Apie šį kenkėją „Žinių radijo“ laidos „Kas po mūsų?“ vedėja Eglė Gabrytė kalbino Gamtos tyrimų centro Cheminės ekologijos ir elgsenos laboratorijos profesorių Vincą Būdą.
Lietuvoje kenkėjas pasirodė prieš trejetą metų
Otiorhynchus nurodo gentį, pseudonothus – rūšį. Išvertus į lietuvių kalbą šio vabalo pavadinimas neįprastas. „Pseudo“ reiškia netikras, „nothus“ – žinia, tad jį galima vadinti „netikros žinios“ vabalu.
Profesoriaus teigimu, ši rūšis žinoma jau nuo XIX amžiaus pabaigos, tačiau Lietuvoje šie kenkėjai aptikti dar visai neseniai.
„Lietuvoje jis pasirodė jau maždaug prieš trejetą metų , mes jau pirmuosius egzempliorius esame surinkę. Jis, aišku, priklauso straubliukų šeimai, tokiai didelei grupei vabalų, <...> bet turi daug giminaičių labai artimų ir tiktai genetinė analizė parodė, kad čia yra būtent ta nauja rūšis, kurios neturėjome“, – aiškino prof. V. Būda.
Mūsų šalyje vabalas aptiktas netikėtomis aplinkybėmis – auginantieji rododendrus pastebėjo, kad jų lapų pakraščiai tvarkingai „iškarpyti“.
Pastebėjus tokį reiškinį imtasi aiškintis, kas taip darbuojasi soduose. Taip paaiškėjo, kad tokius ženklus palieka viena iš Otiorhynchus rūšių.
Kaip atpažinti šį kenkėją?
Kenkėjas kilęs ne iš užjūrio, o Vidurio Europos – manoma, kad Alpių pietinės pusės šlaitai ilgą laiką buvo natūralus barjeras, kurio kenkėjams nepavyko įveikti, tačiau dabar jis vis labiau plinta.
Šį nedidelį vabalą atpažinti nėra lengva – net mokslininkams prireikė genetinės analizės, kad galėtų patvirtinti, jog tai būtent Otiorhynchus pseudonothus.
„Jis yra juodas vabalas, turi straublį ir jo antenos alkūnę turi, labai ryškią alkūnę ant antenų“, – trumpai pagrindinius straubliuko bruožus nupasakojo profesorius.
Lietuvos mokslininkų tyrimai rodo, kad laboratorinėmis sąlygomis patelė gyvena iki šešių mėnesių, kas savaitę padeda nuo 30 iki 200 kiaušinėlių, kas reiškia, kad per mėnesį padedama apie 400 kiaušinėlių, tad per šešis mėnesius – daugiau nei 2 000.
O jei atrasite šį vabalą, didelė tikimybė, kad jis bus ne vienas – vienoje vietoje dažniausiai jie būna du, susikabinę, tarsi poruotųsi.
„Iš tiesų, tai tas poravimasis būna seniai pasibaigęs, tiesiog tos rūšies patinai yra labai pavydūs ir jie saugo patelę, kurią apvaisino, nuo visų kitų patinų, o geriausia apsauga – įsikibti į nugarą ir keliauti kartu“, – pridūrė profesorius.
Dar vienas išskirtinumas, kad vabalas neskraido. Tad kaip jis atsidūrė Lietuvoje? Profesorius pasakoja, kad vabalai pasinaudoja „pernešėjų paslaugomis“. Manoma, kad straubliukas į šalį atkeliavo ne kaip suaugėlis, o kaip lerva su sodinamais augalais:
„Vieni pirmųjų tą vabalą Vilniaus Pilaitės rajone aptiko gyventojai ir pradėjo kelti tokį triukšmą, iš kur jis. Pasižiūrėjom, ten – nauji namai, nauji sodiniai, aišku, pripirkta ir prisodinta gražiai tujų. Netgi tujų vazonuose, esam tikri, kad lervos atkeliavo su žeme.“
Prof. V. Būda priduria, kad buvo pranešta ir apie Kaune aptiktus straubliukus. Mokslininkai mano, kad jų jau turbūt yra daugelyje miestų, tačiau vabalai dar nespėjo paplisti po platesnę teritoriją.
Mažas kenkėjas – milžiniška žala
Šis kenkėjas pavojingas dėl to, kad pažeidžia ne kurią nors vieną, o visas augalo dalis – lervos minta šaknimis, suaugėliai graužia lapus. Jei vabalai išplistų po visą šalį, gresia liūdnos pasekmės – gali kentėti ne tik žmonių sodai, bet ir ištisos ūkininkų plantacijos.
„Gal būtų pusė bėdos, jei jis apsiribotų dekoratyviniais augalais, kuriuos minėjau. Gal nepaminėjau dar gebenės, gebenių augimvietes labai mėgsta, bet jis yra potencialus braškių ir aviečių kenkėjas.
