Nors iš mokslinės pusės tyrimai daugiausiai rodo neigiamą ekranų poveikį besivystančioms smegenims, paklausti, ko iš technologijų norime ir kaip jas naudojame, turbūt turėtų kiekvienas.
„Informacinės technologijos turi didelį potencialą sukelti priklausomybes, bet tai nereiškia, kad kiekvienas iš mūsų taps priklausomas. Svarbiausia technologijas naudoti sąmoningai ir įvertinant jų naudojimo priežastis ir tikslus“, – sako Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro neuromokslininkė prof. Urtė Neniškytė.
Kodėl mus taip traukia virtualybė? Ar išties sulindę į telefonus kvailėjame? Kada jau vystosi priklausomybė nuo interneto ir kompiuterinių žaidimų? Plačiau apie visa tai – naujienų portalo tv3.lt interviu su Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro neuromokslininke prof. Urte Neniškyte.
Kaip smegenys reaguoja į pasikeitusią aplinką, kai technologijos pastaraisiais metais vystosi gerokai sparčiau nei per ilgus evoliucijos tūkstantmečius? Ar jos suspėja paskui tokį spartų tempą?
Manau, į šitą iššūkį būtų galima pasižiūrėti truputėlį kitaip. Mūsų smegenys yra labai adaptabilios – ar gimstame prie Šiaurės jūros, ar subsacharinėje Afrikoje, genetiškai esame be galo artimi, bet galime prisitaikyti prie skirtingos aplinkos. Iš esmės per pirmus šešerius metus žmogus prisitaiko prie tos aplinkos, kurioje toliau gali efektyviai gyventi.
Kas nutiko pastaruoju metu? Mes pradėjome gyventi didžiuliame informacijos sraute, nesiimant aktyvių priemonių į jį sėkmingai įkrenta ir vaikai. Smegenys prie to adaptuojasi, bet tada iškyla kitos problemos – pavyzdžiui, pasidaro sunku sutelkti dėmesį. Esant informacijos sraute, dėmesio reikia kaip tik nesutelkti tam, kad galėtum greitai reaguoti į įvairius skirtingus dirgiklius. Bet taip neišmokstama nuobodžiauti, o nuobodulys yra būtinas tam, kad mes būtume kūrybingi, nebelieka laiko tiesiog būti.
Įvairios mindfulness praktikos iš esmės yra naudojamos kaip priešnuodis. Mes nebemokame tiesiog būti, nes išsitreniruojame nebemokėti – tą padaro ne tik maži vaikai, bet ir mes visi. Kai palyginu dabartinį savo gyvenimą su tuo, kurį gyvenau baigdama mokyklą, suprantu, kad jis dabar visiškai kitoks. Tuo metu internetu dar tik pradėjome naudotis, o dabar visi esame prisitaikę prie gyvenimo virtualybėje, net jei tai turėjome padaryti jau būdami suaugę.
Tačiau suaugusieji vis dėlto išlaiko ir tuos gebėjimus, kuriuos susiformavo vaikystėje. O kas nutinka, kai prie gyvenimo informacijos sraute adaptuojasi maži vaikai? Jie ištreniruoja tik tuos įgūdžius, kurie reikalingi srautui, o kitų, pavyzdžiui, kaip sutelkti dėmesį, – ne. Tai tampa problema, kai jie ateina į mokyklą, darbo rinką, atsiduria tose situacijose, kuriose iš tiesų reikia gebėti susikaupti, atlikti vieną darbą ilgesnį laiką.
Taigi smegenys plastiškos, bet kiek daugiau resursų, kuriuos galbūt galėtume nukreipti kitur, pareikalauja šis prisitaikymas?
Bet kokie resursai yra riboti. Mūsų smegenys, nors sveria tik 2 proc. kūno masės, sunaudoja apie 20 proc. energijos – taigi 10 kartų daugiau, negu vidutiniškai turėtų pagal savo dydį. Jos yra pagrindinis mūsų energijos siurbikas. Manau, daugiau energijos savo smegenims duoti jau negalime. Be to, ribotas resursas yra ne tik energija, bet ir dėmesys, pastangos. Ir jeigu mes savo energiją ir dėmesį nukreipiame informacijos srauto, kuris nebūtinai vertingas, o labai dažnai – kaip tik nevertingas, apdorojimui, mums nelieka resursų kitiems dalykams, pavyzdžiui, paskaityti knygą, kuriai reikia sutelkti dėmesį, susikaupti.
