Į JAV Šimonėlių šeima išvyko 2007 metais. Tąkart jiems nusišypsojo sėkmė laimėti taip vadinamą žaliąją kortą ir jie nusprendė tokios galimybės nepraleisti.
„Čikagoje viskas buvo gerai: mums sekėsi, gyvenome ir dirbome legaliai, turėjome beveik naują mašiną. Tik trūko prasmės. Pagyveni metus ir supranti, kad nėra prasmės ten gyventi. Taip, galėsi nusipirkti naujesnių geresnių daiktų, bet tai ir viskas.
Tai kita šalis, kitoks mentalitetas, įpročiai – viskas labai skyrėsi. Aišku, per laiką pripranti, bet ir buvo tas klausimas, ar mes norime priprasti, ar ne. Ir nusprendėme, kad nenorime, nusprendėme grįžti į Lietuvą“, – pasakoja Asta.
Gyvenimas kaime turi daug privalumų
Tiesa, iš užsienio Šimonėliai pirmiausia grįžo gyventi į Kauną. Tuo metu visi darbai ir veiklos virė mieste, tačiau nemažai laiko jie praleisdavo ir kaime, apie kurį ir patys vis dažniau pasvajodavo.
„Aš nuo vaikystės turėjau kaimą ir praktiškai visus savaitgalius, didžiąją atostogų dalį leisdavau ten. Vyro tėvai irgi jau buvo persikėlę į kaimą, vaikai vasarodavo pas senelius, tai kaimas visada buvo šalia mūsų.
Mes žinojome ir kaimo trūkumus – gyvenimą be vandentiekio, su malkomis kūrenama krosnimi ir panašiai. Tokio kaimo ir ūkio, kuriame auginamos ir per dieną tris kartus melžiamos karvės, mes nenorėjome.
Tad kai atsirado galimybė turėti tokį patį komfortą, kokį turime mieste, bet gyventi gryname ore su daug nuosavos erdvės aplinkui, priėmėm sprendimą kraustytis gyventi į kaimą“, – dalijasi pašnekovė, su šeima į Utenos rajoną persikėlusi prieš maždaug ketverius metus.
Kaip didžiausius gyvenimo kaime privalumus moteris įvardija ne tik gryną orą, nuosavos erdvės turėjimą, bet ir sutaupomą laiką bei galimybę augantiems vaikams skirti daugiau dėmesio:
„Pavyzdžiui, Čikagoje dvi valandas praleisti kelyje važiuojant iš darbo būdavo normalu, bet tai yra beprasmis stovėjimas kamščiuose. Kaime per tas dvi valandas gali labai daug ką nuveikti. Taip pat Kaune vaikai iš mūsų gaudavo mažiau dėmesio, nes nuveži juos į darželį, mokyklą, pats važiuoji į darbą ir, jei jo turi daug, grįžti tik vėlai vakare.
Čia mano darbas ir dirbtuvės yra garaže, vaikai grįžę iš pamokų yra šalia, bet kada gali tavęs ko nors paklausti, tiesiog pabendrauti. Džiaugiamės, kad galime praleisti daugiau laiko su jais kartu, o ne atskirai, kaip būtų buvę mieste.“
Priimto sprendimo nesigaili
Asta neslepia, kad šeimos sprendimą gyvenimą galimybių šalyje iškeisti į kaimą, suprato toli gražu ne visi.
„Kai mes išvažinėjome, Amerikoje gyvenantys lietuviai siūlė parduoti tą žalią kortą, kiti sakė – kaip jūs drįstat, kiti tiek metų pragyvena ir negali legaliai tvarkytis dalykų, o jūs turit tokią galimybę ir išvažiuojat. Bet tai buvo mūsų sprendimas, kiekvienas tvarkosi gyvenimą taip, kaip nori.
Giminės ir artimieji džiaugėsi, palaikė, jie laukė mūsų grįžtančių, nes per atstumą labai artimo ryšio nepalaikysi. Tolimesni pažįstami tikrai sakė, kad praradome galimybę, bet kas kam yra galimybė. Mums Amerika buvo galimybė užsidirbti daug pinigų, o jeigu pinigai gyvenime nėra pats svarbiausias dalykas, tai Lietuvoje yra daug geriau“, – neabejoja pašnekovė.
