„Kontrastai yra žavingi. Jie mane sukrečia ir žadina. Kaip ir trinamos ribos. Taip nuolat komplikuoju savo būtį. Tokios pažiūros išvirto į intensyvius „energetinius mazgus“, kur svarbus daikto ir kūno santykis, daikte slypinti gyvybė ir kūno sudaiktėjimas. Pastebėjau, kad šie du sandai palaipsniui ėmė jungtis į vieną kiborgę, moterį-mašiną, moterį ir į jos kūną įsiskverbusią istoriją, kuri kaupiasi kaip našta, auga ir maitinasi jos pačios kūnu, tampa neišvengiamybe“, – taip apie savo kūrybą rašo pati Monika Furmana.
Tikriausiai nenustebsite išgirdę, kad dažniausia figūra jos paveiksluose yra moteris. Įvairių formų, spalvų, nuotaikų moteris.
Moteris tapanti moteris
Vilniuje gyvenanti tapytoja naujienų portalui tv3.lt sako, kad jos kuriami paveikslai gimsta įvairiais būdais, o pasižiūrėjusi į drobę ji mato, kokį rezultatą norėtų išvysti. Ji šypteli, kad rezultatas dažnai nebūna toks tobulas, kaip vaizduotėje, tačiau tai palieka vietos tobulėjimui.
„Mane įkvepia ir perskaityta frazė, išgirsta tema, o paskutiniu metu pirmiausia gimsta paveikslo pavadinimas, o tada galvoju, kaip jį įkūnyti. Praeitą rudenį skaitytoje knygoje įstrigo frazė „The King is Dead“ ir gimė paveikslo vizija. Kilo mintys apie feminizmą, kad moterys siekia savo teisių, pavadinkime, siekia patekti į tą sostą. Rezultatas man patiko, nes jis gavosi daugiaprasmis ir šmaikštus. Žiūrovai dažnai pamato dar daugiau įvairių poteksčių“, – sako ji.
Monikai moters tema labai artima ir ne tik todėl, kad pirmiausia ji leidžia pasaulį vertinti per savo prizmę.
„Pasirinkus moterystės temą sukrito daug „kortų“ – turėjau modelį Margaritą, moterį, kurią piešdavau. Ji man pasakodavo apie savo gyvenimą. Vėliau pagalvojau, kad galiu ir iš savęs semti siužetus bei formas.
Pasirinkus moterystės temą man dailės akademijoje atsirado netiesioginė, o kartais ir akivaizdi, pašaipa: „O! Papus paveiksle parodei ir dabar užkariausi pasaulį?“. Kiti vadindavo mane drąsia. Supratau, kad Lietuvoje žmonės nėra abejingi moters kūnui, o ypač „žaibas“ juos trenkia tuomet, kai pati moteris tapo moters kūną.
Nuo senų senovės vyrai menininkai rodė teisę į moters kūną savo menuose, Gustave Courbet nutapius „Pasaulio sutvėrimą“ (pranc. „L‘Origine du Monde“, 1866 m.) žemė nesudrebėjo. Šiandieniniame pasaulyje, kaip moteris, vis dar jaučiu poreikį kovoti už teises į savo kūną. <...> Ženklai, kuriuos matau paslėptus po juokeliais, pašiepiančiais komentarais – išmokau gerai atsirinkti, kas iš tikrųjų norėta pasakyta“, – sako M. Furmana.
Emocijas paslepia potėpiai
M. Furmana sako, kad feminizmas, kai ji pradėjo kurti, tikrai nebuvo jos pirmoji idėja, nes tuo metu ji ir nelabai suprato kas tai yra, tačiau šiandien į klausimą „ar esi feministė?“ ji drąsiai gali atsakyti „taip“.
„Palietus feminizmą atsiranda klausimas, ar tu jau visai ta feministė, ar dar normali? Tai tikrų tikriausiai Rytų Europos bruožas. Mane užkabino šita reakcija, erzelis, kuris visiškai nepagrįstas. Man svarbios moterų teisės, jas labai palaikau ir manau, kad dar yra daug ką padaryti“.
Kartais M. Furmaną vadina ir narciziška, nes drobėje ji įamžina savo pačios kūną.
„Manęs titulavime narciziška įžvelgiu tą pačią pašaipą. Kai vyras naudoja dailėje savo kūną, niekada negirdžiu, kad būtų kalbama apie narcisizmą. Aš pasirinkau savo kūną kaip medžiagą dėl patogumo. Negaliu visada šalia savęs turėti modelių, o kasdien paveikslams reikia daugybės naujų pozų. Taip pradėjau naudoti savo pačios nuotraukas“, – aiškina ji.
