„Po ilgo laiko gyvenime jaučiu, jog galiu stovėti tvirtai ant savo kojų, nes pamokos, kurias išmokau po onkologijos, kai viską išgyvenau, išliko visam gyvenimui. Na, kad ir kaip nutiko, ši liga pakeitė mane ir tais pokyčiais aš džiaugiuosi“, – šypsosi mergina.
Simptomai, kurie išdavė skydliaukės vėžį
Šarūnė – labai aktyvus žmogus, mėgsta socialinius renginius, būti veiksmų sūkuryje, save vadina žmogumi kontaktu, nes mėgaujasi ryšiais ir jaučia didelį malonumą suvesdama keletą visai nepažįstamų žmonių.
Tačiau vieną dieną, būdama labai jauna, ji pradėjo jausti apatiją, nebedžiugino veikla, nuolatos jausdavo nuovargį. Jaunas ir sveikas žmogus tokių simptomų jausti neturėtų, todėl problemos ji nusprendė ieškoti ne užimtume, o gydymo įstaigoje.
Apsilankiusi pas gydytoją ir atlikus kraujo tyrimą, jie nieko nerodė, nors būtent jie pirmieji identifikuoja pirmuosius simptomus, todėl gydytoja pasiūlė echoskopiją, o atlikus ją – rado mazgelį, tačiau rekomendavo tiesiog jį pasitikrinti po metų.
„Pakartotinio vizito metu gavau ekstra siuntimą į Kauno klinikas, tolimesniems tyrimams. Buvo rugpjūčio mėnuo, o klinikose gavau vietą tik rugsėjo 20 dieną, bet iki tol nusprendžiau nieko nelaukti ir važiuogti privačiai.
Ten labai ramiai endokrinologė atliko echoskopiją, parašė kokius tyrimus pasidaryti klinikose ir liepė laukti tos dienos, nes niekas per tiek laiko nepasikeis. Rugsėjo 20 dieną apsilankiau klinikose ir ten lydėjo sėkmė, – gavau paskutinę vietą papildomai echoskopijai, kurios metu jau prireikus atlieka biopsiją.
Kaip dabar pamenu, kad žmonės ilgai kabinete neužtruko. Laimingieji. O aš įėjau ilgesniam vizitui. Gydytojas vardino simptomus, o man paklausus, kokie tie simptomai iš karto pasakė, kad piktybinio darinio. Atliko biopsiją tris kartus ir po kelių savaičių liepė susisiekti. Jau išėjusi iš kabineto žinojau, jog sergu, o tyrimai po to tik patvirtino“, – prisimena mergina.
Tėvams pasakė ne iš karto
Išėjusi iš kabineto, po to, kai išgirdo savo diagnozę, Šarūnė visiškai negalėjo prakalbėti, atrodė, kad jos gerklėje yra užstrigęs gumulas. Pas gydytoją ją lydėjusi draugė, vos pamačiusi merginos veidą suprato, kad naujienos nebus pozityvios.
Tačiau emocijos prasiveržė tik lipant laiptais žemyn. Šarūnė prapliupo verkti, tačiau greitai save „susirinko“ ir nuvažiavo papietauti.
Paklausta apie tai, kaip į šią žinią reagavo artimieji, mergina atskleidžia, kad pirmasis iš šeimos sužinojo brolis – tą pačią dieną. „Tėvai nežinojo tol, kol reikėjo vykti galutinių rezultatų ir jau tartis dėl gydymo proceso.
Tą pačią rugsėjo 20 dieną tėčio sveikata labai pablogėjo, sulaukiau mamos skambučio, jog jis ligoninėje ir vietoj grįžimo į studijas Vilniuje, vykau pas tėvus į Marijampolę.
Supratau, jog tiesiog visų naujienų bus per daug vienu metu ir pasilikau. Jei nuoširdžiai, dar ir šiandien negaliu atsakyti į klausimą kaip jie jautiesi ir vis dar tikiu, jog iš tikrųjų suprasti, kas yra onkologija ir kas tuo metu vyksta galvoje, supranti tik tuomet, jei liga paliečia tave patį.
