Moteris juokauja, kad išpopuliarėjo per vieną dieną ir šiandien klientų plūsta tiek daug, kad nė nespėja suktis, tad tenka atsiprašyti ir pasakyti „ne“, nes viską gamina viena, kiekvienas meduolis nuo A iki Z puoselėjamas jos rankomis.
Viskas prasidėjo nuo dovanos
Pasakodama savo istoriją, moteris juokiasi, kad meduolių gamyba į jos gyvenimą atėjo netikėtai – būdama vaiko priežiūros atostogose, ji ėmė ieškoti naujos veiklos, tad ėmėsi prekiauti vaikiškais drabužiais. Tačiau iš šios veiklos viskas išsirutuliojo netikėta linkme.
„Visą laiką norėjau išmokti kepti grybukus, tuo metu, kai buvau vaiko priežiūros atostogose, prekiaudavau vaikiškais rūbeliais, ko neišparduodavau – padovanodavau.
Viena moteris atėjo pasiimti rūbelių, sako, norėčiau kažkaip atsidėkoti, ar galėčiau jums iškepti grybukų? Nuo to karto, kai ji man jų atnešė, labai susižavėjau ir norėjau pati išmokti“, – šypsosi pašnekovė.
Ji juokauja, kad konditerija tuomet nebuvo jos stiprioji pusė, o ir po šiai dienai nemoka kepti nei pyragų, nei blynų. Tačiau tąkart užkariavo užsispyrimas ir noras išmokti kepti grybukus. Grybukai – kepinys, kuris sužadina gražiausius vaikystės prisiminimus:
„Atsimenu, kai tėvai mane palikdavo pas močiutę, ji visą laiką veždavosi mane į parduotuvę ir nupirkdavo didelį grybuką. Kotelį nukramtydavau, o galvutę visąlaik atiduodavau močiutei.“
Tuomet, prieš aštuonerius metus, sako ji, nebuvo nei daug informacijos, nei tiek daug įvairių receptų, tačiau įnirtingai naršydama internete ir išbandžiusi daugybę receptų, moteris džiaugiasi, kad pavyko įgyvendinti seną svajonę. Nors nesėkmių išvengti taip pat nepavyko.
„Tai buvo pirmasis kepinys, kuris gavosi panašus į grybukus. Nebuvo jokių švenčių, kaip tik vedžiau vaikus pas gydytoją ir nunešiau grybukus jai dovanų, namuose liko tik vienas.
Vyras, grįžęs iš darbo, paklausė, ar gali valgyti. Jis bandė kąsti ir vos dantų nepaliko, grybukas buvo tokio kietumo, kad, turbūt, mestum į sieną ir nieko jam neatsitiktų“, – juoko nesulaiko J. Birgėlienė.
Išpopuliarėjo per vieną dieną
Porą metų gaminusi tik savo šeimai, artimiesiems, draugams ir pažįstamiems, vieną dieną Jurgita nusprendė pasidalinti savo kepinių nuotrauka socialiniuose tinkluose. Ji sako nė nesitikėjusi, kad sulauks tokios sėkmės:
„Aš sakau, kad esu vienos dienos žvaigždė. Gal du metus kepiau, bet nei kam siūliau, nei rodžiausi, išsikepdavau šeimos reikmėms. Vėliau po truputį pradėjo atsirasti įvairios kepėjų grupės ir kažkur vyko diskusija apie grybukus.
Tuo metu kepiau ne tik šokoladinius grybukus, buvau pradėjusi kepti bitutes, boružėles. Pasidalinau savo darbų nuotrauka ir tą dieną sulaukiau gal 30 ar 50 žinučių. Viskas prasidėjo nuo vienos įkeltos nuotraukos.“
Jurgitos gaminami meduoliniai grybukai toli gražu neprimena įprastų – nei balto koto, nei juodos kepurėlės. Dažniausiai jie tampa įvairiausiais gyvūnėliais, kuriuos šiandien žmonės tiesiog graibsto, o Jurgita nebespėja suktis virtuvėje.
Tiesa, moteris sako liekanti ištikima meduolinei tešlai ir biskvitinės nė neima į rankas – taip žmonės gali ilgiau džiaugtis skanėstais.
„Anksčiau nebuvo daug biskvitinių kepinių, daugiausia meduoliniai ir man iki dabar pat biskvitiniai kepiniai nepatinka – greit sukietėja, neturi skonio, o meduolį gali praturtinti ir riešutais, ir džiovintomis uogomis, prieskoniais. Ir visą laiką asocijuojasi su šventėmis“, – sako pašnekovė.
Kepiniai keliauja po visą pasaulį
Gamybos procesas, skaičiuoja moteris, užtruktų 5-6 valandas, jei tai būtų nepertraukiamas procesas, bet reikia laiko ir užsiminkyti tešlą, ir ją subrandinti, iškepti meduolius, leisti jiems atvėsti, o daugiausiai laiko atima kepinių dekoravimas:
„Kai tik nudažai, meduolis turi spalvą, nupiešiu ausytes, priklijuoju akytes – žiūrint atpažintum meškiuką, bet norisi, kad žandukai būtų parausvinti, nupieštos blakstienos, dar ir gėlytę, lapuką padaryti. Gėlytės nesveria nė gramo, o viską reikia pasidaryti rankomis – tai atima daug laiko.“
Greičiausiai, todėl labiausiai ir yra pamėgti meduoliai, puošti gyvūnėlių motyvais – juos žmonės užsako šventėms, o kartais dovanoja ir be progos. Tiesa, populiarūs ir animacinių filmukų veikėjai, bet Jurgita sako nemėgstanti jų gaminti, nes nori, kad viskas būtų jos pačios kūryba.
„Yra ir komiškų situacijų – esu sulaukusi prašymo padaryti flamingą, stovintį ant vienos kojos, aplink jį balutė, o balutėje gulėtų susirietusi krevetė. Tikrai didėja norai, fantazijos žmonėms netrūksta“, – juokiasi J. Birgėlienė.
Užsakymai, sako Jurgita, plūsta kasdien, tad kartais tenka atsisakyti, nes fiziškai moteris pati nebespėja, o papildomai samdyti žmonių nenori – jau įdėjo tiek pastangų, kad rastų savo sėkmės paslaptį, tad mokyti kitą būtų per daug darbo.
„Nežinau, kodėl man taip sekasi, niekad niekur nesireklamavau. Bet likimas taip susidėliojo, kad klientų netrūksta ir jų su kiekvienais metais tik daugėja“, – priduria ji.
J. Birgėlienės meduoliai jau apkeliavo daugybę šalių – ji juos siunčia ne tik į kitus Lietuvos miestus, bet ir Norvegiją, Daniją, Angliją, o vienas naujausių užsakymų iškeliavo net į Ameriką.
