Monika šio vikšro nuotraukomis pasidalino ir vienoje socialinio tinklo „Facebook“ grupėje, kur paklausė žmonių, kieno čia vikšras galėtų būti, kur sulaukė keleto atsakymų, o naujienų portalas tv3.lt pakalbino gamtininką Deividą Makavičių, kuris pasakė, jog tai ligustrinio sfinkso vikšras.
Pamačiusi, kas slepiasi kieme, Monika griebė telefoną
Pasak gamtininko, tai vienas gražiausių vikšrų, tačiau dauguma žmonių pamatę tokį didelį vikšrą pagalvoja, kad tai yra kirmėlė ir jiems tai nepatinka.
„Dabar gal tokių situacijų pasitaiko mažiau, tačiau anksčiau darže, jei pamatytų tokį vikšrą, žmonės perkirstų su kauptuku, tačiau to daryti nereikia. Tai yra sfinkso vikšras, o kaip jį atpažinti nuo kitų šliaužiančių ar ropojančių gyvių, tai, kad sfinksas turi gale ragelį.
Taigi, jei pamatysite vikšrą su rageliu, tai bus kažkurio sfinkso vikšras, kurių Lietuvoje turime 18 skirtingų rūšių, o pasaulyje jų rūšių yra virš 1 tūkstančio. Kuo labiau į šiaurę, tuo šių vikšrų galima aptikti mažiau“, – aiškina D. Makavičius ir priduria, jog kadangi klimatas šiltėja, ateityje Lietuvoje galėsime aptikti ir daugiau sfinksų rūšių.
Gamtininko teigimu, ligustrinis sfinksas yra didžiausias vietinis drugys, nes vien jo vikšras yra įspūdingo dydžio, tačiau pažymi, kad Lietuvoje yra aptinkama ir didesnė sfinkso rūšis – kukulėtasis, tačiau jis yra ne vietinis ir atskrenda iš pietų, padeda kiaušinėlius ir grįžta atgal į pietus. Išsiritę vikšrai tampa lėliukėmis, tačiau dėl per šalto klimato žūva.
D. Makavičius papasakojo ir apie tai, kodėl jų pavadinimas yra sfinksas: „Sfinksai pakelia savo viršutinę kūno dalį ir išsiriečia kaip mitologinis sfinksas, todėl ir pavadinimas kilo iš to.“
Iš ligustrinio sfinkso vikšro išsirita drugiai, tačiau suaugusius drugius matome rečiau, nes jie skraido naktį, išlenda maitintis, o dieną slepiasi po lapais, tačiau dabar, vasaros pabaigoje, jie jau yra pasiekę fazę, kai daugiau nebeauga ir jiems reikia virsti į lėliukę kažkur saugiai.
Sfinksai į lėliukes virsta pievos paklotėje, žemės paviršiuje ir šliaužioja dienos metu, šliaužia ieškoti tinkamų vietų, todėl žmonės kurį laiką, iki rugpjūčio pabaigos, šiuos vikšrus gali sutikti.
„Taigi, atradęs tinkamą vietą sfinksas įsirausia į žemę ir ten tampa lėliuke, vyksta metamofrozė ir žiemą jis pralaukia kietos dangos, kad apsisaugotų nuo pavojų, o nuo pavasario antrosios pusės ta lėliukė spyruokliuodama žemėje juda, lyg įdėtume žmogų į miegmaišį ir jį užtrauktume, taip šokinėja“, – juokauja gamtininkas.
Jis taip pat papasakojo, kad jam yra tekę rasti lėliukę ir ją paimti į rankas: „Rankoje ji juda, gąsdina priešą.“
Paklaustas apie tai, kokią žalą šie sfinksai daro augalams, D. Makavičius atsako, jog žalos jie jokios nedaro, mat jų populiacija nėra tokia didelė. Kartais graužia pušų spyglius, tačiau ryškios žalos soduose nedaro.
