Neseniai 50-metį atšventusią Ritą ne viena moteris pažįsta kaip Balyje siuvamų, rankomis margintų suknelių deivę, spinduliuojančią moteriškumu ir pozityvia energija.
Moteris sako, kad jei ne klientės ir jų prašymai sukurti jų svajonių sukneles, atsistatyti po insulto būtų buvę daug sunkiau – jos buvo stimulas sveikti. Tad vasara buvo darbinga, nes reikėjo sufotografuoti visas naujas sukneles, kurių net apie 1600.
„Tiek prikūriau, kai po insulto mane paleido namo ir turėjau gulėti lovoje. Buvo labai liūdna, kad negaliu funkcionuoti, kaip anksčiau, nes visada būdavau pilna energijos. Bet klientės mane tiesiog pažadino, kai pradėjo klausinėti apie naujas kolekcijas. Tai mane vėl pastatė ant kojų“, – šypsojosi R. Van Dongen.
Insultas pakirto netikėtai
Šaltuoju metų laiku Rita sveikinasi iš saulėtosios Ispanijos – jau ne pirmus metus čia praleidžia žiemą, o į Lietuvą su šeima sugrįžta jau atšilus orams, vasarą. Ji išduoda, kad šįkart vyko ir su dar viena svarbia misija – ieškoti patalpų, kur galėtų atidaryti savo suknelių parduotuvę.
Lygiai to paties į saulėtąją Marbeliją vyko praėjusių metų žiemą, gruodžio mėnesį. Ten jau buvo nusižiūrėjusi nedidelį pastatą, kur planavo įkurti viešbutį ir parduotuvėlę pirmame aukšte. Tik kelionė baigėsi ligoninėje.
„Tą pačią dieną, kai viskas įvyko, aš jaučiausi visiškai gerai ir net negalvojau, kad kažkas gali būti. Man niekada galvos neskaudėdavo, be to, gyvenu sveiką gyvenimą, neturiu žalingų įpročių. Man tai buvo siurprizas“, – prisimena pašnekovė.
Tačiau šiam nemaloniam siurprizui ji greitai rado paaiškinimą – daugiau nei metus laiko ji netausodama jėgų ir laiko tvarkė reikalingus dokumentus, tad kasdienybės palydovu tapo stresas, o tai turėjo savo kainą:
„Rinkau reikiamus dokumentus ir dieną, ir naktį, nieko nevalgydama ir beveik nemiegodama. Aš jiems rašiau, kad darau viską, ką galiu. Visiškai nualinau savo organizmą, kūnas nuo streso buvo kaip geležinis – šį jausmą labai gerai pamenu.
Aš nebegalėjau gyventi normalaus gyvenimo, negalėjau kur nors nuvykti ar išeiti su vaikais. Jau tada jaučiausi prastai, vis atrodė, kad nuo streso kažkas ne taip. Vairuojant automobilį apimdavo jausmas, kad tuoj nualpsiu prie vairo.“
Insultą išdavė keli ženklai
Dieną, kai ištiko insultas, Ritai pasidarė labai bloga, ji vėmė, skaudėjo galvą. Skausmas buvo toks stiprus, kad galiausiai prarado sąmonę.
„Vyras labai greitai suprato, kas įvyko ir greitai mane nuvežė į ligoninę, kur mane operavo. Po operacijos savaitę praleidau komoje – buvo neaišku, ar iš viso išgyvensiu“, – mintimis atgal į praėjusių metų gruodžio mėnesį sugrįžo ji.
Po savaitės komoje pašnekovė galiausiai pramerkė akis. Palatoje, šalia lovos, ji išvydo savo vyrą, tik visai nė nesuprato, kad tai jis – neprisiminė nė jo vardo, nė juos siejančių ryšių.
„Kai pabudau, savo vyro nepažinau, kai po dviejų savaičių paleido iš ligoninės, visiškai nepažinau kaimynų, nežinojau jų vardų. Pažinau tik savo vaikus.
Kilo labai didelė baimė, nes staiga, lyg iš nieku įvyko toks dalykas. Juk aš visą laiką buvau sveika, energinga, man niekada neskaudėdavo galvos – kaip tai gali įvykti?
Mano smegenys to nesuprato, dėl to prasidėjo stiprūs baimės priepuoliai, man atrodydavo, kad mane tuoj ištiks ir infarktas. Iki šiol geriu antidepresantus ir raminančius vaistus, kad šios mintys nebekankintų“, – atviravo R. Van Dongen.
Grįžusi namo moteris vos vaikščiojo, sunkiai tarė žodžius, tačiau su kaimynės, vedančios vokalinę jogą, brolienės, kuri padėjo tvirtėti, ir visos šeimos palaikymu ji kasdien vis tvirčiau stojosi ant kojų.
Sulaukė netikėto ženklo
Vis tik, Rita sako esanti labai dėkinga ir klientėms, kurios jau žiemą pradėjo ieškoti jos kuriamų suknelių vasarai. Tai tapo stimulu kuo greičiau atsitiesti.
Ir istorija, kaip suknelės atsirado jos gyvenime, išties išskirtinė. Į Balio salą Ritą, rodos, pašaukė pats likimas.
