ir tai yra suprantama. Pagundų yra daug, gražių namų yra daug, puikių baldų yra daug, puikių mašinų yra daug – viską taip norisi turėti. Bet dėl to reikia dirbti. Labai stropiai ir ilgai dirbti. Natūralu, kad vaikai pritingi. Bet vėlgi, tėvai mokosi iš savo klaidų, jie darė tas klaidas. Tai kalbant su savo palikuoniais reikia galvoti, ką daryti, kad tų klaidų būtų išvengta.

Kalbėdamas apie mokytojus jūs paminėjote, kad kai kurie jų visiškai atsitiktinai atsiranda darbo vietose. Bet mes vis dar matome, kad tų mokytojų trūksta, vis kažkas daroma, kad juos priviliotų į ugdymo įstaigas – skiriamos stipendijomis, motyvaciniai paskatinimai. Ar jūs matytumėte, kaip kitaip būtų galima išspręsti mokytojų trūkumą?

REKLAMA

Pesimistiškai esu nusiteikęs dėl visų projektų, programų, stipendijų. Aš vektorių nukreipčiau į laisvą žmogaus pasirinkimą, į pašaukimą. Nes kol kas, kiek rodo praktika, tie, kurie pasiėmė tas nemažas stipendijas, sugrįžta į mokyklas, bet neilgam. Ir valstybė čia patiria nuostolių. Manęs vis klausia: o kaip rasti mokytojų, kur tas sandėlis, iš kurio reiktų jų pasiimti? Tačiau vieno atsakymo nėra, nes patys mokytojai jau turėtų pastebėti, kas galėtų būti mokytojais. Aš labai apgailestauju, kad nors ir stengiausi būdamas vadovu, kad mano vaikai būtų mokytojais, jie nenuėjo į mokyklas.

Manyčiau, kad dabar, kai abiturientai ruošiasi tapti mokytojais ir rašo esė, kodėl nori jais būti, turėtų įsijungti psichologai, ir šioje vietoje turėtų būti rimti pokalbiai, rimta atranka, kurioje dalyvautų patyrę mokytojai praktikai, vadovai, kurie vienam ar kitam kandidatui, kuris nori studijuoti, pateiktų praktines pedagogines užduotis. Pokalbis turėtų būti labai rimtas, kad mes iš tiktųjų paruoštume gerus mokytojus. Parašyti šį receptą yra labai sudėtinga, ir man labai gaila, kad tie gerieji mokytojai, kurie jau išdirbę mokyklose nemažą metų skaičių, jau ruošiasi išeiti į pensiją, į užtarnautą poilsį. Ir tokių žvaigždučių norėtųsi turėti vis daugiau ir daugiau turėti. Valstybė turėtų labiau išaukštinti pedagogo profesiją, plačiau kalbėti. Daug yra nepagarbos mokytojui mokyklose. Daug yra nepagarbos mokytojui tėvų tarpe. Daug yra pajuokos mokytojo adresu. To reikėtų vengti.

REKLAMA

O iš kur ta nepagarba mokytojo profesijai?

Būsiu griežtas savo kolegų atžvilgiu, bet kai girdžiu, kad dalis vaikų sako, kad nekenčia mokyklos, kad atsikėlę rytais nenori eiti į mokyklą, kai dalis mokytojų nemoka sutvardyti savęs ir kreipiasi į vaikus įvairiais žodžiais <…> turime atsiminti, kad tai, ką mokytojai padarė vienoje klasėje netyčia, nueina grandine per visas kitas klases. Vaikai susitinka koridoriuje ir pasakoja, kas vyko per pamoką. Vaikas visą tai perteikia jau per savo mąstymo prizmę. Jis improvizuoja, o tai kaip sniego gniūžtė vyniojasi, po to tos žinios, kurios buvo pasakytos vienam, antram, trečiam draugui nukeliauja pas tėvus su improvizacijomis, su netikslia informacija. Ir tada netikslios informacijos gauna tėvai, kurie susiskambina su klasės bendruomene. Čia prasideda pikti žvilgsniai, svaidomasi keiksmais.

Nemažai kritikos sulaukė naujovė – nacionaliniai patikrinimai ketvirtokams, aštuntokams ir slenkstinis balas dešimtokams. Kaip juos vertinate?