Tapytoja pasakoja mėgstanti „perkrauti“ paveikslus – užpildyti visą paveikslo erdvę ir net užtapant paslėpti informaciją, kuri jau nutapyta. Pasak jos, tai dėl noro sukontroliuoti savo mintis.
„Kontrolės jausmas mene man siejasi su įtampa, nerimo būsena, noru išlaikyti ir apsaugoti visą, kas svarbaus sukaupta, kad neišsisklaidytų po visatą. Kažką panašaus patiriu, kai einant per gatvę bandau išlaikyti abu vaikus lakstančius į visas puses. Kartais paveiksluose atsispindi ir skausmas, ir užuojauta. Dabar jaučiu, kad paveikslai pereina į globalias temas ir kartais net blogai jaučiuosi, kad man viskas gerai ir negaliu padėti tiems, kuriems nepasisekė“, – apgailestauja ji.
Tapyba gelbėjo griūties metu
M. Furmana nusprendė tapyti, kai gyvenimas, atrodo, ėmė byrėti: vyko skyrybos, o ji liko su dviem vaikais, be darbo ir gyvenamos vietos.
„Pirmoje santuokoje buvau pasiekusi būseną, kai buvo baisiausia likti tame, kur gyvenau. Man stojimas į akademiją buvo tokia atgaiva, susijusi su vaikystės svajonėmis. Visada to norėjau, bet labai nepasitikėjau savimi, bijojau.
Kai pasijutau, kad esu visiškoje duobėje su ta skausminga santuoka ir turėjau 2 vaikus, pas mane ėmė augti stiprybės pradas ir ėmiau norėti daugiau. Nebegalėjau savęs ir vaikų palikti toje tamsoje. Man tapyba ir visas kultūros pasaulis tapo išganymu. Nei sekundę negalvojau, iš ko gyvensiu, ar kokia profesija parankesnė uždarbio prasme. Buvo didelis troškimas tapyti ir gyventi su menu“, – sako ji.
Norą kurti ir menininko „gyslelę“ Monika neabejotinai paveldėjo iš savo šeimos – jos tėtis buvo Lietuvos konservatorijos (dabartinės Lietuvos muzikos ir teatro akademijos) dėstytojas, akordeono katedros įkūrėjas ir dirigentas Vaclovas Furmanavičius. Mama taip pat akordeonistė. Ir močiutė buvo labai meniška ir iki dabar yra didelis kūrybiškumo pavyzdys.
„Ji man rodydavo lapo graviūras prieš saulę. Močiutė mane vedė ir į teatrus, koncertus, parodas. Ji yra mano gyvenimo palydovė, kūrybos vertintoja. Ji mane priartino prie meno pasaulio. Močiutė – stabiliausia, kas mano gyvenime buvo. Kai mano tėvai išsiskyrė ir mama su dvejų metukų manimi grįžo pas savo mamą, su močiute tapome geriausiomis draugėmis.
8 metų aš nusprendžiau išsikraustyti pas tėtį. Tada prasidėjo kitas mano gyvenimo etapas – miškinis. Tėtis gyveno miške šalia Nemenčinės plento, turėjome didelį sklypą. Karsčiausi medžiais ir laksčiau su laukiniais šunimis. Tai buvo tikras laisvės rojus, kuris baigėsi, kai tėtis mirė. 14 metų grįžau gyventi pas mamą ir tada prasidėjo kitas mano gyvenimo etapas. Pas mamą gyvenau iki nevykusios santuokos. Tai buvo sunkus etapas, apie kurį aš linkusi nutylėti“, – šypteli M. Furmana.
Didžiausias praradimas
Paklausus, kodėl būdama 8 metų norėjo bėgti iš mamos namų, M. Furmana sako, kad mama kūrė naujus santykius ir iš jos nejautė šilumos.
„Kartais ji bandydavo kažką parodyti, bet jaučiausi nelabai reikalinga. Dabar suprantu, kad mama buvo labai nelaiminga, sužalotos sielos... Kartą man grįžus iš mokyklos, ji sėdėjo virtuvėje su savo nauju vyru, kuris buvo labai nuostabus žmogus, ir paklausė ar aš norėčiau gyventi su tėčiu. Pasakiau, kad taip, nes tai buvo mano svajonė, laukdavau mūsų savaitgalių ir gaudavau daug dėmesio iš tėčio – žaidimų, pašnekesių.
Ji tarė: „Tai eik“. Aš pasiėmiau kuprinę ir išėjau. Žinojau, kaip pas jį nuvažiuoti, kur paslėptas raktas. Išėjus kieme mane pasivijo mama, pamaniau, gal apsigalvojo, bet tik pasakė, kad praneščiau, kai norėsiu pasiimti savo rūbus.
