Kaip kilo tokia idėja, su kokiais sunkumais susidūrė ir kokie jo ateities planai, M. Kriaučiūnas papasakojo naujienų portalui tv3.lt.
Paklaustas, kaip sugalvojo išsirengti į tokį žygį, vaikinas neslepia – per daug visko neplanavo, tiesiog ėmė ir išėjo, kai tik pasitaikė šansas.
„Man tokios idėjos pačios ateina, aš negalvoju, ką čia nuveikti. Atsirado proga, atsidarė savivaldybės ir aš ja pasinaudojau. Labai norėjau atsiriboti nuo karantininio gyvenimo ir prasmingai praleisti laiką, išbandžiau save, pasidariau sau tokį iššūkį.
Aš labai mėgstu viską daryti ekspromtu. Visos kelionės, į kurias išeinu, per daug neplanuojamos. Tą pačią dieną, kai išėjau, pradėjau galvoti, kur geriau eiti, kur trumpesnis kelias”, – kaip kilo žygio idėja pasakojo Mantvydas.
Draugai prisijungti nepanoro
Tiesa, ilgos kelionės jam – ne naujiena, mat praėjusią vasarą dviračiu numynė daugiau nei 2000 kilometrų ir pasiekė Prancūziją. Kaip pats sako, greičiausiai įveikti net ir sunkiausius tikslus padeda jo užsispyrimas.
„Aš turiu tokią charakterio savybę, kad jeigu užsibrėžiu – tikrai padarau, nemėgstu mesti visko vidury kelio. Ir šeima labai palaikė, o draugai mane pažįsta, žino, kad mėgstu tokį gyvenimo būdą“, – kalbėjo Mantvydas.
Pradėjęs kelionę nuo savo namų Vilniuje, vaikinas išsikėlė tikslą pasiekti pajūrį. Tiesa, svarbus buvo ne pasiektas miestas, o įveiktas atstumas.
„Turėjau tikslą gamtoj pabūti, atsiriboti nuo technologijų, neaktyvaus gyvenimo būdo, todėl sugalvojau išeiti ir gerai praleisti laiką. Didelio tikslo neturėjau, tiesiog išsikėliau sau iššūkį ir jį įvykdžiau. Pradėjau nuo savo namų, o baigiau kelionę prie jūros, Palangoje, ten užfiksavau paskutinius kilometrus. Aš gyvenu Vilniuje, tai buvo paprasta pasirinkti, nuo kur pradėti, o ta idėja, kad iki Palangos, man nebuvo svarbu, iki kokio miesto, bet norėjau, kad jis būtų kuo toliau ir kad kuo daugiau kilometrų nueičiau, pereičiau per Lietuvą.“
Vaikinas į žygį mielai būtų pasiėmęs ir draugą, tačiau, kad ir kaip visi palaikė jo idėją, niekas prisijungti nepanoro arba neišdrįso leistis į tokį nuotykį.
„Tikrai norėjau pasiimti draugą, bet kažkaip niekas neprisijungė prie manęs. Siūliau visiems artimiausiems draugams, nė vienas nepasirašė, bet tikrai būčiau žygiavęs ir su kitais. Bet man ir vienam gera terapija gavosi, buvau vienas, su savimi, įvairiomis mintimis.“
Iššūkius kėlė oro sąlygos
Eidamas po 6-7 valandas per dieną ir nukeliaudamas vidutiniškai 25 kilometrus, per 15 dienų vaikinas sukorė 382 kilometrus miško takeliais ir galiausiai pasiekė Palangą. Tiesa, paskutinę dieną Mantvydas metė sau dar vieną iššūkį.
„Paskutinę dieną teko nueiti 40 kilometrų. Labai norėjau tą pačią dieną pasiekti Palangą. Tą atstumą galėjau išskaidyti į dvi dienas, bet užsibrėžiau, kad įveiksiu jį per dieną ir man tikrai pavyko. Atėjau labai pavargęs ir vėlai, bet vertėjo, nes pamačiau gražų saulėlydį, pasidariau gražių nuotraukų“, – paskutiniąją žygio dieną prisimena Mantvydas.
Kelias nebuvo rožėmis klotas – teko susidurti su nepalankiomis oro sąlygomis, o nauja avalynė komforto taip pat nepridėjo.