„Prieš 5-6 metus, vieną niūrų spalio rytą, prieš pat atsibundant prieš akis pamačiau dideles, dideles keturias raides: Bali. Jis mane labai aiškiai pašaukė, iškart sėdau prie kompiuterio, nupirkau bilietus sau, mamai, trims vaikams ir jau po dviejų dienų mes buvo ten.
Balyje atradau nuostabius natūralius, rankomis dažytus gėlių raštų audinius. Su mama pas vietinę siuvėją pradėjome siūtis sukneles, kokių norėjome.
Aš daug keliavusi ir visą laiką ieškodavau gražių, natūralių audinių suknelių, kurios būtų spalvingos, bet niekad niekur jų nerasdavau, kol neapsilankiau Balyje“, – pasakojo pašnekovė.
R. Van Dongen sako jau seniai galvoje turėjusi idėją, kokios suknelės norėtų – laisvos, patogios, gėlėtos, kad galėtų su trimis vaikais pažaisti, jei ir išsipurvintų, dėmės nesimatytų, o vakare su ta pačia suknele galėtų su vyru nueiti į restoraną.
Būtent tai ji rado Balyje – savo išsvajotąją suknelę. Ji su juoku pasakoja, kad į Lietuvą jų parsivežė net šimtą, kolekciją visam gyvenimui. Bet sužavėjo jos ne tik Ritą – jas pamatę draugės ir draugių draugės pradėjo prašyti jas nusipirkti, taip asmeninė kolekcija tiesiog ištirpo:
„Kai pamačiau, kokios laimingos moterys, matuodamosi tas sukneles, supratau, kad negaliu jų pasilikti tik sau. Jos tiesiog sužiba, sužydi, kaip ir tos suknelės. Besimatuodamos moterys pamiršta visas problemas, tai kaip terapija – jos atsipalaiduoja, pradeda šypsotis, juoktis, visos problemos dingsta.
Supratau, kad moteriškumas moteriai vis dėlto yra laimės pagrindas, o suknelė ir yra moteriškumo simbolis. Viskas paprasta – apsivelki suknelę ir viskas, esi laiminga, nes esi graži, pasitikinti savimi, moteriškoje prigimtyje.“
Dabar visos „MyFlowerDress“ randamos suknelės – Ritos ir siuvėjų Balyje bendro darbo rezultatas. Moteris juokiasi, kad niekada nesimokė siūti, tačiau išmoko tai daryti pati, kai buvo vos 12-13 metų – tada parduotuvėse pasirinkimo nebūdavo, o atrodyti norėdavosi gerai.
„Kai draugės kviesdavo į kiemą, per kelias minutes pasisiūdavau kokią suknelę ir išeidavau į kiemą jau su nauja. Visos sakydavo, kad irgi tokios nori, prašydavo močiučių, kad pasiūtų. Nuo vaikystės kiemo draugės sekė mano apsirengimo stilių, norėjo rengtis kaip aš.
O man visada rūpėjo gražiai apsirengti, nes nuo to priklausė mano savijauta ir pasitikėjimas savimi. Vaikystėje buvau labai kompleksuota, nepasitikinti savimi. Drabužiai padėdavo įgauti pasitikėjimo ir jaustis laisviau, lengviau“, – jaunystės prisiminimais dalijosi ji.
Visoms linki vieno
Rita įsitikinusi, kad kiekviena suknelė turi galią ir kiekviena jų skirtinga – užsivilkusios vienas moterys garsiai juokiasi, tarsi skrajoja padebesiais, kitas – nurimsta, surimtėja.
„Besimatuodamos moterys pradeda atrasti save. Kiekviena suknelė kažką iš jų vidaus išneša į paviršių. Įvyksta sugrįžimas į vaikystę, o joje mes turime dar labai stiprų moterišką pradą.
Suknelė nuneša į kažkokį kitą gyvenimo momentą ir padeda prisimini, kad giliai viduje vis dar esi mergaitė“, – nusišypso ir priduria, kad jai pačiai suknelė yra laisvės, vaikiškumo ir moteriškumo simbolis.
Pašnekovė šypsosi, kad apsivilkusi suknelę pasijaučia tuo, kuo iš tiesų yra – tai padeda pamiršti ir visas užklupusias negandas, ir į pasaulį žvelgti šviesesnėmis spalvomis. To linki ir kitoms – rasti savo suknelę, kuri leistų pamiršti viską, kas slegia pečius.
„Aš su suknelėmis jaučiuosi kaip užaugusi mergytė, prisimenu, kad aš juk mergytė, tik užaugusi. Kai buvome mergytės, ką norėjome, tą darydavome, nedarydavome nieko per prievartą.
Tad linkiu moterims dažniau vilkėti sukneles. Kurios dar nevilki ir galvoja, kad suknelė – ne mano rūbas, išdrįskite ir bent pabandykite pasimatuoti suknelę, pajusti, koks tai nuostabus jausmas. Likime tomis užaugusiomis mergytėmis, išlaikykime žaismingumą ir lengvumą“, – su šypsena linkėjo prekės ženklo „MyFlowerDress“ įkūrėja.
