Vis dėlto, laidojimo paslaugų organizatorių teigimu, atsisveikinimas su mirusiuoju turėtų išlikti pagarbus ir ramus. Atėjusiems atsisveikinti su mirusiuoju derėtų vengti kai kurių vis dar pasitaikančių klaidų, galinčių sutrikdyti velionio artimųjų susikaupimą vieną sunkiausių gyvenimo akimirkų.
„Didžiausius pokyčius, kalbant apie laidotuvių ceremoniją, galime pastebėti nuotaikų atmosferos kaitoje, – sako Garliavoje esančių laidojimo namų „Gedulo rūmai“ atstovė Milda Romanovskytė. – Sparčiai daugėja žmonių, norinčių kremuoti artimojo palaikus bei šarvoti ne kūną, o urną.
Šeimos narių ir draugų nuotaika, kai nematoma velionio kūno, net ir skaudžios akimirkos akivaizdoje dažnai būna ne tokia slogi. Be to, neretai artimieji nuomoja projektorių, per kurį rodomos nuotraukos iš velionio gyvenimo – tai suteikia atsisveikinimo ceremonijai šviesumo ir jaukumo.“
Visoje Lietuvoje veikiančios laidojimo ceremonijų organizavimo sistemos „Rekviem“ kokybės konsultantė Jorūnė Ramonaitė atkreipia dėmesį, kad atmosferą kiek praskaidrina ir paprastesnis požiūris į aprangą, ceremonijų eigą ar į tai, ką pridera ir ko nederėtų daryti laidotuvių dalyviams.
Vis rečiau tikimasi, kad gedintieji vilkės tik juodai – nevengiama ir kitų spalvų: mėlynos, pilkos, rudos, taip pat ir nežymiai raštuotų, languotų drabužių. Tiesa, ryškūs ar akį rėžiantys atspalviai bei raštai turėtų būti vengtini. Trumpos suknelės, sijonai ir šortai taip pat patenka į laidotuvių tabu sąrašą, tačiau sportiniai bateliai šokiruoti neturėtų – etiketas nebereikalauja avėti juodais klasikiniais batais.
Specialistė pastebi, kad dažnai atėjusieji pagerbti velionį nežino, kaip tinkamai pareikšti užuojautą, ką pasakyti žmogui, netekusiam artimojo. J. Ramonaitės teigimu, užuojautos reiškimas – itin svarbi laidotuvių etiketo dalis ir svarbiausia, kad tai būtų nuoširdu. Paprastas apkabinimas kartais būna reikšmingesnis už žodžius.
Be to, siekiant išvengti nepatogių akimirkų teikiant velionio artimiesiems pinigines aukas šarvojimo salėje, laidotuvių organizatoriai vis dažniau siūlo pasirūpinti specialia aukų dėžute, į kurią atėjusieji atsisveikinti su velioniu bet kuriuo metu galėtų įdėti auką pagal savo finansines galimybes. Netekusieji artimojo sutinka, kad užuojauta ir gedulas parodomi ne apranga, laidotuvių vainiko dydžiu ar aukojama suma, o paprasčiausiu pagarbiu elgesiu.
O štai netinkamo elgesio atvejų ceremonijos metu, pasak specialisčių, vis dar pasitaiko. Iš jų dažniausi šie keturi:
1. Artimųjų valios nepaisymas. Mūsų šalyje augant kremavimų skaičiui, daugėja ir žmonių, norinčių urną ne laidoti žemėje, bet saugoti kolumbariume.
Dėl šios ar kitų priežasčių artimieji prašo nenešti vainikų ar didelių puokščių, o pagerbti velionį vienu ar keliais gėlės žiedais. Visgi požiūris „kuo didesnis vainikas – tuo didesnė pagarba mirusiajam“ kartais paskatina einančius pagerbti velionio nepaklusti jo artimųjų prašymui. Todėl laidotuvių organizatoriai ragina gerbti artimųjų valią, kad ir kokia ji būtų, ir jos paisyti.
2. Kritika. Ši klaida pasitaiko net ir ne iš piktos valios. Besikeičiančios tradicijos, tokios kaip minėtasis urnos šarvojimas, nuotraukų rodymas, velionio mėgtos muzikos leidimas šarvojimo salėje bei gedulingų pietų atsisakymas dažnai nustebina vyresnės kartos ar konservatyvius žmones. Jie savo nepasitenkinimą tradicijų nepaisymu išreiškia garsiai, tuo dar labiau apsunkindami artimųjų situaciją.
3. Mobilusis telefonas šarvojimo salėje. Nors daugeliui jau natūralu mobiliojo telefono garsą išjungti kino, teatro ir, žinoma, šarvojimo salėse, vis dėlto pasitaiko atvejų, kai laidotuvių organizatoriams tenka mandagiai paprašyti išjungti telefoną.
Taip pat pasitaiko, kai žmogus nesusipranta ir į skambutį atsiliepia šarvojimo salėje, ten pat derina asmeninius ar darbo klausimus. Jei tikrai labai svarbu iškart atsiliepti, priimtina trumpam išeiti iš šarvojimo salės į pagalbines patalpas ar lauką ir atsakyti į skambutį.
4. Vaikai be priežiūros. Natūralu, kad mažamečiai nėra pratę dalyvauti laidotuvėse, jiems nuobodu, todėl susigalvoja įvairios, dažnai triukšmingos veiklos. Laidotuvių organizatoriams neretai tenka prašyti tėvų sudrausminti lakstančius, išdykaujančius vaikus ar net patiems juos prižiūrėti.
Į laidotuves vykstantiesiems su vaikais patariama juos prižiūrėti pakaitomis, pasiimti spalvinimo knygą, popieriaus, pieštukų ar kitų, ramaus užsiėmimo priemonių, išlaikančių vaiko dėmesį ilgesnį laiką.
Psichologai neturi vieningos nuomonės apie vaikų dalyvavimą laidotuvių ceremonijoje. Vieni teigia, jog slogi nuotaika, niūri laidotuvių atmosfera gali trikdyti vaiko emocinę būklę, kiti atvirkščiai – mano, kad vaiką nuo mažų dienų reikėtų supažindinti su mirties reiškinio egzistavimu. Pastarojo teiginio šalininkai dėsto, jog laidotuvės padeda ugdyti stipresnę, kritiškai mąstančią asmenybę, sugebančią lengviau atremti gyvenimo smūgius. Vestis mažametį į mirusiojo šarvojimą ir laidotuves ar ne – tėvų sprendimas, tačiau psichologai pabrėžia – nereikėtų vaiko „temptis“ per prievartą. Be to, itin svarbu, kad namuose apie mirtį būtų kalbama kaip apie vieną iš neišvengiamų gyvenimo etapų. Tuomet ir nesusipratimų bei netinkamo elgesio laidotuvių metu gali pavykti išvengti.
