„Žinių radijo“ laidoje „Ekspertai pataria“ kalbėta apie tai, kuo skiriasi šiuolaikinė augalų priežiūra nuo tos, kurią naudojo senoliai, kokios klaidos daromos, ką svarbu žinoti apie dirvožemį, kad jame pavyktų užauginti gerą derlių, ir apie stebinančią priemonę, padedančią apsisaugoti nuo šliužų. Apie visa tai pasakojo įmonės „Kompostas“ vadovas Andrius Juknevičius.
Kalbėdamas apie tai, kuo skiriasi šiuolaikinė ir klasikinė augalų priežiūra, A. Juknevičius pažymėjo: dabar žmonės turi daug mažiau informacijos apie gamtą, jos taip gerai nebesupranta.
Be to, informacijos šaltiniais tampa socialiniai tinklai – čia įvairių patarimų apstu. Nors atviri milžiniški informacijos klodai ir vis daugiau skaitančių informaciją iš užsienio, laidos svečias čia įžvelgia ir teigiamą, ir neigiamą pusę.
Privalumas tas, kad taip į šalį atkeliauja naujovės. Tačiau, kita vertus, ne visi patarimai yra teisingi ir naudingi. Tad kur dažniausiai klystama?
„Dažnai persistengia. Iš tikrųjų dažnai išgirsta, kad reikia vienaip ar kitaip daryti, ir labai persistengia – būtent taip ir daro. Paskui kažkas nepavyksta ir kaltina dažniausiai ne save. Pavyzdžiui, pirko kokį nors produktą arba panaudojo kažkokią technologiją, kažkas susigadino – viskas, jie kalti“, – kalbėjo A. Juknevičius ir pridūrė, kad nesėkmės yra tik nepavykę eksperimentai, o užsiimdami sodininkyste esame eksperimentatoriai ir kūrėjai.
Gyvas dirvožemis – raktas į sėkmingą derlių
Tad kokia yra paslaptis, norint sodininkauti ir daržininkauti ne tik efektyviai, džiaugtis gausiu derliumi, bet ir saugoti dirvožemį? Laidos svečias pabrėžia: geras dirvožemis yra „gyvas“, toks, kuriame knibžda įvairūs mikroorganizmai, atliekantys nematomą, bet labai svarbų darbą:
„Jeigu mes pasodiname augalą į terpę, kurioje nėra gyvybės, augalas neauga, nors ir trąšomis galime jį laistyti įvairiai, ir t. t. Geriausia, ką pasieksime – padarysime vaizdą: užaugs lapai, subrandins vaisių, bet nebus nei kvapo, nei skonio, kartais net ir spalvos.
Dėl to paskui jau prasideda chemikų darbas – jie bando sukurti spalvą, genetiškai modifikuoti, kad jis laikytųsi ilgai ir būtų galima transportuoti.
Turime dalykus, kurie, kaip aš sakau, gražiai atrodo, bet nevalgomi. Ir paskui krenta ir kitos savybės – ir mineralai, ir vitaminai, ir naudingosios įvairios medžiagos.“
Jis sako, kad anksčiau viskas buvo tręšiama tik mineralinėmis medžiagomis, kad augalai gautų maistinių medžiagų. Tačiau dabar jau visi supratę – jei dirvožemyje nebus gyvybės, nebus ir gero rezultato.
Tad pašnekovas pabrėžia, kad dirvoje nepakanka vien maistinių medžiagų, kurias papildo trąšos – organika užima be galo svarbų vaidmenį.
„Organika skatina mikroorganizmų vystymąsi dirvožemyje, o mikroorganizmai, kurie yra dirvožemyje, padeda maisto medžiagoms pakliūti į augalus – jie padaro prieinamas formas, kurias augalai gali pasisavinti“, – aiškino A. Juknevičius.
Jis pridūrė, kad augalai yra įpratę augti gyvybingame dirvožemyje, kuriame yra visko. Tad jei eliminuojame tokį dirvožemį, eliminuojame ir mikroorganizmus, kurie ten vystosi ir maitinasi.
