Atviri kapai jau savaime yra bloga lemiantis ženklas.
Kapai neturėtų būti paliekami atviri pernakt – tai gali prišaukti dar vieną mirtį. Šiuo atveju neaišku, ar tai galioja atviriems kapams, kuriuose dar nieko nėra, ar atviriems kapams su karstais. Pirmuoju atveju greičiausiai galima manyti, kad atviras kapas pavojų kelia savaime, nes kas nors netyčia gali į jį įkristi. Antruoju atveju kapas būtinai turi būti užkasamas, kad į jį neįsilaužtų kapinių vagys.
Mirusiųjų nevalia laidoti su papuošalais – šeimą persekios nelaimės. Taigi, paprastai su papuošalais mirusieji nelaidojami dar ir tam, kad tai nekeltų pagundos kapinių vagims.
Kaip ir daugelyje kitų sričių, prietarai egzistuoja tam, kad žmonės įprastų elgtis atsargiai.
Tačiau tai – ne vienintelis su kapais susijęs prietaras. Kai kurie žmonės tiki, kad kapui iškasti naudoti įrankiai prie jo turi būti paliekami mažiausiai vienai dienai. Per anksti juos išnešti yra labai blogas ženklas. Šis prietaras greičiausiai atsirado epidemijų laikais. Jei įrankius reikia tuoj pat pasiimti ir neštis į kitą vietą, tai greičiausiai yra dėl to, kad per dieną reikia palaidoti daugiau nei vieną žmogų. O taip būna įvairiausių ligų epidemijų, pavyzdžiui, choleros, protrūkių metu.
Gedintieji taip pat turi elgtis atsargiai.
Jei nuo kapo nueinate dar prieš duobkasiams nuleidžiant karstą į duobę, tai reiškia, kad jūsų laukia dar viena mirtis. Dar yra keletas kapinių prietarų, susijusių su lietumi ir atvirais kapais. Vienas jų teigia, kad jei į atvirą kapo duobę lyja lietus, mirusiojo šeimą persekios nesėkmės.
Kitas prietaras sako, kad tokiu atveju mirusysis keliaus į pragarą, o per ateinančius metus jo šeimoje mirs dar vienas žmogus. Tačiau kartais prietarai vieni kitiems prieštarauja – juk taip pat sakoma, kad palaiminti mirusieji, ant kurių lyja lietus. Taip geru ženklu laikoma, jei pakeliui nuo namų iki kapinių ant mirusiojo lyja.
Gali būti, kad su lietumi susiję prietarai yra kilę iš lietingų vietovių – jei epidemija sutapdavo su lietingu laikotarpiu, prastas oras galėjo būti siejamas su mirtimis, ir taip atsirado šis prietaras.
Kai kurių prietarų atsiradimo datą nustatyti yra sunku, tačiau juos visus vienija vienas dalykas – jie žada, kad netrukus bus daugiau mirčių.
Anksčiau mirtingumo rodikliai buvo visai kitokie, nei šiais laikais. Anot JAV Nacionalinio statistikos biuro, 1841 metais gimusių berniukų gyvenimo trukmės prognozė buvo tik 40 metų, nors vidutinė gyvenimo trukmė buvo beveik 45 metai. Mergaičių gyvenimo trukmės prognozė buvo 43 metai, o vidutinė gyvenimo trukmė – 48 metai. Palyginkime su 1981 metais – vidutinė vyrų gyvenimo trukmė buvo 73 metai, o moterų – 80.
Stenkitės nebūti pirmieji ar paskutiniai laidojami kapinėse.
Paprastai laikoma, kad jei žmogus kapinėse laidojamas pirmasis, tai yra labai blogas ženklas. Galima sakyti, kad jei jau jus reikia laidoti, tai savaime yra blogas ženklas, vis dėlto, prietaras skamba būtent taip. Greičiausiai turima omenyje, kad tai yra blogas ženklas mirusiojo šeimai.
Dėl šios priežasties naujai įsikūrusios kapinės dažnai pirmajam kapui palaidoja gyvūną arba benamį. Taip buvo JAV esančiose Jesmondo senosiose kapinėse, įkurtose 1834 metais.
Dar sakoma, kad pirmojo kapinėse palaidoto asmens dvasia čia ir pasilieka saugoti kapinių. Galbūt būtent dėl to tai laikoma blogu ženklu. Vėliau kapinėse laidojami žmonės iškeliaus į amžinąjį gyvenimą, tačiau pirmasis ten palaidotas žmogus liks jose užstrigęs ir galės tik žiūrėti, kaip gotai ten geria raudoną vyną ir skaito eilėraščius.
Tai galėtų būti viena iš priežasčių, dėl kurių įspėjama į kapines nevaikščioti naktį. Gali būti, kad sutiksite arba kapinių sargo dvasią, arba vietinį jaunimėlį.
Taip pat sakoma, kad kapines saugo paskutinio jose palaidoto žmogaus siela. Šis prietaras neskamba tikėtinai, nes juk niekas nežino, kiek tiksliai laiko veiks kapinės, ir kuriuo metu valstybinės įstaigos nuspręs jas uždaryti.