Tėvai pergyveno labiausiai, o aš nelabai su kuo dalinausi, žinančių ratas buvo nedidelis. Šeima ir artimiausi draugai, kolegos“, – tikina pašnekovė.
Darė viską, jog greičiau pasveiktų
Gera žinia ta, kad visas gydymosi procesas buvo ganėtinai greitas ir lengvas, o gydytojai nuolat kartojo Šarūnei, kad įprastai taip greitai niekas nevyksta. – „Gimusi po laiminga žvaigžde.“
Tačiau problemos po vieną nevaikšto. Kol Šarūnė gydėsi skydliaukės vėžį, jos tėtis kiekvieną mėnesį po savaitę praleisdavo ligoninėje, mamai lūžo ranka, vėliau ji neteko mylimos močiutės, o dar po metų ir kitos močiutės. „Tokie trys „sėkmingi“ metai mūsų šeimoje“, – liūdnai šypteli.
Tuo laikotarpiu, kai gydėsi vėžį, Šarūnei teko stabdyti politikos studijas ir iš Vilniaus grįžti gyventi į Marijampolę. Visu gydymo laikotarpiu ji daug dirbo ir keliavo. Kaip pati pabrėžia, tai buvo jos terapija ir būdas pabėgti nuo realybės, pakeisti aplinką, tačiau vis tekdavo sugrįžti į niūrią realybę.
„Gydymui paskirta buvo operacija, kurios metu pašalino skydliaukę ir po to buvo paskirtas gydymas Nacionaliniame vėžio institute, radioaktyvaus jodo terapijos. Jei ne mano liga ir problemos šeimoje, sakyčiau, jog gyvenau svajonių gyvenimą.
Bent jau taip atrodė iš šono, bet tikrai ne artimame rate. Visu ligos etapu aš net neprisileidau minties, jog sergu, niekaip nesitapatinau su liga, nuolat kartojau, jog liga manęs niekaip neapibrėžia, jog dėl jos aš neatsisakysiu gyvenimo.
Tiesiog darau viską, kas mano rankose, jog greičiau būčiau sveika ir visą tą laikotarpį palikčiau užnugaryje. Tuo metu tai puikiai atliko savo funkciją ir veikė. Tačiau išgyvendama ligą, ją tik pašalinau, bet jokia forma neišjaučiau.
Visa tai man grįžo bumerangu po 4 metų po ligos, kai po truputį mane pradėjo vytis užkauptos ir nepaleistos emocijos. Pradėjau užsidaryti vėl nuo žmonių, daugiau laiko leisti viena, augo svoris ir kiekvieną dieną blogėjo emocinė būklė. Daug laiko praleidau lovoje.
Nelabai kas suprato, jog kažkas manyje vyksta, o grimzdau labai žemyn, su visomis savo emocijomis. Dar prasidėjęs koronavirusas buvo kaip gelbėjimo ratas. Nereikėjo niekur eiti, dar daugiau laiko praleidau savo galvoje, namuose.
Priaugau 30 kilogramų, prisidėjo jau ir fizinis diskomfortas, dėl ilgų valandų lovoje sunku buvo judėti. Galiausiai pati išsigandau savo minčių, kai galvoje pirmą kartą kilo mintis, kad arba aš turiu keisti savo gyvenimą arba tiesiog daugiau nebegaliu gyvent. Vien po tokių minčių supratau, jog esu visiškame dugne ir pradėjau lankytis pas psichologę, eiti į skirtingas terapijas, moterų ratus, rašiau terapines pasakas, piešiau įvairiausius žemėlapius“, – prisimena Šarūnė.
Mergina išbandė daug skirtingų būdų, kurių dėka šiandien yra gyva, sveika ir išgyvenusi ligą. Šarūnė puikiai pamena momentą, kai po ilgų psichologės konsultacijų išgirdo: „Sveikinu, tu pirmą kartą sau pripažinai, jog sirgai vėžiu.“
Šarūnei prireikė net 6 metų, jog iš tikrųjų suprastų, kas įvyko ir tai paleistų. „Tai nutiko 2022 metais, tais pačiais metais atsikračiau 30 kilogramų ir pradėjau stiprinti savo kūną. Pradėjau lankyti šokius ir pagaliau gyventi ir kurti savo svajonių gyvenimą.