Tėtis gamino vakarienę, kai įsliūkinus į virtuvę paklausiau, ar galiu su juo gyventi. Jis susigraudino ir, žinoma, sutiko. Tačiau tais laikais buvo beveik neįmanoma, kad tėčiai gautų teises auginti vaiką. Į teisminius procesus eidavau kartu, mane išklausydavo, bet vis tiek priskirdavo mamai. Išėjus iš teismo salės iškart bėgdavau pas tėtį. Mes buvome neišskiriami. Teisėsaugai neliko ką padaryti, tik priteisti mano globą tėčiui“, – juokiasi ji.
„Prasidėjo laimingiausias mano vaikystės etapas su tėčiu – jaukios šventės dviese ar ilgos atostogos pas jo mamą Palangoje. Atėjus paauglystei atsirado didesnė mamos stoka, nors tėtis ir bandė visaip ją kompensuoti“, – priduria.
Maždaug tuo metu jai mama iškėlė ir ultimatumą – arba grįš gyventi kartu su mama, arba daugiau mamos nebematys:
„Aišku, aš norėjau turėti mamą. Viskas įvyko slapta – kai tėtis buvo darbe aš susikroviau daiktus ir išėjau. Aišku, tėtis labai išgyveno. Parašiau jam ilgą laišką, išdėsčiau viską labai sklandžiai, kodėl noriu išsikraustyti, nors pas jį man taip gera. Buvo toks amžius, kai ėmė reikštis moteriški dalykai. Jis, rodos, suprato, bet patyrė didelį smūgį. Aš jam buvau visas pasaulis. Po poros savaičių man paskambino ir pranešė, kad tėtis mirė...“.
Santuoka – vienintelė išeitis
M. Furmana sako, kad santykiai su mama išties buvo sudėtingi. Ji tekėjo už pirmojo vyro, nes ši mintis atrodė lyg išsigelbėjimas, lyg vienintelė galimybė išgyventi. Moteris dabar pripažįsta, kad tuo metu, kai jai buvo 20 metų, nesuvokė nei kaip kurti šeimą, nei kaip išsirinkti tam tinkamą žmogų.
„Atsirado toks pasirinkimas, o mama be proto džiaugėsi tuo. Taip prasidėjo gyvenimo mokykla. Teko pačiai išrasti dviratį, sužinoti, kas yra santuoka, o vėliau – motinystė. Aš labai bijojau motinystės, buvau tarsi apsėsta minties, kad jeigu bus dukra, bus labai sudėtinga“, – sako ji.
Tačiau viena po kitos gimė dvi dukros ir M. Furmanos lauktos baimės ėmė trauktis. Ji atrado būdų, kaip prieiti prie dukrų, kaip su jomis pasikalbėti, ką padaryti, kad jos nebijotų jai atsiverti:
„Dukros mane laikė ant vandens ir buvo didžiausias spyris. Su jomis įstojau ir į akademiją. Dukros tarsi stabiliai laikė mane prie žemės, jaučiausi tvirtai, nes turėjau jas.
Aišku, kiekvienas turi savo istoriją ir savo dramą. Bent mano šeimos moterys. Močiutė irgi turi didelę istoriją su Sibiru, motinos netektimi, kai ji turėjo auginti savo brolius ir seseris. Mano mama gimė Sibire, močiutei tai buvo tarsi stebuklas – ant rankų nešiojo, daug visko suteikė. Bet kartais per didelė motinos meilė gali būti žlugdanti. Iš dalies suprantu visus žmones, kodėl jie pasirenka klaidingą kelią. Gyvenimas sudėtingas“.
Šiandien M. Furmana gyvena meilėje ir santarvėje. Prieš aštuonerius metus ji susipažino su dabartiniu savo vyru, JAV lietuvių išeivių šeimoje gimusiu ir užaugusiu poetu Rimu Užgiriu, su kuriuo susilaukė dar dviejų vaikų. Dabar jų šeima susideda iš 6 asmenų.
„Nenoriu girtis, bet jaučiuosi išgyvenanti tikrai geriausią mano gyvenimo scenarijų. Buvau pasiruošusi tam gėriui, kuris atėjo į mano gyvenimą. Nesakau, kad dabar kiekviena diena šventė – visos santuokos turi viršukalnes, kurias reikia pasiekti, ir iššūkius, kuriuos reikia įveikti.
Tačiau nenoriu, kad tai skambėtų kaip Pelenės istorija. Tu pats kiekvieną dieną renkiesi ir priimi teisingus sprendimus ir tikiu, kad pagal juos susiklosto visa aplinka. Aš buvau atlikusi visus „namų darbus“, kai sutikau savo dabartinį vyrą – mylima veikla, sportas, draugai ir pomėgiai. Mes ir susitikome ne naktiniame klube, o poezijos skaitymuose...“, – šypsosi tapytoja.
