Viskas prasidėjo prieš 4 metus – Aurelija pajautė tokį stiprų kojos skausmą, kuris, rodos, buvo nuo pat šlaunies viršaus iki pirštų galiukų – atrodydavo, kad jie aptirpdavo nuo to skausmo. Iki tol moteris gyveno aktyvų gyvenimą, mėgo sportuoti ir keliauti.
Kasdieniai darbai – iššūkis
Tačiau ši liga paliko ją bejėgę. Kai Aurelija atvyko į reabilitacijos skyrių tam, kad galėtų pakeisti savo kūno padėtį jai buvo reikalinga minimali kito asmens pagalba. Einant tekdavo ramstytis į sienas arba įsikibti kam nors į parankę. Paprastos kasdienės užduotys tapo neįveikiamos – moteriai buvo reikalinga pagalba net prausiantis vonioje.
Apsilankius pas medikus moteris išgirdo visą puokštę diagnozių. Jai buvo diagnozuotos juosmeninės srities ryškūs degeneraciniai pakitimai, stuburo slankstelių panirimas, tarpslankstelinio disko išvaržos, intraforaminalinė išvarža, stuburo kanalo ir tarpslankstelinių angų stenozė, kairės kojos parezė, išreikštas skausminis sindromas, sumažėjusi raumenų veikla.
„Po magnetinio rezonanso buvo konstatuotos išvaržos, paskirtas gydymas ir patekau į reabilitaciją: labai profesionalūs kineziterapeutai, gydytojai, masažistė buvo. Prieš 4 metus jie labai gerai mane pastatė ant kojų, o šiai metais vėl pasikartojo problemos“, – apgailestauja ji.
Aurelija pasakoja, kad jai buvo sutrikęs ir Achilo refleksas. Tai reiškia, kad gydytojui plaktuku tikrinant kojos refleksus Achilo sausgyslės nereagavo – šis refleksas išnykęs abejose kojose.
„Kairės kojos kelis irgi – nežinau, koks čia medicininis terminas būtų, bet stuksenant į kelį jis nejuda“, – pasakoja moteris.
Jai buvo sudaryta individuali reabilitacijos programa: paskirta kineziterapija salėje, baseine, ergoterapija, magnetoterapija, raumenų elektrostimuliacijos proc., masažas ir dar daugybė kitų procedūrų.
Neįtikėtinas žygis
Po šios reabilitacijos Aurelija tarsi gimė iš naujo: padidėjo jos ištvermė, galėjo ilgiau tverti fizinį krūvį, sustiprėjo raumenys. Tačiau svarbiausia, kad galėjo atlikti visus apsitarnavimo veiksmus pati – nebereikėjo prašyti pagalbos, kad galėtų nusiprausti.
„Prieš keturis metus jie taip gerai mane suremontavo, kad aš galėjau pradėti sportuoti – profesionaliai žaidžiu boulingą. Jie taip gerai viską sutvarkė, kad aš galėjau sportuoti ir aktyvų gyvenimą gyventi.
Po reabilitacijos pradėjau žaisti po pusės metų, nors gydytojai sakė, kad gali prireikti palaukti pusantrų metų. Praėjus metams aš jau treniravausi pilnu pajėgumu ir pradėjau normaliai žaisti“, – džiaugiasi moteris ir priduria, kad žaidžiant imdavosi atsargos priemonių – kineziterapiniu pleistru sutvarstydavo nugarą, be to, lankė papildomas reabilitacijas.
Ji jautėsi taip gerai, kad ryžosi ir leistis į nuotykį. Aurelija ryžosi nueiti vadinamąjį Santjago de Kompostelos kelią Portugalijoje. Tam ji pasiryžo išgirdusi, kad vis daugiau žmonių pasirenka šį savęs išbandymo būdą.