Ji sako kartais pagalvojanti apie tai, kaip viskas būtų susiklostę likus gyventi užsienyje, tačiau savo sprendimo nesigaili:
„Tai turbūt priklauso nuo to, kaip kas matuoja sėkmę gyvenime. Jeigu matuojant finansiškai, tai mums ten viskas sekėsi gerai, bet jeigu žiūrint emocinį komfortą, to ten nebuvo, nesijautėm savi. Kartais, kai būna sunkesni momentai finansiškai, pagalvojam apie tai, bet šiaip ne, nematom, ką ten galėtume veikti.“
Gamina žvakes ir dekoracijas iš medžio
O Lietuvoje veiklos šiai šeimai tikrai netrūksta. Asta bene daugiausiai laiko skiria ir jau maždaug dvidešimt metų užsiima žvakių gamyba. Į šią veiklą ją pastūmėjo pusbrolis ir, nors bendradarbiavimo keliai su juo išsiskyrė, ji ir šiandien tęsia darbus.
„Su žvakėmis dirbu nuo labai seniai, bet tai sugalvojau ne pati. Baigusi Dailės akademiją, nieko rimto neveikiau, pusbrolis pasiūlė pabandyti ir taip kurį laiką dirbome, gaminome rankų darbo žvakes. Bet prekiavome didžiuosiuose prekybos centruose, reikėjo didžiulių kiekių, todėl ir kokybė šiek tiek nukentėdavo, nelabai liko rankų darbo pliusų. Po kiek laiko išsiskyrėme ir aš išėjau dirbti atskirai.
Tada atsirado laisvė, užsimezgė kontaktas – kai gali asmeniškai pirkėjui padaryti žvakę su užrašais, vardais, datomis ir panašiai. Dabar prekiauju jomis internetinėje parduotuvėje ir mėgaujuosi tuo, ką darau“, – entuziastingai kalba moteris.
Visai neplanuotai Šimonėlių šeima žmonėms pradėjo siūlyti ir kūrybinius dirbinius iš medžio, kuriuos daro Astos vyras Žilvinas.
„Fotografuojant internetinei parduotuvei žvakes, reikėdavo tai žvakidės, tai dar kokios detalės, tai iš pradžių vyras padarydavo tik man, kad gerai atrodytų nuotraukoje. O vėliau klientai paklausė, ar galima parduoti su viskuo, kas yra nuotraukoje.
Po truputį sugalvojome, kad gal reikia ir atskiros parduotuvės mediniams dalykams. Dabar žvakės ir medžio dekoro dirbiniai yra mūsų pagrindiniai pragyvenimo šaltiniai, o ūkis kol kas yra hobis“, – šypteli Asta.
Gyvūnus stebi tiesiog per namo langus
O Šimonėlių šeimos ūkis tikrai įdomus ir neeilinis, mat jie augina apie 50 tauriųjų elnių.
„Elniai laikomi kaip ir ūkiniai naminiai gyvuliai, bet jie yra laukiniai, iki jų prijaukinimo dar toli. Stengiamės, kad jie teritorijos turėtų panašiai kaip ir laukinėje gamtoje, kad turėtų pievą, mišką, tvenkinį, kur mėgsta maudytis purvynėse.
Vienas iš dalykų, kodėl jie mus prisileidžia, yra tas, kad mes jiems esam lygu maistas, mes juos pamaitiname. O kai jie yra sotūs, prisikviesti būna sunku, kol kas ryšys mezgasi tik per maistą“, – juokiasi Asta.
Moteris atskleidžia, kad tauriaisiais elniais jie susižavėjo dar rengdami jaunųjų ūkininkų programos projektą. Kol kas tas susižavėjimas niekur nedingo, priešingai – pašnekovei be galo patinka juos stebėti ir ji net sugeba kiekvieną atskirti.
„Kiekvienas turi savo charakterį, kuo nors išsiskiria – gal kailis labiau pasišiaušęs, ausų forma kitokia ar dar kas nors. Taip ir atskiri per laiką, kiekvieną dieną eini, šeri, matai. Net esame nusipirkę žiūronus, kad galėtume į juos žiūrėti per langą“, – šypsosi moteris.