Vaikai ištreniruoja tik tuos įgūdžius, kurie reikalingi srautui, o kitų, pavyzdžiui, kaip sutelkti dėmesį, – ne.
Video filmukų, kuriems tipiškai galime sutelkti dėmesį, trukmė pastaruoju metu sutrumpėjusi vos iki minutės. Bet kiek giliai mes galime įsigilinti į bet kokį klausimą, jeigu mes tam skiriame tiktai vieną minutę? Tad gyvename paviršinės informacijos sluoksnyje. Ar tai pakenkia smegenims? Nepakenkia – smegenys turi savo saugiklius, jos turi tiek energijos, kiek turi. Kai ją išnaudojame, pavargstame ir einame miegoti. Bet klausimas, ar mes tą energiją panaudojame taip, kaip mes patys norėtume, ar taip, kaip buvo lengviausia?
Kitaip sakant, viskas priklauso nuo to, ar mes valdome tai, ką naudojame, ar tai, ką naudojame, ima valdyti mus.
Taip, svarbiausias klausimas, ar mes pasirenkame, kam skirsime savo ribotus resursus, ar jie iš mūsų yra pasiimami mums aktyviai visame procese nedalyvaujant.
Kuo smegenims toks patrauklus virtualus pasaulis? Tai – lengviausias būdas gauti dopamino (pasitenkinimo hormono)?
Manyčiau, teigti, kad greitas atpildas yra išskirtinai virtualios aplinkos problema, neteisinga. Nes internete yra ir labai gilios ir išsamios informacijos, kurią naudoja labai ribotas žmonių skaičius. Žymiai dažniau žiūrimi įvairūs trumpi filmukai, memai. Paminėjote dopaminą – iš tiesų toks informacijos srautas mums sukelia lengvai gaunamą dopamino išsiskyrimą smegenyse. Pavyzdžiui, pamatome memą, atpažįstame jame tam tikrą informacijos vienetą, mintį, tam tikrą reikšmę, pasidžiaugiame tai atpažinę, gauname dopamino ir einame prie kito vaizdo. Tai yra greitas, reikalaujantis santykinai labai mažai pastangų būdas pajausti pasitenkinimą savimi. Mes apsidžiaugiame ne tiek dėl memo, kiek dėl to, kad atpažįstame tą reikšmių kodą, kuris yra pateikiamas.
Nors informacinės technologijos turi didelį potencialą sukelti priklausomybes, tai nereiškia, kad kiekvienas iš mūsų taps priklausomas.
Be to, šiuo metu yra naudojamos interneto technologijos, kurios mus uždaro į tam tikrą burbulą – jos atrenka tai, kas mums yra įdomiau, atitinka mūsų požiūrį ir, nors turime iliuziją, kad naudodami internetą turime prieigą prie bet kokios informacijos, iš tikrųjų ji yra labai ribota.
Kai esame lengvai atpažįstamos informacijos burbule, mums nereikia dėti daug pastangų jai apdoroti. Iš esmės žiūrėdami tokius video, memus, skaitydami kažkokius nedidelius teksto fragmentus, persijungiame į tokią būseną, kuri vadinama kognityviniu lengvumu.
Kas tai per būklė?
Tai mūsų komforto zona, kai esame atpažįstamoje situacijoje, kurioje žinome, kaip elgtis. Priešinga būklė yra kognityvinė įtampa, kai atsiduriame nepažįstamose situacijose, kur mums reikia pradėti aktyviai racionaliai mąstyti. Kognityvinio lengvumo būsenoje galime funkcionuoti pasiremdami tiktai savo pasąmoninga patirtimi.
Daktaras Danielis Kahnemanas yra aprašęs lėtą ir greitą mąstymą. Kognityvinio lengvumo būsenoje būtent esame greitame mąstyme. Greitas mąstymas padeda apdoroti spartų informacijos srautą, bet tai nėra gilus, lėtas mąstymas, kuriame dalyvauja prieškaktinė smegenų žievė, kai mes išsamiai apdorojame sudėtingą informaciją, įvertiname ją iš esmės ir giliai. Kognityvinis lengvumas yra patraukli būsena, nes joje jaučiamės saugūs, todėl instinktyviai esame linkę pasirinkti situacijas, šią būseną pasiekti. Tačiau kai tai tampa vieninteliu mūsų funkcionavimo būdu, kai lėtojo mąstymo visai nebelieka, tai tampa problema.
Turbūt dažnas pagauna save, kai pati ranka lyg nevalingai tiesiasi telefono link tiesiog paskrolinti, kitą kartą net galima nepastebėti, kaip prabėgo nemažai laiko tuščiai žiūrint mielų gyvūnėlių vaizdelius. Galima sakyti, kad šiandien daugelis žmonių tampa nuo to priklausomi?
