Didžiausios šalyje ligoninės vadovas teigia, kad, nepaisant pacientų skundė dėl apsunkinto priėjimo pas gydytoju, Lietuva gali pasigirti tikrai gerai veikiančia sistema.
„Net išsivysčiusiose šalyse – Jungtinėje Karalystėje, Airijoje – šiuo atžvilgiu situacija yra žymiai blogesnė. Bet jei imsime konkretų žmogų su konkrečia jo liga, tai natūralu, kad kiekvienas nori kuo greičiau spręsti problemą, patekti pas patį geriausią gydytoją, į geriausią ligoninę ir dar labai greitai. Bet čia atsiranda norų ir galimybių santykis“, – sakė jis.
Apie išmoktas pandemijos pamokas ir opiausias sveikatos sektoriaus problemas – naujienų portalo tv3.lt interviu pokalbis su Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno klinikų generalinis direktorius prof. habil dr. R. Jurkevičiumi.
Atrodo, ką tik skelbėme pandemijos pabaigą, o dabar vėl matome atvejų augimą. Kokia situacija ligoninėje – ar išties jautėte tą viruso „išsikvėpimą“? Ar COVID-19 dabar kaip nors riboja įprastą įstaigos darbą?
Kurį laiką buvo jaučiamas šioks toks išsikvėpimas, kai visai neturėjome atvejų – turbūt gegužės mėnesį buvo pasiekta žemiausia riba. Dabar skaičiai vis didesni, turime koronavirusu sergančių pacientų, užsikrečia ir vienas kitas medikas. Bet daugiausiai pacientų, su kuriais susiduriame, Kauno klinikose gydomi dėl kitų ligų, ir COVID-19 infekciją tiesiog turi šalia.
Šiuo metu išplitusi švelnesnė SARS-CoV-2 viruso atmaina, sukelianti lengvesnę ligos formą. Reikia turėti omenyje ir tai, kad daugiau nei per dvejus pandemijos metus visuomenės imunitetas yra susiformavęs – didžioji dalis pasiskiepijo, nemažai yra ir persirgusiųjų. Taigi, negalima lyginti situacijos su ta, kuri buvo 2020 m., kai nebuvo nei vakcinos, nei kitų priemonių. Dabar situacija visai kita ir, nebijokime pasakyti, gerokai lengvesnė. Jau mokame elgtis su virusu, o medikai yra saugesni, nes didžioji jų dalis pasiskiepijusi. Taigi, norisi tikėtis, kad blogiausia yra praeityje. Svarbiausiai, kad virusas nemutuotų tiek, jog vakcina ar persirgimas nebegalėtų padėti. Tikėkimės, kad to nebus.
Dabar jau vien augantys užsikrėtimų skaičiai daug kam kelia nerimą. Ką sako jūsų patirtis ir nuojauta – ar dar nespėjus ateiti rudeniui gali tekti prisiminti pandeminius ribojimus?
Praėjusius du metus vasaros pabaigos banga prasidėdavo vėliau – liepos pabaigoje ar rugpjūčio pradžioje. Dabar matome, kad jau nuo birželio vidurio iš lėto kyla užsikrėtusiųjų skaičiai. Skirtumas tas, kad praėjusiais metais žinojome gana tikslius skaičius, nes veikė kita testavimo sistema. Šiuo metu yra testuojami tik simptominiai pacientai, žmonės dažnai pasidaro tik greitąjį COVID-19 testą namuose. Tad dabartinė oficialioji statistika galimai mažiau atspindi realią situaciją nei ankstesniais metais. Realūs skaičiai turbūt yra didesni.
Visgi pagrindinis rodiklis – pacientai ligoninėse ir reanimacijose dėl COVID-19 ligos. Šie skaičiai kol kas nėra labai dideli ir gąsdinantys. Svarbiausiai, jie nestabdo sveikatos priežiūros sistemos veiklos ir paslaugų teikimo ne COVID-19 liga sergantiems pacientams. Lietuvoje turime maždaug 200 infekcinėmis ligomis sergančių pacientų gydymui skirtų lovų, tad šiandien jų visiškai pakanka. Ir tai yra labai gerai, nes mūsų medikai gali teikti pagalbą ir kitomis ligomis sergantiems pacientams.