„Smalsumas paskatino eiti. Buvau girdėjus, kad daug žmonių eina ir visą laiką kryptingai dirbau su nugara, kad susitvarkytų raumenys ir galėčiau eiti tą kelią. Mes pradėjome eiti iš Porto miesto. Ten gavosi gerokai virš 200 km iki pat Santjago de Kompostelos. Ačiū visiems gydytojams, kad su 8 kg kuprinę ant pečių sugebėjau nukeliauti tuos kilometrus“, – sako ji.
Tačiau šie metai Aurelijai buvo lemtingi – kryptelėjusi koją sugrąžino pamirštus skausmus ir moteris vėl atsidūrė reabilitacijoje.
Skirtinga raumenų apkrova
Fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytoja Lina Būtėnaitė sako, kad degeneraciniai pakitimai atsiranda dėl kasdienio gyvenimo ypatumų – tenkančio krūvio ir išsivystančio raumeninio disbalanso, nors iš tikrųjų priežasčių gali būti daug, o mažesni ar didesni pakitimai aptinkami pas visus žmones.
„Tai priklauso nuo daugelio priežasčių ir nuo genetinių, ir nuo elastingumo – kuo jaunesnis žmogus, tuo jo organizmas yra elastingesnis ir tampresnis, visai kaip naujo automobilio – amortizacija geresnė, lengviau jaučiatės judėdami.
Kuo kasdien turime skirtingą krūvį, nes raumenynas atsakingas už tai, kokia yra kaulinė struktūra, kiek ji yra lanksti, kiek amortizuojanti, kiek gali atlaikyti fizinio krūvio, kurį mes kasdien turime. Ar mes sėdime, ar mes griovius kasame – jokio skirtumo. Taip organizmas pritaikytas“, – aiškina gydytoja.
Esant pastoviam krūviui tarpslanksteliniai diskai tampa trapesni ir atsiranda įvairūs pažeidimai. Tai ypač aktuali sportuojančių žmonių problema – dažnai yra apkraunama viena ar kelios raumenų grupės, o kitos lieka silpnesnės.
Dėl to atsiranda raumenų disbalansas. Jis išprovokuoja didesnę apkrovą sąnariniams paviršiams. Stuburas – vienas iš šių paviršių ir dėl apkrovos atsiranda greitesnis arba lėtesnis audinių nusidėvėjimas.
„Pats pirmasis tai išduodantis požymis – skausmas. Kai organizmas nebegeba prisitaikyti prie tų sąlygų, kurias mes kasdien turime, pradedame jausti skausmą. O tirpimai, silpnumas atsiranda nuo nervų šaknelės dirginimo. Čia jau pasekmės visos“, – sako Lina Būtėnaitė.
Reabilitacijos sėkmė – išmoktos pamokos
Pasak gydytojas, sėkminga reabilitacija yra tada, kai žmogus suvokia, kiek jis yra atsakingas už visas savo kūno struktūras.
„Jeigu reabilitacijos metu sugebama išmokyti žmogų, kad galima koreguoti kasdienių užsiėmimų pasekmes, pavyzdžiui, jeigu yra didesnė įtampa, didesnis fizinis krūvis, tai žmogus grįžęs namo turėtų padaryti tempimo pratimus, atpalaiduoti įtemptus raumenukus, sumažinti tą raumeninę apkrovą.
Taip žmogus gali pašalinti visas priežastis dėl kurių ir atsiranda skausmingumas, palaiko raumeninę būklę tam tikrame jėgos fone, judesio amplitudėje – čia ir yra sėkminga reabilitacija“, – sako fizinės medicinos ir reabilitacijos gydytoja.
Ji priduria, kad reabilitacija ar bet kuris kitas gydymas nepakoreguoja jau esamų pasekmių, anatominių nusidėvėjimų – neišaugina naujų kremzlių, naujų diskų, naujų kaulinių paviršių. Žmogus tiesiog išmokomas gyventi taip, kad sumažėjęs skausmas neatsinaujintų.
Jeigu žmogus grįžta į tas pačias sąlygas ir to, ką išmoko reabilitacijoje nebedaro, natūralu, kad grįžta tos pačios sąlygos, kurios ir išprovokuoja pažeidimo atsinaujinimą.
