Visuomet aktyvią, kito bėdai neabejingą žymią politikę, buvusią Lietuvos Respublikos Ministrę pirmininkę, Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarę K. Prunskienę insultas pakirto per vieną gražiausių dienų metuose – gimtadienį.
K. Prunskienės dukrai Rasai Vaitkienei lemtingoji diena įsirėžusi atmintin – jos gyveno tame pačiame daugiabutyje, buvo sutarę, kad vakare, mamai sugrįžus iš gimtinės, kartu paminės džiugią progą, tačiau durų niekas taip ir neatidarė.
„Gyvenome toje pačioje laiptinėje, bet ne kasdien susitikdavome su mama ir ne kasdien telefonu pakalbėdavome. Kadangi tai buvo gimtadienis ir sutarėme pasimatyti, iš karto sunerimome, kodėl ji neatsiliepia telefonu.
Iš tiesų, jeigu nebūtų buvęs gimtadienis, galbūt mes būtume mamos pasigedę, kai jau būtų per vėlu. Kadangi turėjome raktus, taip ir aptikome mamą...“, – prisiminimais dalijosi dukra.
Dalindama save kitiems, sau laiko nerasdavo
Šiandien ji atvirai sako ne kartą svarsčiusi, kodėl likimas pametėjo tokį iššūkį. Atsakymą randa tik vieną – pastovi įtampa ir stresas sveikatai neišėjo į naudą. Rasa priduria ir tai, kad mama visada save išdalindavo kitiems, o sau laiko taip ir nerasdavo.
„Ji visada daugiau rūpinosi darbo reikalais, spręsdavo kažkieno kito problemas, bet niekada neskyrė laiko sau, prioritetai buvo kiti. Vienok, pasidarė visiškai aišku, kad reikia laiko skirti ir sau.
Mamos atveju signalų buvo ir anksčiau, vis tik, tam įtakos turi ir padidėjęs kraujospūdis, bet dėl didelio užimtumo ir nekreipiant dėmesio į savo sveikatą taip jau atsitiko“, – svarsto ji.
Paklausta, ar mama kada skųsdavosi prasta savijauta, pašnekovė neslepia – retkarčiais labai trumpai užsimindavo, bet nenorėdama gąsdinti artimųjų apie sveikatą kalbėti nemėgdavo, tad ir nekalbėdavo.
Pakirtęs insultas buvo it perkūnas iš giedro dangaus. Rasa pasakoja dar prieš mamos ligą turėjusi skaudžios patirties – jos gyvenimo žmogus po kelių insultų iškeliavo anapilin, tačiau sukaupta patirtis susidūrimo su šia būkle akis į akį nepalengvina:
„Šiaip ar taip, visada pradžioje ištinka šokas. Pirmiausia reikia greitai pačiam save suimti į rankas, kad galėtum padėti artimajam. Be abejonės, tokioje situacijoje pats vienas, nebūdamas mediku, daug ko nenuveiksi, reikia, kad kuo skubiau būtų suteikta profesionali pagalba – be greitosios neapsieinama.
Tačiau susidūręs su tuo aiškiai suvoki, koks trapus yra gyvenimas, kad iš tiesų reikia mažiau dėmesio kreipti į smulkmenas, dėl jų jaudintis, išgyventi, nes yra kur kas svarbesni dalykai – artimųjų sveikata. Labai dažnai tą suvokiame jau ištikus bėdai.“
Sunkiausiais momentais padėjo atkaklumas
K. Prunskienei atliktos sudėtingos operacijos, tačiau tąkart prognozuoti, kas laukia ateityje, medikai nedrįso – insultas buvo itin stiprus, tad nepalikti jokių pėdsakų sunkiai galėjo. Po insulto dešinioji kūno pusė liko paralyžiuota, liga prikaustė prie neįgaliojo vežimėlio, tačiau neatėmė vieno svarbiausių dalykų – moralinės tvirtybės.
Gintarine ledi ne vieno pramintai politikei atkaklumo ir valios niekad netrūko. Dukra svarsto, kad šios mamos savybės jai padėjo nepasiduoti blogoms mintims ar liūdesiui, kai gyvenimas kuriam laikui tarsi sustojo vietoje.
„Mamos atkaklumas niekur nedingo, liga jo neištrynė. Tai, kad dabar jos būsena stabili – taip pat jos pačios nuopelnas, kaip ir tai, kad ji nepasidavė, nepuolė į depresiją.
