Tačiau apie viską nuo pradžių – Kristinos ir Diego draugystė prasidėjo 2011 metais Peru sostinėje Limoje, kur Kristina keliavo savanoriaut, o Diego tuo metu buvo Limos nacionalinio agrarinių mokslų studentas. Kristinai užsukus pasižvalgyti po universitetą, užsimezgė draugystė, pasakojo jie naujienų portalui tv3.lt.
Apie ūkį kalbėjo nuo pirmo susitikimo
Kristina pasakoja, kad antras kartas, kai susitiko realybėje, įvyko tik 2014 metais – visus 3 metus jie draugavo per atstumą, nuo tada pradėjo vieną ar du kartus per metus vykti vienas pas kitą, kol 2016-aisiais Diego padarė staigmeną.
„2016 metais Diego padarė staigmeną, aplankė mane Briuselyje ir pasipiršo. 2017 metais susituokėme Peru ir išsikėlėme gyventi į Belgiją“, – pasakojo Kristina.
Gyvenant Briuselyje, Kristina dirbo diplomatinį darbą, o Diego daug kur savanoriavo, vėliau pradėjo dirbti nevyriausybinėje organizacijoje. Taip viskas tęsėsi iki tol, kol pasaulį išvydo jų sūnus Feliksas Vytis. Jis – viena iš priežasčių, kodėl šeima priėmė sprendimą apsigyventi Lietuvoje.
„Ilgai sprendėme, kur gyventi. Tai užtruko daug laiko, nes aš norėjau daryti daug dalykų Peru, Kristina norėjo daug visko daryti Lietuvoje. Daug mėnesių kalbėjomės. Turėjau darbų Peru, bet pamaniau: „Kodėl ne? Pažiūrėsime, kaip seksis“, – sprendimą apsigyventi Lietuvoje prisimena Diego.
Taip šeima galiausiai grįžo į Lietuvą ir apsigyveno Vilniuje. Tačiau pora metų, praleistų Belgijoje ir bendruomeninių sodų (angl. community garden) gausa suteikė žinių apie ūkininkavimą.
Apie svajonę vieną dieną turėti ūkį pora kalbėjo dar pirmojo susitikimo metu – Kristina vasaras leisdavo kaime, kur padėdavo seneliams prižiūrėti daržus, taip pat ir Diego – Peru jo tėtis turi mangų ūkį, o senelė, gyvenanti mažame kaime, taip pat yra ūkininkė.
„Kai susitikome, kalbėjome apie tai, kad kada nors norėtume tapti ūkininkais. Kai kartu atsikraustėme į Briuselį, įsikėlėme į butą su didele terasa ir Kristina suprato, kad čia galės auginti gėles, daržoves ir mokytis, kaip užauginti maistą.
Tada pradėjome galvoti, kad greitu metu keliausime į Lietuvą, turime ten daug planų, bet vienas jų – įkurti ūkį, todėl turime mokytis. Prieš pasėjant sėklą, yra daug pamokų, daug „Youtube“ vaizdo įrašų, kuriuos turi peržiūrėti, daug knygų, kurias turi perskaityti ir daug žmonių, kuriuos turi sekti „Instagram“, kad suprastum, ką reiškia turėti savo ūkį“, – kalbėjo pašnekovas.
Žemės pirkti nerizikavo
Grįžus į Lietuvą, prasidėjo sklypo paieškos. Tiesa, pirmiausia šeima keliavo į Alytaus rajoną apžiūrėti žemių, kurias Kristina paveldėjo iš savo prosenelių, deja, atstumas buvo per didelis – Vilniuje gyveno jų šeima ir draugai:
„Nusprendėme, kad reikia rasti vietą arčiau Vilniaus, todėl pradėjome dairytis ir radome vietą, kurioje dabar esame įsikūrę. Buvo rugsėjis, artėjo žiema, todėl nusprendėme, kad ūkiui vietos ieškosime netoli Vilniaus ir nustatėme datą, kad turime dvi ar tris savaites susirasti sklypą ir pasirašyti nuomos sutartį. Aplankėme keletą vietų, bet labiausiai patiko ši, kurioje esame įsikūrę – šalia yra ežeras, miškas.“
Noras turėti savą ūkį tiesiog virte virė ir dabar jau antrus metus čia auga daržovės, taip pat keletas uogakrūmių. Sako, dabar augintų ir vaismedžius, jei žemė būtų jų, tačiau ją nuomojasi – per didelė rizika investuoti pinigus į tai, kas nežinia, ar seksis.
„Visada sudėtinga pirkti žemę, ypač užsieniečiams ir jaunoms poroms, pradedančioms ūkininkauti ir neturint jokios patirties. Investuoji daug pinigų ir nežinai, ar tau gerai seksis ūkininkauti, nežinai, verslas bus sėkmingas ar ne. Nusprendėme nerizikuoti ir išsinuomoti žemę“, – pasakojo vyras.
Darbų, kad galėtų pradėti auginti daržoves, buvo nemažai – reikėjo paruošti dirvą, sumažinti jos rūgštingumą bei sukalti lysves. Viskas čia padaryta rankomis, Diego šypsosi, kad net supluktą žemę pureno pasiėmęs šakę.
Diego dabar su šypsena prisimena, kad pradžioje atvykęs į ūkį miegodavo palapinėje, tačiau jam tai nebuvo baisu – pats visada mėgo stovyklauti, tad tai neišgąsdino. Veikiau priešingai, teikė džiaugsmą. Tiesa, dabar naktis jau leidžia namelyje ant ratų.
„Pradžioje miegojau palapinėje, kai Kristina ir Feliksas miegojo šiltoje, patogioje, minkštoje lovoje mieste. Nusprendžiau miegoti palapinėje, nes tai buvo vienintelis pasirinkimas tuo metu. Čia nebuvo namo, elektros, vandens – tiesiog sklypas, apaugęs žole.