Ką mes vadinsime priklausomybe, labai skirsis, priklausomai nuo to, su kuo jūs kalbėsite: vienaip tai aiškins psichiatrai, kitaip – toksikologai. Žiūrint į priklausomybės iš neurobiologinės pusės, visų jų centre yra dopaminas – ar tai būtų priklausomybė nuo cheminių medžiagų, ar nuo tam tikrų elgsenos modelių, tokių kaip probleminis informacinių technologijų naudojimas.
Dopaminas evoliuciškai yra be galo sena molekulė: visi stuburiniai turi panašius dopaminerginius centrus. Dopaminerginiai neuronai, kontroliuojantys elgseną, randami ir vabzdžių smegenyse. Dopamino signalai yra esminiai nukreipiant, kaip mes elgsimės. Tačiau dopaminerginiai signaliniai keliai neturi moralinio vertinimo aspekto – gerai tai ar blogai, sveika ar ne, naudinga visuomenei ar ne.
Šiuo metu yra naudojamos interneto technologijos, kurios mus uždaro į tam tikrą burbulą – jos atrenka tai, kas mums yra įdomiau, atitinka mūsų požiūrį ir, nors turime iliuziją, kad naudodami internetą turime prieigą prie bet kokios informacijos, iš tikrųjų ji yra labai ribota.
Sistema iš esmės veikia pati save stimuliuodama – kur galiu mažiausiomis pastangomis gauti daugiausiai dopamino, ten ir nukreipsiu savo pastangas. Mano vertinimu, priklausomybė informacinėms technologijoms atsiranda tada, kai gyvenime jos lieka vienintelis pagrindinis dopamino šaltinis, kai vienintelis pasitenkinimas ir sėkmė, kuriuos patiri gyvenime, yra tavo kompiuteriniai žaidimai ar skrolinimas. Jei niekur kitur pasitenkinimo negauni, nieko daugiau ir nedarai – neini į darbą, nesimokai, o tik žaidi kompiuterinius žaidimus.
Žmonės dažnai sako, kad paimdami telefoną į rankas pailsi, ar smegenys nuo to išties pailsi?
Tam tikra prasme žmonės pailsi, nes atjungia savo sąmoningą lėtą mąstymą, kurio mums dažniausiai reikia atliekant darbą, ir persijungia į kognityvinio lengvumo būseną, kuri yra komfortiškesnė ir iš esmės pailsinanti. Ar tai yra kokybiškas poilsis? Nebūtinai, nes vis tiek įkrentame į informacijos srautą ir galbūt išėjimas kažkur į kiemą ir pasivaikščiojimas būtų naudingesnis ir toks smegenų veiklos pokytis būtų reikšmingesnis. Jei ir taip sėdėjai prie kompiuterio, o poilsiui perėjai prie telefono, veiklos pokytis yra mažas.
Mes daug kalbame apie tai, kad fizinis aktyvumas reikalingas mūsų fizinei sveikatai, bet dar santykinai nedaug kalbame apie tai, kad jis būtinas ir mūsų gerai smegenų veiklai. Jeigu kalbame apie efektyviausias pertraukėles, geriausia, kad dirbant protinį darbą jos būtų susijusios su fizine veikla, skrolinimas gi treniruoja tik vieną pirštą (šypsosi).
Ar smegenims reikia visiškos tylos nuo informacinio srauto? Juk vis daugiau girdime, kaip žmonių „atsijungia“, bent kelias dienas ar ilgiau stengiasi praleisti visiškai be telefono.
Smegenims tai tikrai nieko nereikia (šypteli). Jos gali prisitaikyti prie visko, klausimas tik, ar aš esu patenkintas taip veikiančių smegenų rezultatu, tokiu kaip emocinė būsena ar kognityviniai gebėjimai. Jei šis rezultatas netenkina, turėčiau keisti, kaip elgiuosi.
Galėtume kelti klausimą, ar žmonėms reikia poilsio nuo informacinių technologijų. Ir kaip mokslininkė galiu pasakyti, kad nesu mačiusi tyrimų, kurie specifiškai parodytų, kad tai yra būtina. Tačiau kiekvienas galime įvertinti individualiai – ar to reikia man? Atsakius sau kritiškai ir sąžiningai, galima pabandyti atsijungti, pabūti be to informacijos srauto ir pasižiūrėti, kaip tuomet jaučiamės. Be abejo, kad bus sunku – pirmas 3 dienas net labai, nes išeisime iš tos komfortiškos būsenos, raminamo informacijos srauto, prie kurio esame pripratę.
