Nesu jokia D. Bunkaus gerbėja, nelabai juo domiuosi, bet už vieną jį tikrai galiu pagirti – kad turi gražų ir stiprų ryšį su vaikais, nepaisant to, kad su abiejų mamomis santykiai nutrūko.
„Reikia pasakyti garsiai“
Man nėra nieko baisiau nei kai išsiskyrus tėvams vienas iš jų ima ir pamiršta savo vaiką, tarsi jis kažkaip po skyrybų taptų nebe jo. Arba prasideda draskymaisi dėl vaiko, dalybos, kiek bus su vienu, kiek su kitu. Na reikia pasakyti garsiai kaip aiškų priminimą – tai nenormalu.
Santykiai santykiais, skyrybos skyrybomis, bet jau būkit mieli, jei skiriatės, nepamirškit, kad jūsų vaikui reikia abiejų tėvų. Labai teisingai D. Bunkus sako – partneriai gali keistis, gali nekęsti buvusio sutuoktino, pykti, siusti iki negalėjimo, bet vaikas dėl to neturėtų kentėti.
Juolab, skyrybų atveju skiriasi du suaugę žmonės, sąmoningai priėmę ir sprendimą tuoktis, ir skirtis ir, galiausiai, turėti vaikų. Tai ir elkimės kaip suaugę žmonės, turintys atsakomybę prieš vaiką.
Jei jau negalit žiūrėti į buvusią žmoną ar vyrą kaip į buvusį partnerį, tai pradėkite žiūrėti kaip į savo vaiko mamą ar tėvą ir įsikalkite į galvą, kad abu savo vaikui esate brangūs ir reikalingi, jis nenusipelno kentėti dėl sprendimo skirtis.
Mylėkit ir branginkit savo atžalas – jie yra brangiausias turtas, patys svarbiausi žmonės gyvenime. Ir visai nesvarbu, kaip susiklostė jūsų santykiai su sutuoktiniais, užkaskit karo kirvius dėl vaikų, o geriausia, kad nieko užkasinėti nereikėtų.
Autorius: skaitytoja Fausta