Kalbant apie asmens apsaugos priemones, tai Kauno klinikose, kaip ir Santaros klinikose, laikėmės pozicijos, jog kaukių dėvėjimo nederėtų atsisakyti, ypač bendraujant su pacientais ar didesnių susibūrimų vietose. Taigi, apsauginių veido kaukių nebuvome atsisakę nei gegužės, nei birželio mėnesiais. Žinoma, kad be kaukės yra žymiai patogiau, tačiau per tuos dvejus metus jau įpratome jas dėvėti. Tai – nesudėtinga priemonė, bet pacientams ir medikams galinti suteikti didesnį saugumą. Matyt, mes elgėmės teisingai, nes matome, kad šiuo keliu dabar žengia ir kitos gydymo įstaigos.
Kalbant apie platesnę visuomenę, kaukių greičiausiai nepavyks išvengti ir šį sezoną?
Jei prisimintume gripo epidemijas, kaukės ir tada būdavo rekomenduojamos, buvo prašoma jas dėvėti, tačiau ne visada buvo to laikomasi. Taip pat nebuvo galima lankyti pacientų. Gripas jau yra pakankamai įprasta liga, tad į ją buvo tiesiog kitaip žiūrima nei į COVID-19 infekciją. Didėjant atvejų skaičiui visuomenėje ir infekcijai vis labiau plintant, turbūt pirmiausiai būtų grąžinamas kaukių dėvėjimas į uždaras erdves – konferencijas, koncertus, kitas pramogų vietas, kur vienoje vietoje susiburia daugybė žmonių.
Kas garantuos, kad tie, kurie nesloguoja, nečiaudi ir nekarščiuoja tuo metu nėra viruso nešiotojais? Tiesa, visiems smagiau be kaukių, bet tai yra tikrai nedidelė mūsų visų auka, žinant kiek žmonių mirė ir kiek dar jų gali mirti. Taigi, jeigu infekcija ir toliau plis, nedideliais žingsniais mums teks prisiminti ne taip seniai pasidėtas kaukes.
Jūsų manymu, karantino pavyks išvengti?
Tik priminsiu, dėl kokios priežasties ir praeitus kartus buvo įvedami karantinai – tiesiog sveikatos sistema persikraudavo ir nebebūdavo, kur saugiai gydyti pacientų. Dėl to tekdavo riboti mūsų visuomeninį gyvenimą – darbą ir net prekybą, tam, kad sustabdytume viruso plitimą tiek, kiek sveikatos sistema galėtų veikti neperdegdama. Tikriausiai ir šiandien atsirastų ribojimai, jei sveikatos sistema pradėtų nebesusitvarkyti. Kita vertus, dabar sąlygos visiškai kitokios nei praėjusiais metais. Iš pradžių juk nebuvo nei vakcinų, nei testavimo, nei pakankamai asmens apsaugos priemonių, buvo daug nežinios ir baimių.
Kai 2021 m. pradžioje pasiskiepijo medikai, buvo saugesnė situacija. Dar ramiau tapo, kai pasiskiepijo silpniausios sveikatos visuomenės nariai. Vėliau turėjome sunkią delta bangą, o kai atėjo omikron atmaina – greičiau užkrečiama, bet sukelianti lengvesnes formas, visiems palengvėjo. Dabar matome – nors virusas ir plinta, Europoje oro uostai perpildyti, žmonės gyvena savo gyvenimą ir niekas nekalba, kad reikėtų tą sistemą vėl kažkokiu būdu stabdyti.
Jeigu atsirastų kokia nors viruso mutacija, kuri sugebėtų apeiti mūsų turimą imunitetą ir sukelti daugiau sudėtingų ligos formų su daugiau komplikacijų, situacija galimai pablogėtų. Bet tai yra juodasis scenarijus. Visi tikimės, kad jo nebus, nes bent kol kas viruso evoliucija vyko lengviau užkrečiamo ir lengvesnes ligos formas sukeliančio patogeno keliu.
Šiuo metu daug kas linksta atsigręžti į praėjusius metus, išmoktas pandemijos pamokas – ką išskirtumėte jūs?
Kiekviena institucija privalo išmokti pamokas – pradedant nuo labai strateginių dalykų iki kasdienių. Per 30 nepriklausomos Lietuvos metų turėjome tik vieną naujai pastatytą infekcinių ligų skyrių Santaros klinikose. Tuo metu infekcinių ligų specialistų Lietuvoje nuosekliai mažėjo, o šių ligų skyriai dažnai mena net sovietmetį, yra nerenovuoti ir neremontuoti. Kodėl? Tos infekcijos, kurios XXI amžiaus pradžioje buvo Azijoje, Afrikoje, ta pati Ebola, visa laimė, į Lietuvą neatėjo. Ir visa tai per 30 metų apgaulingai nuramino, kad mes pakankamai gerai gyvename ir galbūt tokios sudėtingos infekcijos mus aplenks.