Kaip palaikyti dirvožemio gyvybingumą?
Siekiant palaikyti dirvožemį gyvybingą, mūsų protėviai naudodavosi paprasta taktika – rudenį užberdavo mėšlo, pavasarį dirvą perardavo ir taip atstatydavo mikroorganizmų balansą žemėje.
Dabar daugelis to neturi, tačiau, siekiant užtikrinti proceso tvarumą ir ilgaamžiškumą, atsiranda naujų galimybių. Viena jų – produktai, kuriuose yra ir organikos, ir mineralinių medžiagų:
„Gaunasi maždaug taip: mes galime vienu metu paberti ir mineralinių trąšų, kad viskas kuo labiau augtų ir žydėtų, <...>, bet tuo pačiu užtikriname ir biologinį balansą.“
Tokiose trąšose yra ir fulvinių, ir huminių medžiagų. Jis pastebi, kad viską galima pirkti atskirai, tačiau tada reikia pasitelkti skaičiavimus, suprasti, kaip palaikyti balansą, kad visko dirvoje būtų pakankamai.
Tiesa, pašnekovas pastebi vieną dalyką – dažnai produktai pasirenkami vadovaujantis tik kainos kriterijumi. Vis tik šio įpročio jis ragina atsisakyti, nes didesnė kaina dažniausiai reiškia ne ką kita, kaip geresnę kokybę. Tai išsiaiškinti labai paprasta – renkantis trąšas, tereikia peržiūrėti jų sudėtį:
„Reikia pažiūrėti, kokio svorio yra veiklioji medžiaga. Kaip tą svorį paprastai nustatyti? Sakykim, NPK standartinės trąšos, kur azoto – 3, kalio – 3 ir fosforo – 4. Čia NPK, standartinis natris, fosforas ir kalis. Mes turime 10, jeigu sudedame skaičius, – tokios trąšos bus nebrangios.
Bet jeigu turime 14-15-10, matome – svoris yra kitas, veikliosios medžiagos trąšoje yra keliskart daugiau, negu prieš tai minėjau. Visa kita – inertinė medžiaga, burbuliukas, kad paskleistume jį dirvožemyje.“
Renkantis trąšas, kaina neturi būti vienintelis kriterijus
Kalbėdamas apie kainos nulemtus pasirinkimus, A. Juknevičius pabrėžia ir tai, kad vadovaudamiesi šiuo kriterijumi galime ne tik negauti naudos, bet ir prisidaryti bėdos.
Kaip pavyzdį jis pateikė karbamidą – 100 proc. azotinę trąšą, kuri turi savybę itin reaguoti su aplinka. Karbamidą paėmus į ranką, jis pradeda drėkti, jungiasi su deguonimi, tampa amoniaku ir didelė jo dalis išgaruoja. Kita dalis lengvai jungiasi su vandeniu – tai lemia lengvą išsiplovimą iš dirvos.
„Kad taip nebūtų, turėtume naudoti stabilią formą, kuri nesijungtų su deguonimi, kad negaruotų į aplinką ir kad plautųsi sunkiai, kad neišsiplautų per tris savaites. Jeigu mes patręšiame, lietus palijo – viskas, trąšos nebėra, bet viskas nubėga į upelius.
Tada reikėtų naudoti stabilizuotą karbamidą – jis galbūt brangesnis, bet jeigu mes pažiūrėsime, – paprastas karbamidas veikia apie 2 savaites, o šis veikia 8-8,5 savaites, jis yra 4 kartus efektyvesnis.
Jei efektyvesnis – vadinasi, trąšą įbėrėm, augalai ją paėmė, o mes neužteršėme dirvožemio, augalai spėjo ją pasisavinti, padidėjo imunitetas, augalai tapo žali, gražūs, fotosintezė efektyviau veikia ir t. t. Mes turime rezultatą 8 kartus geresnį, o kaina bus galbūt pusantro karto didesnė“, – aiškino laidos svečias.
