Dauguma medžių nebijo šaltuko, todėl genėjimas tokiomis sąlygomis jiems tikrai nepavojingas. Tiesa, oro temperatūra lauke turėtų būti ne žemesnė kaip –10 laipsnių. Jei spaudžia rimtesnis minusas, genėjimą verta atidėti šiltesnėms dienoms dėl jūsų pačių patogumo ir saugumo.
Dabar galima pažeminti, kartu atjauninti senų ir, atrodo, beviltiškai aukštų obelų vainikus. Po tokio drastiško vaismedžio genėjimo – vainiko pažeminimo ir vaismedžio atjauninimo – pavasarį pradeda gausiai augti vilkūgiai, kurie šakų pjūvio vietose kartais suželia kuokštais. Tokiu atveju juos reikia paprasčiausiai išlaužyti. Tai lengva padaryti vasarą, iki Joninių ar net vėliau. Tokiu metu vilkūgiai būna nesumedėję ir labai lengvai išlūžta iš augimo vietos. Šalinti reikia tik stačiai augančius ūglius, o gulsčius dera palikti, nes iš jų susiformuos vaisinės šakos.
Sausį nerekomenduojama genėti medžių ar dekoratyvinių medelių, kuriais teka sula, t. y. vynuogių, klevų, beržų, riešutmedžių. Prieš genėdami medžius, pirmiausia atkreipkite dėmesį į nudžiūvusias, ligotas ir nulūžusias šakas,kurias būtina pašalinti, net jei jos yra labai aukštai medžio viršūnėje. Taip pat nugenimos susisukusios šakos, augančios nuo kamieno į išorę ir atgal link centro.
Išvalius tokias šakas ir neturint kito konkretaus tikslo, genėjimas žiemą gali būti baigtas. Beje, žiemą galima genėti pušis. Jei norite keisti pušies struktūrą, tarkime, pakreipti šakas į vieną ar kitą pusę arba kitaip formuoti patį pušies karkasą, tą turite daryti būtent žiemą, nes pavasarį laužydami ūglius tik tankinate pušies spyglius.
Žiema – tobulas laikas genėti vaiskrūmius: serbentus, agrastus, šilauoges. Kiekvieną kartą genint vaiskrūmius būtina palikti po 5–6 praėjusių metų šakas. Pavyzdžiui, genėdami pašalinkite itin senas, peraugusias ir nebederlingas šakas, būtinai palikite po kelias dvimetes ir trimetes šakas – kasmet krūmas sėkmingai atsinaujins.