Ir susidūrėme su to pasekmėmis – iki tol nebuvo skiriamas deramas dėmesys infrastruktūrai, kuri leistų sėkmingiau kovoti su infekcijomis. Manau, šią pamoką išmoko visas sveikatos sektorius – dabar ruošiamasi statyti infekcines ligonines 5 didžiuosiuose Lietuvos centruose. Tikiu, kad jos bus statomos atsižvelgiant į COVID-19 pamokas: bus labai saugios, turės autonominę diagnostiką, intensyviąją terapiją, gimdyklas, operacines. Dabar mums tekdavo vos ne „išjungti“ atskirus korpusus, kad galėtume užtikrinti tokį saugumą. Taip ligoninė prarasdavo galimybę teikti pagalbą kitomis ligomis sergantiems pacientams. Manau, kad po kelerių metų Lietuva bus pakankamai gerai pasirengusi valdyti infekcines ligas, net ir lyginant su Vidurio ar Rytų Europos regionu.
„Jeigu atsirastų kokia nors viruso mutacija, kuri sugebėtų apeiti mūsų turimą imunitetą ir sukelti daugiau sudėtingų ligos formų su daugiau komplikacijų, situacija galimai pablogėtų. Bet tai yra juodasis scenarijus.“
Toliau galima vardyti ir gausybę kitų, mažesnių, bet taip pat labai svarbių pamokų: testavimo, apsirūpinimo asmens apsaugos priemonėmis ir kt. Ligoninėms teko greitai persiorientuoti. Kauno klinikose pandemijos pradžioje net buvome pradėję siūti daugkartines veido kaukes – taip jų trūko. Gydytojai dirbdavo pamainomis, kad galėtų vieni kitus pakeisti.
Taip pat reikėjo tobulinti vidinę komunikaciją – reikėjo atrasti naujas komunikacijos formas, kad informacija pasiektų visą daugiau nei 7 tūkst. darbuotojų bendruomenę. Kai kurie darbuotojai juk dirba tik naktimis ar pamainomis. Nacionaliniu mastu buvo labai gera ligoninių bendradarbiavimo, koordinuoto valdymo praktika. Manau, ateityje ją bus galima panaudoti bet kokios krizės atveju.
Pandemija su savo visais „elementais“ – kaukėmis, testais, skiepais – paliko ir pykčius, susipriešinimą visuomenėje. Jau ir specialistai įspėja, kad pandeminis nuovargis gali apsunkinti tolesnį infekcijos valdymą. Kokį jūs turėtumėte patarimą, kaip neužlipti ant grėblio ir paskatinti žmonių sąmoningumą daugiau imantis ne priverstinių priemonių?
Nežinau, ar būčiau geriausias patarėjas, nesu politikas ar psichologijos specialistas. Bet kaip visuomenės narys, manau, viskas yra labai svarbu – ir visuomenės saugumas, ir sveikata, ir, žinoma, individo laisvės. Bet jei jos pradeda kenkti kitiems žmonėms, turime vadovautis tam tikromis moralinėmis normomis, taisyklėmis, įstatymų sistema ir, galų gale, Dievo įsakymais, kurie sako, jog žmogus negali savo norų vedinas kenkti kitam žmogui.
Suprantama, kad konkrečios valdymo priemonės, ypač tokioje krizinėje situacijoje kaip COVID-19 pandemija, privalėjo būti. Ypač, kai reikėjo paskiepyti kuo daugiau žmonių, kad visuomenė turėtų kuo didesnį imunitetą. Kai kuriose šalyse skiepijimosi procentai buvo dar mažesni nei Lietuvoje. 2021 metų vasaros pabaigoje Lietuvoje buvo daug daugiau paskiepytų žmonių nei Latvijoje, ir rudenį mes turėjome geresnę situaciją nei jie. Manau, kad dėl vakcinacijos išgelbėta daug žmonių. Būtų buvę blogai, jei mūsų valdžia nebūtų nieko ėmusis.