Tose plantacijose, kai jis įsiveis, tada jau bus nebe sodininkų mėgėjų, bet galbūt ir pramoninės sodininkystės problema. Už tai norime apie jį kalbėti dabar, kol dar tos problemos nėra“, – aiškino Gamtos tyrimų centro profesorius.
Tad ką reikėtų daryti, kad kenkėjas neišplistų po visą šalį? Anot prof. V. Būdos, reikalingos visapusiškos pastangos ir iš gyventojų, ir mokslininkų, ir atsakingų institucijų.
Viena iš išeičių galėtų būti paskelbimas karantinine rūšimi. Pašnekovo teigimu, tai galėtų kelti kainą, tačiau atsižvelgiant į galimus nuostolius, toks procesas labiau apsimokėtų.
Taip pat vienas iš sprendimo būdų – įtraukti straubliuką į invazinių rūšių sąrašą. Profesorius pastebi, kad Lietuvoje šiame sąraše neturime nė vienos vabzdžių rūšies.
Jis kelia klausimą, galbūt bėda – apibrėžime, kas laikoma invazine rūšimi. Šalyje dažniausiai apsiribojama tuo, kad jeigu kenkiama ekosistemai, išstumiama vietinė rūšis, tai jau laikoma invazine rūšimi.
Vis tik kitose šalyse apibrėžimas yra platesnis – jeigu nauja rūšis daro arba gali daryti žalą žemės ūkiui arba kelti pavojų žmogaus sveikatai, tokia rūšis jau įtraukiama į sąrašą, o tai jau signalizuotų, kad būtina kiek įmanoma kovoti su rūšies paplitimu.
Kaip kovoti su naujuoju kenkėju?
Kol kas straubliukai neturi daug natūralių priešų. Kaip sako profesorius, tai ir yra viena iš priežasčių, kodėl naujai atkeliavusios rūšys plinta. Vabalas aktyvus tik naktį, dienomis jo nepastebėsite, nes jis pasislėpęs paklotėje, todėl dieniniai paukščiai jiems negali tapti priešu, o naktiniai vabalais neminta.
Priešais suaugėliams galėtų tapti vabzdžiaėdžiai – galbūt vorai, ežiukai, kai kurie ropliai, pavyzdžiui, žalčiai.
„Tuo tarpu lervoms po žeme yra daugiau priešų, galėtų būti ir vieni iš jų yra mažos mažos kirmėlaitės nematodai. Tuos nematodus ir siūloma naudoti kovai ar kontrolei su šiuo kenkėju“, – pridėjo pašnekovas.
Laboratorijose dirbantys mokslininkai dabar turi užduotį – kadangi nematodų yra daug rūšių ir kiekviena jų turi skirtingas bakterijas viduje, reikia rasti būtent tas, kurios kovoja su straubliukais.
Nenutoldamas nuo nematodų temos, profesorius, paklaustas, kokį praktinį patarimą duotų sodininkams, sako neskubėti sodinti naujai atsivežtų augalų:
„Aš manau, kad geriausias būdas būtų įsigijus vazoną iš karto nesodinti augalo, bet įsigyti nematodų ir leisti ten savaitę ar daugiau laiko išpylus nematodų į dirvą tikėtis, kad lervos bus sutvarkytos.“
Pavojingų kenkėjų tik daugės?
Pastebima, kad Lietuvoje daugėja ir kitų kenkėjų, pavyzdžiui, vyšnios būna itin kirmėlėtos dėl vyšninės musės lervų. Nors ji visą laiką buvo Lietuvoje, genetiniai tyrimai parodė, kad ėmė plisti naujas genotipas dėl vykstančios migracijos arealo viduje.
Pokyčius pastebi ir bitininkai – varoatozės erkės bites užkrečia varoze, taip pat iš Pietryčių Azijos atkeliavo šaltalankinė musė – jų ilgą laiką nuo tada, kai Lietuvoje pradėti auginti šaltalankiai, nebuvo, tačiau atsirado mitybinė bazė – atsirado ir kenkėjai.
Profesorius sako, kad atėjūnai jau laukia už durų ir beldžiasi – jis svarsto, kad neprireiks nė 20–30 metų, kol įsiveis Drosophila suzukii – nors Drosophila rūšies atstovų Lietuvoje yra, būtent suzukii, mažos vaisinės muselės, gali pridaryti bėdos, nes „sutvarko“ vaisius ir uogas nė nelaukdamos didesnio puvinio.
Taip pat kaimyninėje Lenkijoje jau užfiksuotas širšuolas, kuris minta vabzdžiais, bet dažniausiai – bitėmis, nes jas lengviausia sumedžioti. Ši rūšis, anot prof. V. Būdos, taip pat „beldžiasi“ į Lietuvą.
„Yra tokių, kur reiktų stebėti ir kurių reiktų saugotis. Tam praverstų karantininių rūšių statusas, o kai jau atsiranda, tai bent jau invazinių“, – patarė prof. V. Būda ir pridūrė, kad karantininės priemonės bet kurią rūšį gali sulaikyti maždaug 10-mečiui.
Visą „Žinių radijo“ laidą „Kas po mūsų?“ galite žiūrėti čia:
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