Elniai nereikalauja daug priežiūros
Asta neslepia – tai, jog kone po namų langais laksto taurieji elniai, turi ir pliusų, ir minusų:
„Rudenį prasideda ruja, tai jie baubia taip, kad net langus norisi užsidaryti, – juokiasi ji. – To triukšmo tikrai yra daug. Bet kadangi nelabai žinomos tos teorijos, kaip juos reikia auginti, nes nėra itin daug informacijos, tai daug ką sužinai tiesiog juos stebėdamas. Ką nors padarai ir žiūri, kaip jie elgiasi, ar jiems tai tinka, patinka. Tos žinios ir susikaupia stebint.“
Moteris atskleidžia, kad taurieji elniai nereikalauja daug dėmesio ir laiko, jų priežiūra yra gana paprasta. Todėl ūkyje jie susitvarko patys, papildomų rankų reikia tik itin išimtinais atvejais.
„Su elniais nėra labai daug darbo – vasarą jie ganosi savo aptvare. Kadangi jų pas mus yra daugiau, tai kiekvieną dieną atveždavom dar arba papildomai žolės iš kitos pievos, arba avižų. Praktiškai tiek darbo ir būdavo, nereikalauja daug dėmesio.
Žiemą jau daugiau darbo, nes jiems reikia pašaro, šieno, tai reikia tuo pasirūpinti. Bet maksimum porą valandų praleidžiam, kartais užtenka ir pusvalandžio“, – pasakoja Asta.
Moteris įvardija ir kelis dalykus, kam yra skirti ūkyje užauginti elniai. Ji neslepia, kad ši tema sulaukia nemažai aplinkinių dėmesio:
„Tie, kurie yra gražiausi, kokybiškiausi, veda sveikus vaikus, yra stiprūs – nugyvena ilgą gražų gyvenimą. O iš to prieaugio vieni lieka pratęsti veislei, giminei, o kiti – mėsai. Daug kas sako – kaip čia augina, myluoja, o po to skerdžia ir valgo. Bet taip jau yra. Tokie gyvūnai auginami maistui, toks jau tas gamtos ratas.
Aišku, kadangi daugėja augintojų, dalį galima parduoti kitam ūkiui. Yra ir daugiau galimybių – fotosesijos, ekskursijos ir panašiai, bet mes kol kas tuo neužsiimame.“
Gyvenimo kaime į nieką nekeistų
Nors daugeliui gyvenimas kaime asocijuojasi su visiška ramybe ir lėtu gyvenimo būdu, Asta neslepia, kad darbų ir veiklų čia toli gražu netrūksta. Pašnekovė ir pati susigalvoja vis naujų idėjų, ką veikti, kad į kasdienybę neįsisuktų monotonija.
„Visada yra nepadarytų darbų, naujų idėjų sąrašas į priekį, bet gal tai ir gerai. Tikrai nesame užsidarę kaime, pavyzdžiui, dalyvavau jaunųjų ūkininkų mokymuose, sugalvojau pernai metais pasibaigti buhalteriją, tai ir išvažiuoji kažkur, ir pabendrauji su kitais žmonėmis.
Stengiesi vis ką nors sugalvoti, kad neužsisėdėtum uždaram rate – ūkis namai ir tiek, veiklų visada užtenka“, – sako Asta, kuriai vieni iš geriausių atsipalaidavimo ir poilsio būdų yra paprastas pasivaikščiojimas su šunimi miške arba elnių stebėjimas geriant kavos puodelį.
Moteris neslepia, kad tam tikra prasme šeima yra pririšta prie ūkio ir namų, nes turi nuolat viskuo rūpintis, tačiau dėl to kol kas nesijaučia blogai. Priešingai – gyvenimo kaime jie į nieką nekeistų.
„Kartais pažįstami klausia, kiek laiko mes gyvename kaime, tai kartais net reikia pagalvoti, kada mes čia atsikraustėm, kiek metų gyvenam, nes toks jausmas, kad visą laiką čia ir turėjai būti, čia ir turėjai gyventi. Yra tikrumo jausmas, kad esi savo vietoje. Šiuo metu mūsų gyvenimas yra toks ir mes esame juo labai patenkinti, gal kažkada pakrypsime į kitą pusę, niekada negali žinoti, bet šiandien tikrai nieko nekeisčiau“, – užtikrintai kalba Asta.