Vakcinoms nebuvo kitos alternatyvos. Tuo metu vyravo pakankamai pavojinga, daug komplikacijų ir mirčių sukelianti delta atmaina, todėl reikėjo kažką daryti. Vyresniems žmonėms, mūsų tėvams, sergantiesiems gretutinėmis lėtinėmis ligomis buvo didžiulė rizika susirgti sunkia COVID-19 ligos forma. Todėl jaunimas, kuris visur vaikščiojo ir galėjo būti viruso nešiotojais, turėjo tarsi pasiaukoti ir pasiskiepyti dėl jautresnių, labiau pažeidžiamų visuomenės narių.
Grįžtant prie pačių gydytojų darbo, netrūksta gyventojų pasipiktinimo dėl didelių eilių, kad nespėję gauti talono priversti laukti vėl mėnesį ar dar daugiau. Kaip, jūsų nuomone, tai spręsti?
Manau, kad Lietuvoje yra tikrai neblogai veikianti patekimo pas gydytojus ir paslaugų prieinamumo sistema. Net išsivysčiusiose šalyse – Jungtinėje Karalystėje, Airijoje – šiuo atžvilgiu situacija yra žymiai blogesnė. Bet jei imsime konkretų žmogų su konkrečia jo liga, tai natūralu, kad kiekvienas nori kuo greičiau spręsti problemą, patekti pas patį geriausią gydytoją, į geriausią ligoninę ir dar labai greitai. Bet čia atsiranda norų ir galimybių santykis.
Pandemija tikrai pablogino situaciją, nes buvo pristabdytos paslaugos, kurios atsinaujino iš lėto. Manau, dabar medikai dirba maksimaliai. Pagal skaičius matome, jog pavasarį Kauno klinikos suteikė net daugiau paslaugų, nei numatyta plane. Štai gegužės mėnesį stacionarinių paslaugų suteikėme 110 proc. Tai yra 10 proc. daugiau, nei privalome suteikti pagal sutartį su ligonių kasomis. Nepaisant to, yra tam tikras atsilikimas teikiant paslaugas, susidariusios eilės.
„Kiekvienas iš mūsų nori patekti pas geriausią srities specialistą, bet jei jis dirba tik puse etato, dar yra dėstytojas universitete, tai jo darbo valandos tikrai nėra labai ilgos, o norinčiųjų pas jį patekti yra daug... Be to, kartais žmonės įsivaizduoja, kad jeigu paklius ne pas norimą specialistą, nieko gero nebus... Visgi yra diagnostikos ir gydymo standartai, gairės, rekomendacijos, kurių laikosi visi mūsų medikai.“
Mane kaip vadovą tikrai erzina žmonių negalėjimas prisiskambinti į registratūrą, bet stengiamės tai spręsti. Ruošiamės įdiegti vieno skambučio principu veikiantį skambučių centrą, į kurį paskambinęs žmogus galės lengviau ir greičiau užsiregistruoti gydytojo specialisto konsultacijai ar tyrimui, arba gaus paaiškinimą vietoj to, kad 10 ar 20 kartų bandytų tuščiai prisiskambinti.
Kalbant apie aptarnavimo kokybę, sveikatos sektorius tikrai turi ko pasimokyti iš kitų sričių, pavyzdžiui, bankų, kuriuose sugebama aptarnauti žmones, aiškiai, suprantamai atsakyti telefonu. Tikiuosi, kad skambučių centras pradės veikti rudenį ir per metus kitus jį sustyguosime taip, kad paslaugas pacientai gautų žymiai kokybiškiau ir greičiau.
Klinikose turbūt gydytojų trūkumu nesiskundžiate, o dažnesnė bėda ta, kad vis tik sunkiau patekti pas pacientų labiau numylėtus specialistus?
Gydytojų Kauno klinikose tikrai netrūksta, greičiau vyksta tam tikras jaunų gydytojų varžymasis, norint čia įsidarbinti. Tai turbūt yra gerai, nes mes esame universiteto ligoninė, ir mūsų, kaip ir Santaros klinikų, pareiga yra teikti aukščiausio lygio, sudėtingiausios pagalbos reikalaujančias sveikatos priežiūros paslaugas pacientams. Jau minėjau, kad kiekvienas iš mūsų nori patekti pas geriausią srities specialistą, bet jei jis dirba tik puse etato, dar yra dėstytojas universitete, tai jo darbo valandos tikrai nėra labai ilgos, o norinčiųjų pas jį patekti yra daug... Be to, kartais žmonės įsivaizduoja, kad jeigu paklius ne pas norimą specialistą, nieko gero nebus...