Gal ir keistai šiandien nuskambės, bet esu dėkinga tam laikotarpiui. Nepaisant visiško emocinio dugno, ligos, labai save pažinau, atradau tai, kas man patinka.
Dabar galiu vystyti savo veiklą. Išlaisvinau savo emocijas, galiu ir nebijau jas rodyti, išmokau brėžti ribas su kitais žmonėmis, nusimečiau tai, ką man ilgą laiką buvo užmetęs sociumas ir visos šios kelionės metu suradau, pažinau save.
Įsimylėjau save, savo netobulumus. Supratau, jog visiškai natūralu žmogui keisti savo požiūrį į pasaulį, nuolat norėti augti, tobulėti.
Po tiek laiko nustojau sau lipinti kažkokias etiketes ir pradėjau visai kitaip gyventi. Mano draugų ratas pasikeitė radikaliai, nutrūko daug senų ryšių, bet į gyvenimą atėjo kitokios draugystės, bendruomenės“, – džiaugiasi pašnekovė.
Skyrė palinkėjimą
Ligą mergina suvaldė jau labai seniai, o dabar liko tik vizitai pasižiūrėti, kaip sekasi ir vartojami vaistai. Šarūnė tikina, kad ligos pasekmės liks visam gyvenimui ir su kai kuriais dalykais reikia tiesiog susitaikyti. – „Greičiausiai ne pati liga buvo didžiausias iššūkis, o jos metu užspaustos emocijos, kurios ilgainiui tapo pamokomis.“
„Nežinau ar aš viena tokia, bet aplink save matau daug onkologija sergančių artimų žmonių. Nei vienas iš jų niekada nebūtų pagalvojęs, jog gyvenimas gali taip pasikeisti po kelių atliktų tyrimų. Sakyčiau, jog pirmas dalykas apie ką turėtų pagalvoti kiekvienas sveikas, tai ligų draudimas.
Apie tai kalbėsiu visą likusį savo gyvenimą. Gerai, jog aš galėjau dirbti, gerai, jog aš galiu dirbti ir po ligos gydymo. Ne visiems taip pasiseka, o išmoka už ligą, suprantu, jog fakto ir sveikatos nepagerins, bet finansinį stresą ir naštą sumažins.
Atrodo kvaila, kai žmonės nepasinaudoja ir neužsitikrina šita finansine pagalve. Na, o jei kalbant apie vidinius procesus, emocijas... Pirmiausiai visos ligos gimsta mūsų galvoje, mintyse. Mažiau bėkite, mažiau galvokite apie veiklas, daugiau laiko skirkite sau.
Ieškokite veiklos, kuri gyvenime jums teikia džiaugsmą, malonumą. Senas ir jau atgyvenęs stereotipas, jog darbas turi būti sunkus ir nemylimas. Linkiu kiekvienam suvokti, jog teigiamiems pokyčiams reikalingas vienintelis žmogus, tai tas, kurį kiekvieną dieną matome veidrodyje.
Mano surasta meilė sau yra pats geriausias dalykas nutikęs mano gyvenime. Šventai tikiu, jog gerai ir kokybiškai galime gyventi visi. Todėl valdykime savo mintis, ieškokime balanso, skirkime laiko poilsiui, laikui gryname ore, laiko šeimai, pomėgiams.
Na ir, žinoma, tikrintis sveikatą reikia ne tada, kai skauda ir pradedame jaustis blogai. Tuomet jau jaučiame tik pasekmes ligos su kuria teks kovoti ir gydytis. Linkiu, jog nei vienam netektų bent panašius į mano batus nešioti. Darbas nėra gyvenimas, gyvenimas yra tai, kas vyksta po jo“, – palinkėjimus skiria Šarūnė.
