Vis dar neišeina iš galvos grupės „2 Donatai“ lyderio Donato Čižausko mirtis. Mirė jaunas žmogus, vyras, liko šeima. Vakar, žiūrėdama laidą, kurioje kalbėjo jo bičiulis, scenos partneris Karolis Akulavičius, net sutrikau.
Pasirodo, kad Donatas labai nemėgo viešumo, jis net vengė socialinių tinklų, nenorėjo dalintis tuo viešai ir jei tai darydavo, tai tik per prievartą, suprasdamas, kad tai darbas ir pareiga. O kartais atrodo, kad daugelis garsenybių tai daro savo noru, jausdami malonumą. Oi, kaip kartais mes klystame nežinodami detalių ir žmogaus emocijų.
Žodžiai sukrėtė
Jo draugas pasakojo, kad geriausiai Donatas atsipalaiduodavo vienas – sėsdavo į katerį žvejoti arba tiesiog paplaukioti. Jam nereikėjo viešumo, vakarėlių, draugų – tik vienumos, tylos ir poilsio nuo triukšmo.
Galime tik įsivaizduoti kokią sunkią žinomumo naštą jis nešė ant savo pečių, nors širdyje norėjo būti tik kūrėju, dainų autoriu. Tikras menininkas, ne kitaip.
Ir čia aš manau koją kiša mūsų visuomenėje esamos stigmos – kaip dažnai mes užsisklendžiame savyje, bandome praryti problemas, kol jos galiausiai pasidaro milžiniškomis ir mus užspaudžia taip, kad negalime atsitiesti.
Būtent dėl to labai svarbu laiku kreiptis pagalbos, nebijoti eiti pas psichologus, specialistus – na ir koks skirtumas, ką žmonės ar kaimynai pasakys!? Visiškai nerūpi – svarbiausia, kad kiekvieno iš mūsų emocinė sveikata būtų stabili, nekankintų depresija, o jeigu ir pasijustų pirmieji požymiai, sugebėtume užkirsti jai kelią, kol nesugadino mūsų gyvenimų.
Autorius: skaitytoja Jovita