Vis dėlto A. Juknevičius įsitikinęs: nėra dirvos, kurioje nebūtų įmanoma nieko užauginti. Svarbiausia – ar žinome, kaip ją praturtinti, saugoti ir tausoti, kaip elgiamės, atsižvelgdami į jos derlingumą. Svarbiau ne kokias trąšas naudojame, o kokius jų kiekius.
Derlingas dirvožemis yra ženklas, kad jame yra daug organikos ir mikroorganizmų, padedančių įsisavinti tiek mūsų įbertas trąšas, tiek medžiagas, jau esančias dirvožemyje.
Jeigu organikos dirvožemyje yra mažiau, trąšų įsisavinimas nėra toks efektyvus. Išeitis – naudoti daugiau trąšų, kuriose yra ir fulvinės, ir huminės rūgštys. Taip dirvožemis ne tik išsaugomas, bet ir skatinamas jo gerėjimas, didėja organikos aktyvumas.
Avių vilna – efektyvus būdas apsisaugoti nuo šliužų
Rinkoje naujiena – ne tik biomineralinės subalansuotos trąšos, bet ir sodininkų bei daržininkų pamažu atrandamas avių vilnos mulčias. Nors skamba neįtikėtinai, tai yra puikus pagalbininkas darže, be to – itin tvarus sprendimas, palyginti su agrotekstile, kurioje yra plastikų, mikro- ir nanoplastikų:
„Kuo mažiau plastiko turėsime savo sklype, ten, kur auginame augalus, tuo mažiau to plastiko ir suvalgysime. Ir nežinia, kaip jis toliau mus paveiks.
Vilnos mulčias – 100 proc. iš avių vilnos pagamintas neaustinis biotekstilės gaminys. Jis pasižymi tuo, kad atlieka mulčio funkciją: jei patiesime ant dirvožemio – sustabdys piktžolių augimą, mažins drėgmės garavimą, puikiai sugeria drėgmę – atlieka įvairias funkcijas.“
Avių vilnos mulčias taip pat padeda palaikyti šilumos balansą – visi žino, kad žiemą geriausiai šildo vilnoniai šalikai ar kojinės. Taip pat veikia ir dengiant augalus žiemai.
Be to, uždengus lysves ir pasodinus, pavyzdžiui, agurkus ar braškes, vaisiai bei uogos nenukrenta ant žemės – derlius visada švarus.
Vis dėlto viena avių vilnos savybė šiuo metu yra ypač aktuali – šio biotekstilės gaminio labai nemėgsta šliužai ir sraigės:
„Šliužui per vilną šliaužti nepatinka – jam badosi. <...> Kartais net vazonėlio apačioje padedama vilna, galima ir viršuje – kad šliužas neprilystų prie augalo.
Apsuka netgi terasose lovelius – jei išneša kažkur į terasą, pasodina gražias gėles, o ten šliužai šeimininkauja, apsuka lovelį gražiai, dekoratyviai su vilna, kad šliužas ant jo neliptų“, – apie avių vilną kaip šliužų atbaidymo priemonę kalbėjo A. Juknevičius.
Galiausiai, laikui bėgant, avių vilna ima irti ir į dirvožemį išskiria naudingas maistines medžiagas. Viena jų – siera, seniai žinoma kaip augalų auginimo priedas. Šis elementas itin naudingas ir reikalingas auginant puviniui mažiau atsparias veisles – siera stabdo bakterijų, sukeliančių puvinį, vystymąsi.
„Jeigu turime neatsparias veisles, naudojant vilnos mulčią jis šiek tiek apsaugos netgi ir nuo puvinio, nes bakterijos, sukeliančios puvinį, bus slopinamos arba visai negalės vystytis“, – aiškino laidos svečias.
Visą „Žinių radijo“ laidą „Ekspertai pataria“ galite žiūrėti žemiau:
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