Kaip sakydavo mano amžinatilsį tėvas – prisiminkime [Antano] Smetonos čėsus  (laikus – aut. past.) – tarpukarį. Kiekvienoje klasėje buvo patikrinamieji darbai, egzaminai. Ir niekas nuo to nenumirė. O dabar nuogąstaujama, kas bus, kai bus slenkstiniai patikrinimai. Klausiama, kaip taip gali būti, svarstoma, kaip ketvirtokai išgyvens. Bet mielieji, jeigu jūs norite, kad jūsų vaikai kažką žinotų baigę mokyklą, tai reikėtų su tuo sutikti.  Kitas dalykas – įsiklausykime, koks tų patikrinimų tikslas. Jais norima, kad mokytojai, tėvai matytų, ko išmoko vaikas ir ką išmokė vaiko mokytojai. <…> Mes nieko neprarasime. Aš esu už tai.

REKLAMA

Galų gale, kai po 10 klasės vaikas atneša blogą rezultatą, savikritiški, protingi tėvai pradeda galvoti, kad vaikui reikėtų mokytis kokios specialybės, nes pažymiai prasti. O išmokus gerai dirbti darbą tu gali tapti milijonieriumi. Tik tą darbą reikia mokėti. Ne visi darbai yra vienodi, ne visi yra lengvi. Čia reikia atsižvelgti į viską – į vaiko sveikatą, į jo norus, į jo pomėgius ir panašiai. Lengva yra kritikuoti.

O kiek tie patikrinimai kas kelerius metus sumažins baimę valstybiniams brandos egzaminams (VBE)? Nes iki 12 klasės mokykloje jokių patikrinimų, o jau finišo tiesiojoje – krūva egzaminų, kurie dažną gąsdina.

Kai Smetonos laikais vaikas baigdavo 4 klases – trečdalį vidurinio mokslo, tai būdavo didelis pasiekimas. O šiandien viskas atrodo kitaip. Kai mokinys žengia į 5 klasę, į dalykinę sistemą, reiktų pasitikrinti, su kokiomis žiniomis jis atėjo, su kokiomis problemomis susiduria. Dabar mes visi kalbame apie pagalbą mokiniui, bet jeigu nėra medžiagos, kaip ta pagalba bus suteikta?

Kaip jūs apskritai vertinate mūsų švietimo sistemą, ar ji stipri? Nes kalbėdamas apie matematiką sakėte, kad ji per sudėtingai pateikta.

Reikėtų, kad ji būtų stipresnė. Manau, kad yra valstybių, kur švietimas yra stipresnis. Ir mums reikia į tai atsižvelgti, kad būtume konkurencingi. O kad švietimas būtų stipresnis, reikalingas savitarpio supratimas tarp mokinių, tėvų ir mokytojų. Tai yra mokyklos fundamentas. Kuo mes stipresnį fundamentą turėsime, tuo mes turėsime puikų savitarpio supratimą, statysime šviesesnes ir geresnes mokyklas.

REKLAMA

Mes šlubuojame. Man nereikia žiūrėti į kitas valstybes. Kai pasikalbu su jaunimu, matau, kad kai kuriuose elementariuose dalykuose jie kaip ledu čiuožia. Ir tai mane jaudina, nes jiems tai yra neįdomu. Jie neįsigilina ir mano, kad mygtuku paspaudus galima daug ko išmokti.

Tai ir technologijos prie prastėjančios situacijos prisideda?

Be jokios abejonės. Smegenims reikia duoti duonos, darbo. XXI a. smegenims darbo duodama vis mažiau ir mažiau. Vieni man prieštaraus ir sakys, kad aš kvailioju, kad esu neteisus. Bet visgi, kiek yra du kart du padalinta iš dviejų, garantuoju, kad ne visi bebaigiantys abiturientai atsakytų absoliučiai teisingai.

Latvija jau 2026 metais ketina atsisakyti rusų kaip antrosios užsienio kalbos mokyklose. Dabar Švietimo, mokslo ir sporto ministerija kalba, kad reikėtų ir mums tuo keliu pasukti. Kaip turėtų būti su ta rusų kalba, ar mokiniai turėtų mokytis jos?