Mama visada gebėjo užversti vieną lapą, nesižvalgyti atgal ir iš karto prisitaikyti prie naujų aplinkybių. Ir, svarbiausia, nenuleisti rankų. Tai yra jos stiprybė, pagrindinė savybė, kuri padėjo esant sunkioje būklėje.
Kadangi daug laiko teko praleisti su mama reabilitacijose, buvo ne viena galimybė pamatyti kitus ligonius. Iš tiesų, žmonės, kurie puola į depresiją, matyt, patys sau užveria duris į geresnę būseną.
Teko matyti žmonių, kurie patys save nurašė ir tos istorijos turi liūdną pabaigą. Ne tik nuo medikų pastangų priklauso, kas bus toliau, didžiąja dalimi tai priklauso nuo paties ligonio.
Jeigu jis tiki, stengiasi, dirba, gali daug ką susigrąžinti, bet jeigu žmogus puola į depresiją, tuomet perspektyvos yra menkos“, – svarsto R. Vaitkienė ir priduria, kad dar vienas svarbus dėmuo atsistatymo lygtyje – šeimos, artimųjų palaikymas.
Jau eilę metų K. Prunskienė gyvena kartu su savo sūnumi Švenčionių rajone, pasakiško grožio vietoje – ant ežero kranto, kur tvyro ramybė.
Dukra pasidžiaugia, kad per tiek metų kiek atsistatė kalba, su judėjimu kiek sunkiau, tačiau kasdienės mankštos padeda neprarasti pasiekto progreso:
„Viskas diena iš dienos sudėliota pagal valandas – ir mityba ir mankštos porą kartų per dieną, prieš pietus ir po jų. Mama turi nedidelį treniruoklį, mankština kojas, rankas.
Kalba vis dar yra labai ribota, bet ji, lyginant su tuo, kas buvo prieš daugiau nei dešimt metų, yra gerokai pasistūmėjusi į priekį. Judėjime ypatingų stebuklų vargu ar gali būti, nes insultas buvo labai, labai stiprus, bet tai, kad mama kiekvieną dieną mankštinasi, padeda palaikyti būseną stabilią, neslinkti žemyn.“
80-asis jubiliejus ir nelaužomos tradicijos
Laisvalaikiu K. Prunskienė įsijungia televizorių, tačiau didžiausias džiaugsmas jai – bendravimas. Sūnus diena iš dienos būna šalia, o Rasa su seserimi mamą lanko kiekvieną savaitgalį vis pasikeisdamos, į sodybą gamtos apsuptyje užsuka ir buvę premjerės bendražygiai.
„Kai susirenka šeima, mamai rūpi, ką veikia jos vaikai, anūkai, dabar jau ir proanūkiai. Pavartome, pasižiūrime nuotraukas, pasišnekame, kas kuo užsiėmęs. Pasižiūrime spaudą, pavartome žurnalus. Mama, deja, skaityti negali, tad mes trumpai referuojame, kas vyksta pasaulyje.
Pastebėjome, kai mamą aplanko bičiuliai ar artimieji, ypatingai pirmosios Vyriausybės vyrai, ir sveikatėlė pagerėja, ir nuotaika. Tai yra labai stiprus dopingas.
Juo labiau, kad visada komanda atvažiuoja pakilios nuotaikos – jie kartu padainuoja, prisimena senus laikus, pasakoja visokias juokingas istorijas. Ne tik mamai nuotaika pakyla, bet ir mums visiems, kurie tame dalyvauja“, – šypteli moteris.
R. Vaitkienė pasakoja, kad bendražygiai mamą per metus aplanko ne kartą, visada pasveikina ypatingomis progomis. Su šypsena veide ji prisimena mamos 80-ąjį jubiliejų: K. Prunskienės brolis Rimantas iniciavo šventės paminėjimą Šv. Jonų bažnyčioje.
„Susirinko daug bičiulių, buvusių bendražygių, giminės, draugai. Tikrai nesitikėjome tokio gausaus dalyvavimo. Žiūrėjome filmuotą medžiagą apie mamą, jos veiklą. Renginys praėjo labai šiltoje, gražioje aplinkoje“, – džiugiai pasakoja R. Vaitkienė.
Taip jau susidėliojo aplinkybės, kad praėjus savaitei po gimimo dienos, atslenka ir Kazimierinės, kurių minėjimas jau tapo neatskiriama kasmetine tradicija. Į sodybą Švenčionių rajone susirenka pirmosios Vyriausybės nariai, keletas artimiausių K. Prunskienės bičiulių ir smagūs pokalbiai netyla valandų valandas.