Visgi yra diagnostikos ir gydymo standartai, gairės, rekomendacijos, kurių laikosi visi mūsų medikai. Jei pasižiūrėtume į kitas sritis, pavyzdžiui, aviaciją, juk neklausiame: kas bus šiandien lakūnas – Jonas ar Petras? Jokio skirtumo, nes jie visi yra profesionalai, kurie vadovaujasi labai griežtomis taisyklėmis. Medicina, aišku, nėra aviacija, visko į griežtas taisykles nesudėsi. Bet mes artėjame prie tokių struktūruotų sričių ir standartų. Daug ko mokomės iš tos pačios aviacijos – tam tikros mokymosi iš klaidų kultūros ir kitų dalykų. Ateityje tai turbūt dar labiau patobulės ir tai yra ta kryptis, kuria judame šiandien.
Jei norintieji dirbti klinikose stoja į eilę, tai gal ir su algomis nėra problemų? Juk ypač panaikinus COVID-19 priedus vėl buvo kilęs sujudimas dėl algų dydžio...
Kauno klinikų gydytojų atlyginimai nėra patys mažiausi, netgi vieni didesnių šalyje. Bet ką girdžiu iš gydytojų, tai atlyginimai klinikose gal ir nėra blogi, tačiau mažo miestelio ligoninėje su panašiu atlyginimu teks dirbti žymiau lengviau. Ne paslaptis, ką mūsų medikai kartais pasako: „Važiuoju savaitgalį į vieną ar kitą ligoninę pabudėti, ten bus vienas du ligoniai ir ramu, kai pas mus būna 20 pacientų per budėjimą už labai panašų atlygį“.
Visgi, medikų atlyginimai Lietuvoje nėra adekvatūs įtemptam, sudėtingam darbui ir atsakomybėms. Taip, jei lygintume absoliučius skaičius, jie galbūt nėra mažiausi, bet žiūrint į žiauriai sunkų ir atsakingą darbą, jie vis tiek nėra pakankami. Atlyginimai būtų geri tada, kai žmogui nereikėtų važiuoti dirbti į kitą gydymo įstaigą, savaitgalį vykti į kitą ligoninę pabudėti, bet jis galėtų skirti laiką savo pomėgiams, šeimai, poilsiui, kad pirmadienį ateitų su kaip įmanoma šviežiausia galva. Visiems nuo to būtų geriau.
Kalbant apie tuos „miegančius postus“ rajonuose, ir ministro Arūno Dulkio retorikoje ne kartą išsprūdo toks pastebėjimas. Jo teigimu, reformos dėl to ir reikia. Tikslas – kuo daugiau paslaugų arčiau namų, kad dėl menkniekių nereikėtų važiuoti į tas pačias klinikas. Kita vertus, opozicija kritikuoja, kad nelikus dalies paslaugų jų žmonės vis tiek turės traukti į didesnius miestus. Tai ar bus geriau, ar jums teks tvarkytis su dar didesniu pacientų srautu?
Tikrai neturėtume žiūrėti, kaip bus geriau vienai įstaigai – Kauno klinikoms ar kokiai kitai ligoninei. Turime žiūrėti, kaip veikia visa sistema. Taigi, tos kryptys yra mažinti nereikalingą hospitalizavimą, konsultacijas, ką ir ministras yra ne kartą minėjęs, remdamasis EBPO ir kitų institucijų statistiniais duomenimis.
Mes turime daugiau nei kitur stacionarinių lovų, hospitalizacijų, konsultacijų, o gyvenimo trukmė yra mažesnė, tad kyla natūralus klausimas – gal kažkaip neefektyviai panaudojame resursus: daug konsultuojame, bet visko nepadarome? Taigi, kryptis tokia ir yra – mažinti nereikalingus hospitalizavimus, važinėjimus, konsultacijų skaičius, kad tai, ką žmogus gali gauti savo gyvenamojoje vietovėje, tą ir gautų.
„Manau, vadovai ne tik tamsiomis spalvomis turėtų būti nušviečiami.“
Turbūt visi suprantame, kad Kauno ar Santaros klinikų lygio ligoninės nebus kiekviename mažame miestelyje. Realybė tokia, kad gyventojų mažėja, vyksta migracija į didesnius miestus, iš jų – į užsienį, taigi suprantama, kad užtikrinti labai platų paslaugų spektrą ten, kur nelieka gyventojų, kažin, ar būtų tikslinga. Nes jei chirurgas per metus išoperuoja nedaug pacientų, vieną du per savaitę, tai kas norės pas tokį gydytoją patekti?