„Buvo labai nelepinantis oras, tikrai daug lijo, snigo, buvo daug vėjo. Tikrai ne pats maloniausias oras žygiavimui, iššūkis. Taip pat buvau nusipirkęs naujus batus, kurie labai labai spaudė, didžiąją dalį kelionės labai nepatogiai vaikščiojau, pritryniau pūslių“, – žygio sunkumus prisimena vaikinas.
Pirmosios kelionės dienos buvo nelengvos, prireikė laiko susitaikyti ir su fiziniais, ir su psichologiniais iššūkiais, tačiau nugalėti visus trukdžius pavyko.
„Pirmas keletą dienų ėjosi labai sunkiai, skaudėjo raumenis, labai krito motyvacija. Pirmos dienos būna, kai kūnas labiau prisitaiko prie krūvio, nebūna labai pasiruošęs. Galbūt 5-6 dieną jau nebejaučiau raumenų skausmo, tiesiog ėjau ir viskas“, – pasakojo Mantvydas.
Naktis vaikinas praleisdavo palapinėje, kur nuo šalčio gelbėjo geras, šiltas miegmaišis – be jo, kaip sako pats Mantvydas, greičiausiai nebūtų iškentęs kelionės. Paklaustas, be kokių daiktų žygyje neišgyventų, jis net nedvejodamas įvardijo palapinę, miegmaišį, kilimėlį, šiltus drabužius ir peilį. O fizines jėgas padėjo išsaugoti maistas, gamintas ant laužo.
„Viską darydavau ant laužo. Ryte išsivirdavau košę, prisidėdavau riešutų, sėklų, pietums kažką nusipirkdavau iš parduotuvės, kažkokių užkandžių, o vakare vėl virdavau košę su daržovėmis.“
Sodybose – šiltas sutikimas
Žygyje teko susipažinti su Lietuvos gyventojais iš įvairių kampelių, užsukti į įvairias atokesnes sodybas. Vaikinas džiaugiasi, kad žmonės itin malonūs ir visuomet šiltai pasitikdavo.
„Nemažai mašinų privažiuodavo, paklausdavo, kur einu, gal reikia pavežti. Žmonės nustebdavo, kažkaip, turbūt, nėra girdėję, kad kažkas taip daro. Į sodybas užsukdavau tik tais atvejais, kai reikėdavo pasipildyti vandens, paprašydavau žmonių, ar galima prisipilti. Tai nebuvo nė vieno, kuris atsisakytų, sakytų ne, eik iš čia. Visi labai šiltai priimdavo, pripildavo vandens, paklausdavo, ar nieko daugiau nereikia, ar viskas gerai“, – džiaugėsi pašnekovas.
Vienos žygyje sutiktos moters poelgis, ko gero, Mantvydui visą gyvenimą išliks atmintyje: „Įėjau į kaimo parduotuvę, moteris pamatė mane su didele kuprine, paklausė, kur einu, taip trumpai papasakojau. Kai mokėjau už prekes, ji tiesiog pridėjo kortelę prie skaitytuvo, tai gavosi, kad ji sumokėjo už mano prekes. Tas labai smagu buvo, vienas įsimintinesnių įvykių.“
Deja, bet kelionėje nepavyko išvengti ir ilgapirščių. Vieną vakarą, susiradus vietą nakvynei, vaikinui teko susidurti ir ne su itin maloniais asmenimis.
„Buvo situacija, kai iš manęs pavogė saulės baterijas, kuriomis kroviausi telefoną. Buvau jas palikęs šiek tiek toliau nuo palapinės, kai dar buvo šiek tiek saulės, norėjau išspausti tą saulės energiją, kažkiek pasikrauti. Nuėjau, o kažkas iš manęs jas paėmė“, – apmaudo neslepia M. Kriaučiūnas.
Pasiekęs žygio tikslą – Lietuvos pajūrį, atgal į Vilnių vaikinas keliavo autobusu ir traukiniu. Įveikus atstumą, minčių pėdinti atgal į sostinę nekilo, mat džiaugėsi pasiektu tikslu ir jo koreguoti nebenorėjo. Dabar Mantvydo galvoje sukasi įvairios idėjos, bet artimiausioje ateityje labai norėtų bėgti: „Artimiausias iššūkis, kurį noriu sau išsikelti – nubėgti maratoną, nes niekada to nedariau. Tikrai fiziškai nesu bėgikas, nesitreniruoju daug. Aišku, prieš bėgimą kažkiek pasitreniruosiu, bet labai noriu šitą dalyką padaryti.“