Dabar, kai turime namelį ant ratų, Feliksas ir Kristina taip pat gali ūkyje praleisti keletą naktų. Praėjusiais metais tai buvo neįmanoma, o dabar turime elektrą ir vandenį. Nors ir namelyje turiu palapinę, jei pajusčiau nostalgiją“, – juokiasi D. Valencia.
Daržoves perka prenumeratos principu
Dabar ūkyje auga įvairiausios daržovės – salotos, svogūnai, cukinijos, baklažanai, pomidorai ir dar daug kitų. Šiame ūkyje nė su žiburiu nerasite chemijos – Kristina juokauja, kad vienintelis čia esantis chemikalas yra purškalas nuo uodų, bet ir to nenaudoja. Diego priduria, kad žemę praturtina kompostu, vištų mėšlu ir dolomitmilčiais, mat žemė čia rūgšti.
„Viena iš priežasčių, kodėl norėjome savo ūkio – mums gimė kūdikis ir norėjome būti tikri, kad duodame jam sveiką, natūralų, be trąšų užaugintą maistą. Nėra taip, kad tik auginame maistą klientams – mes patys jį valgome, mūsų vaikas valgo, tad apie chemiją nėra net kalbos.
Kartais sunku, kai užpuola kenkėjai. Praėjusiais metais turėjome labai gražių kininių bastučių, bet juos užpuolė amarai. C‘est la vie (liet. – toks gyvenimas), nenaudojame nieko, kad apsaugotume augalus ir kartais taip nutinka“, – pasakojo pašnekovė.
Šeima su savo užauginta produkcija nekeliauja į turgų, o viską susikrauna į automobilį ir šviežią derlių pristato klientams prie namų durų – viskas vyksta prenumeratos principu ir žmonės patys pasirenka, kaip dažnai nori sulaukti šviežių daržovių.
„Tai paremta prenumeratos principu. Mūsų ūkio klientai gali užsiprenumeruoti ir gauti daržovių siuntinius į namus kiekvieną savaitę arba kas dvi savaites mėnesį laiko arba visą sezoną. Sutartą dieną mes jiems pristatome šviežias daržoves iš mūsų ūkio“, – aiškino Kristina.
Kristina sako, kad jaučia, jog žmonėms tokia paslauga itin patogi ir reikalinga. Tiesa, norintys patys nusiimti derlių, gali iš anksto susitarti ir atvykti. Be to, šeima stengiasi kiekvieną užsakymo krepšelį pritaikyti klientui pagal tai, ką mėgsta ir visada stengiasi pridėti kažko papildomai, pavyzdžiui, pačių rankomis rinktos žolelių arbatos arba naminių vištų kiaušinių.
Kviečia apsilankyti ir pamatyti iš arčiau
Nors kiekvienas, dalyvaujantis programoje, gauna savo užsakymą į namus, Diego ir Kristina patikina, kad jiems svarbiausia ne parduoti produkciją, o kurti bendruomenę, todėl skatina kiekvieną apsilankyti ūkyje – iš to gimsta pasitikėjimas, žmonės gali pamatyti ir įsitikinti produktų šviežumu, užduoti klausimų:
„Mes norime pažinti kiekvieną pirkėją, kad jie būtų mūsų ūkio dalis. Visada kalbamės, kokie jų lūkesčiai, ką jie mėgsta, ko ne. Pavyzdžiui, praėjusiais metais auginome cikoriją, bet, deja, lietuviams ji nepatinka. Praėjusiais metais žalieji žirneliai buvo labai populiarūs, šiemet jų auginame daugiau. Stengiamės atsižvelgti, ką mėgsta mūsų programos nariai ir ką nori, kad augintumėme.“
Paklausti, ko žmonės atvyksta į ūkį, abu pastebi, jog kiekvienas atvyksta su skirtingu tikslu. Vieni nori pabėgti nuo miesto šurmulio, kiti – įkišti rankas į žemę, o tiems, kurie turi vaikų, tai – puikus būdas juos edukuoti ir parodyti, kaip auga daržovės.
„Praėjusiais metais, per ūkio pirmąjį gimtadienį, Diego suorganizavo didelį vakarėlį ir viena iš veiklų buvo česnakų sodinimas. Nuėmėme derlių, česnakai išaugo dideli ir gražūs, labai smagu, kad žmonės patys prisideda prie proceso. Daugelis klientų gyvena mieste, tad neturi vietos auginti savo daržovių, todėl mūsų ūkis jiems yra savotiška galimybė kažką užsiauginti“, – pasakojo K. Milkeraitytė.
Žmonės čia atvyksta ne tik padirbėti – kartais jie visi kartu keliauja į mišką arba prie ežero, draugiškai mėgaujasi maistu. Be viso to, šiais metais Diego sumanė priimti praktikantų, kurie padeda ūkyje ir mokosi. Kristina su juoku pasakoja, kad vyras ruošia medžiagą kiekvienam susitikimui bei užduoda namų darbų.
Paklausti, ar norėtų ūkį ateityje plėsti, abu šypsosi – kol kas pamažu vis pasisodina ką naujo, tačiau negali laisvai daryti, ką panorėję:
„Dalykas tas, kad mes ūkininkaujame nuomotoje žemėje, todėl negalime sodinti vaismedžių, tai ne mūsų žemė. Tačiau šiemet pasodinome aviečių, braškių ir tikimės, kad kitąmet sulauksime uogų ir galėsime jas pasiūlyti klientams. Galbūt kažkada turėsime savo žemės ir galėsime ten sodinti vaismedžius.“