Kokios apskritai, gyvenant tokiais įtemptais laikais, vykstant karui, nuotaikos ligoninėje? Ne vienas medikas iš jūsų gydymo įstaigos vyko ir į misiją Ukrainoje, turbūt įdarbinote ir atvykėlių ukrainiečių?
Tikrai turime, ką veikti – pacientų yra labai daug, medikai intensyviai dirba. Bet tos nuotaikos, aišku, yra vienprasmiškos – palaikome Ukrainą, už laisvę kovojančius žmones, mūsų medikai irgi vyko į Ukrainą padėti kolegoms. Esame įdarbinę ukrainiečių, suorganizavę jiems lietuvių kalbos pamokas darbo vietose, pirmoji grupė jau baigė lietuvių kalbos kursą ir gavo tai įrodančius pažymėjimus. Taigi yra ir labai didelis palaikymas, ir konkrečios iniciatyvos.
Dar vienas pastaruoju metu pratrūkęs skaudulys – mobingas sveikatos sektoriuje. Ar ėmėtės kokių sprendimų, kaip gerinti mikroklimatą įstaigoje?
Turbūt reikėtų pradėti nuo to, kad yra visko. Ir sakyti, kad pas mus viskas tik gerai, negalime. Medicina yra labai hierarchinė struktūra. Galime prisiminti ir kai kurias garsiai nuskambėjusias laidas, tenka ir su jaunaisiais medikais nuolat kalbėtis ir išgirsti apie tai, kas jose sakoma. Galbūt kažkas ir sutirštinama, kažkas tampa tautosaka – kas nors papasakojo, kažkas perdavė dar kažką „pagražinęs“, o, pasirodo, kad tai buvo prieš kokius 20–30 metų. Tai yra ir tokių dalykų, bet tikrai neneigiame, kad gali būti geriau.
Pažiūrėkime, kokie santykiai yra visoje visuomenėje, kiek per pandemiją buvo susipriešinimo. Mūsų darbuotojų – daugiau nei 7 tūkst., tai jau kaip atskira bendruomenė ir kartu – visuomenės atspindys. Tai visko yra ir norisi, kad kai ko nebūtų.
Esame įdiegę psichologinį saugumą darbe užtikrinančių mechanizmų, pavyzdžiui, galimybę kreiptis anonimiškai, elektroniniu būdu. Anoniminius kreipimusis nagrinėja nepriklausoma komisija, sudaryta iš Jaunųjų gydytojų asociacijos, Rezidentų tarybos, profesinių sąjungų atstovų. Iš administracijos turbūt joje yra tik vienas žmogus. Ir tai veikia – per pusmetį buvo išnagrinėti 5 ar 6 kreipimaisi. Dalis jų nepasitvirtino, dalis, deja, pasitvirtino. Kalbamės su žmonėmis, su vadovais, investuojame į jų minkštąsias kompetencijas. Esame išbandę ir mediacijos mechanizmą, rezidentams kalbantis su vienos iš profilinių klinikų vadovais. Manau, čia mums yra ką veikti, ypač turime ko pasimokyti iš Vakarų valstybių. Kaip administracija mes tikrai esame atviri ir norime pokyčių.
Ką tik iš Prezidento rankų gavote valstybės apdovanojimą. Toks įvertinimas – netikėtas?
Visų pirma, kiekvienas žmogus džiaugtųsi tuo, nes tai yra svarbus įvertinimas. Bet aš manau, kad tokioje įstaigoje nieko vienas nepadarysi, tad šį apdovanojimą laikau ne tik Kauno klinikų administracijos, jos tam tikrų darbų, bet visos gydymo įstaigos įvertinimu. Sutikime, ligoninių vadovai ne taip dažnai gauna tokius apdovanojimus, ir tai nėra labai gerai. Gydymo įstaigų vadovai mūsų šalyje dažniau nušviečiami ne tokioje palankioje šviesoje. Taip, visko yra – ir gerų, ir blogų darbų. Bet manau, kad didžioji dalis vadovų labai stengiasi, daug svarsto, galvoja net ir uždarę kabineto duris. Ypač, kai tiek daug darbo ir atsakomybių turėjo per pandemiją... Nepamirškime, kad ir mirčių buvo, deja, ir medikų netekome. Tad, manau, vadovai ne tik tamsiomis spalvomis turėtų būti nušviečiami.
Dėkoju už pokalbį.