Panika, kad telefonas tuoj išsikraus, turbūt savaime irgi nėra ženklas, kad žmogus priklausomas?
Taip, visi žinome tą jausmą palikus telefoną namie ar jam išsikrovus – apima didžiulis nerimas. Atsiduriame neįprastoje, nepažintoje situacijoje. Vienintelis būdas tą nerimą įveikti yra išmokyti save, kad tai nėra pavojinga situacija, išgyventi tą nerimą ir įsisąmoninti, kad net be telefono viskas yra gerai. Aš nelabai tikiu trumpais savaitgaliniais atsijungimais, kai visą savaitę informacinių technologijų neribojame, o dvi dienas telefono nenaudojame visiškai. Tikėtina, kad visas savaitgalis bus praleistas nerimo būsenoje, nespėjus adaptuotis.
Bet jei kalbame apie ilgesnes, bent savaitės atostogas, tikėtina, kad po 2–3 dienų pastebėsime, kad galime veikti ir kitus dalykus bei jaustis visai patogiai. Nors praradę prieigą prie informacijos srauto jaučiame nerimą, jis ir pats yra nerimo šaltinis, nes nuolat nutinka kažkas nemalonaus – prasidėjo karas, nukrito lėktuvas, įvedė naujus mokesčius...
Iš principo netikiu guru, kurie žino vienintelis teisingą būdą gyventi. Kiekvienas turi ir gali pasirinkti, kas jam yra geriausia. Nors informacinės technologijos turi didelį potencialą sukelti priklausomybes, tai nereiškia, kad kiekvienas iš mūsų taps priklausomas. Svarbiausia technologijas naudoti sąmoningai ir įvertinant jų naudojimo priežastis ir tikslus.
Ar tai gali lemti ir pačių smegenų pokyčius – juk tai, ko nenaudojame, prarandame? Be saiko įlindę į telefonus netampame bukesni?
Nesu mačiusi įrodymų, kurie rodytų dėl informacinių technologijų menkstančius bendruosius smegenų kognityvinius gebėjimus. Tad šiame kontekste, klausimas, ar netampame bukesni yra labiau buitinio lygmens. Jei mažiau naudojame savo mąstymo gebėjimus, jų nepalaikome ir nelaviname, bet tai nereiškia, kad mūsų smegenys apskritai prarado gebėjimą mąstyti.
Neseniai pasirodė labai įdomus straipsnis, kuriame buvo vertinta, kaip didžiųjų kalbos modelių, tokių kaip ChatGPT, naudojimas atliekant užduotis keičia smegenų aktyvumą. Buvo tiriamos 3 žmonių grupes – vieni rašė esė patys, kiti naudojosi ChatGPT pagalba, o treti tiesiog paprašė, kad dirbtinio intelekto programa parašytų pati.
Atlikus smegenovaizdą siekiant ištiriant, kurios smegenų dalys dalyvavo procese, nustatyta, kad didžiausią kognityvinių smegenų aktyvumą turėjo žmonės, kurie esė rašė patys. Įdomu, kad kartotinai atliekant šitą tyrimą, žmonės, kurie naudojo ChatGPT kaip pagalbą, buvo linkę atiduoti vis didesnę užduoties dalį dirbtiniam intelektui, patys įdėdami mažiau pastangų. Atitinkamai mažėjo ir smegenų sričių, kurios atsakingos už mąstymą, aktyvumas. Tai nereiškia, kad jos buvo negrįžtamai prarastos ar pažeistos, bet rodo, kad jos nebebuvo naudojamos.
Prisiminkime, kad užduotis parašyti esė savaime nėra tikslas, o tik priemonė lavinti mąstymo gebėjimams. Didžiausia technologijų naudojimo problema, kad mes supainiojome tikslą ir priemonę. Manau, siekiant prisitaikyti prie šiuo metu vykstančių informacinių technologijų pokyčių kritišku tampa jų sąmoningas vartojimas. Ir tai bus asmeninis pasirinkimas, kiek aš savo veiklos atiduosiu dirbtinio intelekto ir kitoms informacinių technologijų priemonėmis ir ką dėl to prarasiu. Įsiminė viena mintis, kad naujosios technologijos atskirtį tarp tų žmonių, kurie mąsto, ir tų, kurie nenori to daryti, ne sumažins, kaip to tikimasi, o tik padidins.
Tai – pirmoji interviu dalis.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
