Atsisveikinti su V. Šustausku galima laidojimo rūmuose „Tylos namai“ Jonavos g. 220, Kaunas, birželio 23 d. (penktadienį), nuo 9-21 val. ir birželio 24 d. (šeštadienį), nuo 9-11 val. Urna su velionio palaikais laidojama bus Kražių kapinėse Kelmės rajone.
Išskirtinė velionio V. Šustausko urna skendi gvazdikų žieduose. Žiedai išdėlioti Lietuvos trispalvės spalvomis – geltona, žalia, raudona. Šalia urnos – V. Šustausko nuotrauka. O tolėliau – baltos gėlės ir vainikai.
V. Šustauskas ilgą laiką gulėjo ligoninėje, nes sustreikavo jo sveikata. Balandžio mėnesį V. Šustauskas taip pat buvo patekęs į ligoninę. Politikas tuo metu papasakojo apie savo sveikatą.
„Pasijaučiau blogai. Kentėjau, tepiau viską, o jau penktadienį nepaėjau. Bet iki tol irgi negalėjau eiti. Su kojomis neapeinu, viskas, kaip ir gerai, bet esu su vežimėliu. Velniškai skauda, bet taip, be vežimėlio nepastoviu“, – teigė jis.
V. Šustauskas pasakojo, kad tuo metu gyveno vienas, todėl jokios pagalbos nesulaukė.
„Nuvežė į klinikas. Klinikoje parą palaikė, iš klinikos atvežė į ligoninę šeštadienį. Dabar guliu neurologiniame. Medikai nieko nesako, nežinau“, – sakė buvęs Kauno miesto meras.
V. Šustauskas mirė trečiadienio naktį. Naujienų portalui tv3.lt po jo mirties prakalbo bendražygis ir bičiulis Stanislovas Buškevičius. Vyras prisiminė apie paskutinį pokalbį su V. Šustausku, apie jo sveikatą ir kaip jis jautėsi paskutinėmis gyvenimo akimirkomis. Pasak jo, vienas dalykas V. Šustauskui nedavė ramybės.
Maždaug savaitę prieš mirtį buvęs Kauno vicemeras, buvęs Seimo narys, partijos „Jaunoji Lietuva“ pirmininkas S. Buškevičius turėjo paskutinį skambutį su V. Šustausku.
„Paskambinau jam ir jis sako: aš nevaikštau. Žinojau, kad sunku su vaikščiojimu, klausiau, kas yra. Sako, kad nenustato, nenori nustatyti, gali tik su vaikštyne ir negali pasikelti.
Pasakiau, kad pabandyki per jėgą po truputį stotis ant kojų, gal po truputį atsistosi. Patariau pabandyti kineziterapiją. Jis staiga apsidžiaugęs pasakė, kad negali kalbėti, nes vaistus atvežė ir nutraukė pokalbį. Užvakar skambinau jam, bet jis neatsiliepė ir neperskambino, nors visą laiką perskambindavo. Man kažkaip buvo neramu.
Paskambinau bičiuliui paklausti, ar nieko negirdėjo apie jį. Jis sako: pasakė, labai blogai jaučiuosi, vakar susiskambinom ir pasakė, kad mirštu. Šiandien paskambino žurnalistas ir pasakė, kad mirė. Labai daug metų jį pažinojau“, – prisiminimais trečiadienį dalinosi S. Buškevičius.
V. Šustauskui ramybės nedavė vienas dalykas?
Pasak S. Buškevičiaus, jo bičiulis V. Šustauskas dažnai klausdavo, ar pakvietė į valstybinių švenčių minėjimą. Jam tai nedavė ramybės.
„Jam buvo labai neramu ir labai skaudu. Paskambindavo ir klausdavo, ar mane kvietė į Seimą, į Prezidentūrą ar kitur Vasario 16-ąją, ar Kovo 11-ąją. Pasakydavau, kad ne. Jis sakydavo, bet kaip mus užmiršo – kalbėjome apie Nepriklausomybę, tiek padarėme visko, o niekas nepakviečia.
Po Nepriklausomybės atgavimo jis daugiausiai dėmesio skyrė socialiniams klausimams. Žmonėms būdavo priimami visais socialiniais ar buitiniais klausimais – kas banke prarado indėlį, kas turi kokių problemų buitinių – tai keliukas nenutiestas, tai vandentiekis sugedęs.
„Jis turėjo kelis infarktus. Dar prieš 20 metų. Jaunystėje buvo jūrininkas, mėgdavo gyrą kilnoti. Sakė, gal dėl to širdį truputį pagadino. Jis dažnai gulėdavo ligoninėje, nes turėjo problemų su širdimi.
O dabar, kas nutiko, nežinau. Taip ir nepasakė jis, tik minėjo, kad nevaikšto, tik su vaikštyne.
Jis buvo didžiulėje neviltyje ir ilgą laiką. Jis kartojo: kokia baisi senatvė. Viskas susidėjo – sveikatos nėra, pensija žiauriai maža, anksčiau buvo meras, Seimo narys, dėmesio daug, o dabar viskas pasikeitė. Sakiau, kad nesijaudintų, bet jis labai jaudinosi, visi pokalbiai apie tai“, – sakė S. Buškevičius.
V. Šustauskas mirė būdamas 78-erių
78-erių V. Šustauskas mirė trečiadienio naktį namuose. Tai naujienų portalui tv3.lt patvirtino Kauno miesto savivaldybė. V. Šustauskui buvo 78-eri.
Vytautas Šustauskas 1964 m. baigė Klaipėdos laivų statybos technikumą ir įgijo techniko – technologo specialybę. 1968–1969 m. studijavo Kauno politechnikos instituto Klaipėdos fakultete, 1970–1971 m. mokėsi Klaipėdos jūreivystės mokykloje. 2005 m. baigė Klaipėdos universiteto Socialinių mokslų fakultetą.
1967 m. plaukiojo žvejybos traleriais, Lietuvos okeaninio laivyno bazės jūreivis. 1968–1972 m. Klaipėdos gamyklos „Progresas“ mechanikas, 1972–1989 m. Kauno radijo matavimų technikos mokslinio tyrimų instituto inžinierius, inžinierius technologas, Kauno metalo dirbinių gamyklos cecho viršininkas, Kauno radijo gamyklos Radijo eksperimentinio konstravimo biuro inžinierius technologas.
Aktyviai dalyvavo atkuriant Lietuvos nepriklausomybę, saugojo parlamentą tragiškomis 1991 m. sausio dienomis. Nuo 1991 m. kovojo už socialiai remtinų, neįgaliųjų, daugiavaikių šeimų teises. Gausių protesto akcijų, žygių ir mitingų organizatorius. 1990 m. spalio 5 d. prisidėjo prie Kryžkalnio memorialo sprogdinimo. 1997 m. rugsėjo 7-10 d. organizavo „Ubagų žygį“.
1995–1997 m., 1997–2000 m., 2000–2003 m. Kauno miesto savivaldybės tarybos narys. Nuo 2000 m. balandžio 13 d. iki 2000 m. spalio 30 d. Kauno miesto savivaldybės meras. 2000–2004 m. Seimo narys. 2002 m. išrinktas Kauno miesto savivaldybės tarybos nariu, bet mandato atsisakė.
1989–1992 m. Lietuvos laisvės lygos Kauno skyriaus vadovas. 1992 m. įkūrė visuomeninį politinį judėjimą Lietuvos laisvės sąjungą (LLS), kuri 1994 m. tapo politine organizacija, LLS pirmininkas.