Nustokime žiūrėti į kitus – ką padarė Lenkija, ką nutarė Latvija. Mes turime savo valstybę, turime savo žmones, tad ir kalbėkime apie juos. Pateiksiu paprastą pavyzdį – aš esu žydų vaikas. Gimiau sovietinėje Lietuvoje, kurioje nebuvo žydų mokyklos. Ir ačiū Dievui, kad iš klausos išmokau jidiš kalbą. Ir tokių, mano apgailestavimui, yra labai nedaug. Aš kalbu netaisyklingai gramatiškai ir man yra gėda prieš tuos, kurie tą kalbą žino gerai. Aš nemoku skaityti ir aš nemoku rašyti šia kalba. Jūs įsivaizduojate, kokioje aš esu situacijoje?

REKLAMA

Grįžkime prie dabar labai plačiai aptariamo klausimo. Vis daugiau ir daugiau vaikų iš rusiškų šeimų, vaikų iš „miks“ šeimų ateina į lietuviškas mokyklas. Bet juk tas vaikas, kuris atėjo iš tokios šeimos, matyt, norėtų kalbėtis su vienu ar kitu tėvu jo gimtąja kalba. Norėtų mokėti skaityti ir rašyti. O mes ruošiamės padaryti, kad vaikas iš tokios šeimos, galbūt kaip aš iš klausos kalbantis, negalėtų mokytis. Manau, kad reikia ant stalo padėti įvairių kalbų paletę, pilną krepšį kalbų, iš kurio ką vaikas norės, tą galės pasiimti.

Vaikai nori žinoti tėvo ar mamos gimtąją kalbą. Yra nemažai knygų rusų kalba, puikios fantastinės literatūros, kurią nori skaityti, bet nemoka. Baisiau būti negali, patikėkite manimi. Aš norėčiau šiandien perskaityti apie žydų gyvenimą tarpukario Lietuvoje iš laikraščių, bet negaliu. <…> Niekas manęs negali apkaltinti, kad aš nemyliu Lietuvos, kad aš nesuprantu, kas yra [Vladimiras] Putinas ir jo chebra. Bet juk kuo daugiau kalbų mes žinosime, tuo mes turtingesni būsime.

Sakote, kad mes perlenkiame lazdą su diskusijos dėl rusų kalbos mokyklose ir per daug kategoriškai žiūrime į situaciją?

Niekur niekada nežiūrėkite į nieką kategoriškai. Visada reikia pasiklausyti, ką kalba išmintingi žmonės, kurių Lietuvoje yra nemažai. Mes mokėmės rusų kalbos. <…> Ir šiandien, kai aš žinau tą rusų kalbą ir girdžių visą brudą, kas yra šnekama, aš galiu mąstyti. Manęs nepagaus, manęs nesuvilios.

REKLAMA

Ir pabaigai – kada ateis laikas, kai mokytojo profesiją galėsime vadinti prestižine?

Mes turime atsiprašyti mokytojų, kad ši profesija dar nėra prestižinė. Kažkada politikai kalbėjo, kad 2025 metais mokytoja profesija taps prestižine. Bet jeigu nesi garantuotas, nereikia kalbėti. Aš nesu garantuotas, ar mokytojo specialybė bus prestižinė, todėl ir tyliu.  Aš norėčiau, kad taip būtų, bet neslėpsiu, kad bijau, kad to nesulauksiu.

Ačiū už pokalbį.

Mano vaikas mokėsi šitoje mokykloje. Pirmą dieną šitas direktorius pasakė vaikams, kad Vilnių pastatė žydai ir aišku, miestas priklauso jiems.....O dabar jam gaila rusų kalbos, kuria kalba orkai ir putinas.
Na va, fufaikos lenda vienas paskui kita. Kodel Lietuvos žydai taip Kremlių myli?
Naują šventąjį susirado
Naują šventąjį susirado
Kodėl nepasakoja, kaip mokiniai, žydai, beje, bėgo iš tos prestižinės, nes rėkdavo ant visų neaišku ko. Kokie tie 50 metų klasėj? Mažiausiai 25 metus nebuvo jokioj klasėj. Sėdėdavo savo kabinete ir kai debesėlis užeidavo senatvinio marazmo pradėdavo rėkauti per vidinį radio ryšį. Mentorius mat... toks pat mentorius, kaip ir ,,licėjus".
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų