Nors pacientai toliau skundžiasi didėjančiomis eilėmis, gydytojo teigimu, neretai ir patys dėl to yra kalti.
„Pabandykite vieną kartą nenueiti pas savo kirpėją neįspėję, dar kartą, tai trečią kartą ji pasiūlys ieškotis kitos vietos. Kodėl privačios gydymo įstaigos taip daro? Jei užsirašęs vieną kartą neateini, tave įtraukia į „juoduosius sąrašus“. Valdiškos įstaigos tai bijo padaryti, todėl formuojasi didelės eilės, pacientai nepatenkinti“, – sako gydytojas.
Ne tik apie pacientų įpročius, bet ir naujas būkles po COVID-19 pandemijos, taip pat – eiles sveikatos sektoriuje ir medikų nuotaikas kalbamės su Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų Ausų, nosies, gerklės ligų centro vyresniuoju gydytoju otorinolaringologu dr. D. Rauba.
Neįvertina paprasto peršalimo pavojaus
Peršalimo ligų sezono pradžią pirmieji paprastai pajaučia šeimos gydytojai, pas kuriuos užplūsta įvairiomis virusinėmis ir bakterinėmis infekcijomis sergantys gyventojai. Kaip dažnai jūsų kabinetas būna antroji šių pacientų stotelė?
Atėjus šaltajam metų laikui prasideda visos peršalimo ligos, tai yra viršutinių kvėpavimo takų ligų kataras, į kurį įeina ir sloga, ir gerklės skausmas, ir kosulys. Dažniausiai šias ligas gydo šeimos gydytojai, mes jau susiduriame su peršalimų komplikacijomis. Jos nutinka, jei žmogaus imunitetas silpnesnis, susirgęs jis neprilėtina gyvenimo tempo, neišsimiega, valgo, kas papuolė, nesilaiko gydytojo rekomendacijų. Tada, atrodo, nekaltas peršalimas gali pereiti į daug rimtesnius dalykus.
Virusai, patekę į nosies ir ypač ryklės gleivinę, pažeidžia ją ir sudaro geras sąlygas komplikacijoms atsirasti – ūminiam tonzilitui, pūlingam otitui (vidurinės ausies uždegimui), sinusitams. Atrodytų, kas čia tokio tas peršalimas, bet neteisingai gydant galima turėti daug rimtesnių problemų. Su jomis iš pradžių irgi bando tvarkytis šeimos gydytojai, bet jei nesiseka ar liga užtrunka ilgiau, tokie pacientai jau patenka pas mus, otorinolaringologus. Aišku, kartais jie „peršokę“ pirminę grandį pas mus patenka tiesiai – su ausies skausmu, kaktos, veido, galvos skausmais.
Tenka dėl to priekaištauti pacientams, kad netausoja savęs, neišgyja iki galo?
Galėčiau išskirti dvi pacientų grupes. Yra būklių, kurias būtų galima išspręsti namuose, bet jie skuba pas gydytoją. Juk tiek kalbama, ką reikia daryti prasidėjus slogai, praplauti nosį, jei reikia, sulašinti vaistus, pakilus temperatūrai galima išgerti paracetamolio. Tad ir jei naktį pradėjo skaudėti ausį, dėl to nereikia lėkti į priėmimo skyrių. Ausies skausmą, jei tai uždegimas, pirmiausia reikia malšinti nuskausminamaisiais, išsimiegoti, o ne 2–3 valandą nakties atvažiuoti į ligoninę ieškoti pagalbos.
Kitas dalykas, jei skausmas nepraeina savaitę ar daugiau, vaistai nepadeda, tada galima išsigąsti. Bet lėkti iškart naktį – tai ir gydytojas tik be reikalo trukdomas, ir pats žmogus sau nepadeda, nes būdamas ne pirmo skubumo pacientu turi laukti ilgoje eilėje. O gydymas net ir sulaukus gydytojo konsultacijos galiausiai būna toks pats – paskiriami nuskausminamieji vaistai.
Aišku, kiti bando gydytis namie įvairiomis priemonėmis, niekur nesikreipia arba išvis nekreipia dėmesio į negalavimus, galvoja, kad praeis. Ir tada užleidžia viską iki to, kad jau reikalingas intensyvesnis ir sunkesnis gydymas.
Uoslė po COVID-19 gali ir visai negrįžti
Viena naujesnių ir šiandien itin aktualių temų – liekamieji COVID-19 reiškiniai. Kokią dalį sudaro šios grupės pacientai?
COVID-19 infekcija davė du dalykus. Vienas jų būtų kaip ir teigiamas. Vaikai ilgą laiką nėjo į mokyklą, darželius, žmonės dirbo nuotoliniu būdu iš namų, dėl to žymiai sumažėjo peršalimo ligų ir kartu jų komplikacijų. Jei būdavo taip, kad vaikų ligoninėje per dieną padarydavo dešimt ar daugiau adenoidų, tonzilių pašalinimo operacijų, tai per tuos dvejus metus skyrius praktiškai nedirbo ar buvo vos vienas kitas vaikas. Tėvai ir patys pastebėjo, kad vaikai beveik nesirgo per tą laiką. Aišku, atsirado kita problema – nutukimas, bet čia jau kita tema.
Kitas dalykas, kovidas kai kuriems pacientams sustiprino lėtines infekcijas, ypač jei buvo kažkokie pakitimai nosyje, žmogus sirgo bronchine astma, nosyje augo polipai, tada virusas žymiai labiau pažeisdavo gleivinę, nes ji jau iki to buvo pažeista. Tuomet ir kovido simptomai pasireikšdavo žymiai stipriau.
Taip pat kovidui buvo būdinga tai, kad apie 50 proc. žmonių sutrikdavo uoslė, o apie 45 proc. – ir skonis. Uoslės ir skonio sutrikimo vidurkis vidutiniškai trukdavo 8 dienas. Atrodo, tai būtų nieko tokio, nes po tiek laiko viskas grįžta, bet buvo atvejų, kada tai trukdavo kelias savaites ar dar ilgiau. Apie 10 proc. pacientų šie simptomai išlieka ilgiau nei mėnesį, o dar kokiam vienam procentui uoslė visiškai išnyksta ir neatsistato. Jei anksčiau tokių būdavo pacientai atvejai, tai dabar jų matome vis daugiau.
Įsiminė koks konkretus atvejis, kai pacientas skundėsi uoslės sutrikimu?
Reiktų atkreipti dėmesį, kad, vienas dalykas, kai visiškai neužuodi, nes tai pasitaiko ir prie kitų ligų. Tačiau visai kas kita, kai ypač jauniems žmonėms atsirado uoslės sutrikimai, kai užuodžiami kvapai, kurių aplinkui nėra. Ir tai yra baisiausia. Štai turėjau pacientę, vienuoliktokę, kuri pusę metų užuodė tik katės šlapimą. Ką bedarė, bebandė, vis uodė tik katės šlapimą. Kitam atrodė, kad ką bevalgytų, jį lydi supuvusios mėsos kvapas.
Tokie sutrikimai atsiranda, kai uoslės receptorius pažeidžiamas ne visiškai, bet ir negali pilnai veikti, kad suvoktų kvapą. Tam reikalingas kelių neuronų dirginimas, o kai vienas jų yra pažeistas, nesusidaro pilnas kvapo vaizdas ir tada jis gali būti iškreiptas. Tai dar baisiau, nei visai neužuosti, nes žmonėms ir apetitas dingsta, jie puola į depresiją.
Jei dingus uoslei per pusę metų ji nesugrįžta, tikimybė, kad viskas atsistatys, labai maža, bet jei lydi tokie nevisaverčiai kvapai, tokių pacientų pasveikimo tikimybė yra iki 90 proc. Taigi uoslė anksčiau ar vėliau grįžta.
Yra būdų, kas padėtų greičiau susigrąžinti uoslę?
Atrodo, normalu, jog dingus uoslei žmogus iš pradžių nieko nesiima, kad pagerintų situaciją, mat galvoja, kad tuoj viskas grįš į vietas. Deja, taip būna ne visada. Šiaip pats geriausias metodas yra uoslės treniravimas. Reiktų pasirinkti kokius 4–5 gerai žinomus kvapus, pavyzdžiui, kavos pupeles, cinamoną, vanilę, rožių aliejų, ir kelis kartus per dieną po 15 sekundžių ar daugiau tą kvapą uosti žiūrint į tą produktą.
Gal iš pradžių atrodys, kad nieko ir neužuodi, bus kažkokia smarvė, bet smegenys suvoks, kad čia yra cinamonas. Ir tada pasireiškia vadinamas smegenų neuroplastiškumas – atsimindamos, kaip turi tas cinamonas kvepėti, galiausiai iš savo rezervų, atminties jos sugrąžina prarastą uoslę. Tai vienintelis metodas, įrodytas ir straipsniais, kad būtent jis, o ne kokie medikamentai, veikia geriausiai. Bet negalima delsti, jau jei savaitę uoslė negerėja, tą ir daryti. Tai galioja ne tik kovido, bet ir slogos, peršalimo atveju, kada taip pat gali dingti uoslė.
O kaip yra su lašiukais nuo slogos? Kaip juos vartoti, kad neprisidarytume bėdos?
Ką žmonės dažnai daro, jei užgulė nosį? Pradeda purkšti kokius sutraukiančius lašiukus ir nepasižiūri ar nežino, kad juos galima lašinti tik 5–7 dienas. Tačiau ypač jei dar yra anatominių niuansų, sloga gali užtrukti ilgiau. Tada pacientas pradeda naudoti purškalą ir sloga jam per tas kelias dienas nepraeina. Ir jis, vartodamas tą medikamentą ilgiau, paskui nebegali jo nutraukti. Ir ateina pacientas, kuris purškalą naudoja 5, 10 metų, turi lašiukus rankinuke, šalia lovos, darbe – visur. Nes jam vis nosį užgula ir jis negali gyventi be vaistų – yra prie jų pripratęs.
Tokiu atveju turime medikamentinę slogą, nes tie lašiukai, sutraukdami nosies gleivinės kraujagysles, sumažina kraujo pritekėjimą į nosį ir taip sumažėja nosies gleivinės paburkimas. Bet jei naudojame medikamentą ilgesnį laiką, tie kraujagyslių receptoriai pradeda reikalauti to vaisto, nes be jo kraujagyslių raumenys nebegauna signalo susiraukti.
Todėl nosies gleivinė būna nuolat paburkusi ir jau be vaistų ji nebesusitraukia. Vienintelis būdas pagyti – visiškai nutraukti medikamento vartojimą. Vis tik dalis pacientų sako, kad negali nė valandos būti nekvėpavęs, o šiuo atveju reikia kelias dienas būti su paburkusia gleivine, ji juk neatsistato per vieną dieną. Tie pacientai, kurie yra nekantrūs ir vis tiek toliau vartoja lašiukus, „suserga“ medikamentine sloga. Mano matytas rekordas, kai vos ne 20 metų žmogus naudoja tą purškalą. Tada vienintelis būdas padėti yra tik chirurginis.
Piktina be įspėjimo nusprendę neatvykti pacientai
Koks apskritai dabar pacientų srautas? Daug kas skundžiasi, kad sunku patekti pas gydytojus...
Kadangi ruduo dar nėra šaltas, o rugpjūtis buvo pakankamai šiltas, tai srautai dar nėra taip padidėję. Dažniausiai tai būna spalio antroje pusėje, lapkritį, kai labiau nukrenta temperatūra, lydi lietingas laikotarpis.
Bet realybė tokia, kad ir dabar dar dalis šeimos gydytojų konsultuoja nuotoliniu būdu. Tai kai anksčiau visi sėdėdavo prie kabineto, jei kažkas liko už durų, tai nėra ką daryti – gydytojas priima pacientą. Jei jis konsultuoja telefonu, paskambino numatytam pacientų skaičiui ir viskas, telefono nebekelia, neprisibelsi prie jo.
Gerklės ar nosies nuotoliniu būdu jūs su kolegomis gi tikrai netikrinate?
Gali nuotoliniu būdu, jei pacientui skauda ausį, paklausti simptomų, patarti, ką daryti ir, jei negerėja per kelias dienas, pakviesti pasirodyti. Tad kai kuriuos „banalius“ atvejus gali pakonsultuoti iš nesikviesdamas apžiūrai. Bet jei simptomai užtrunka ilgiau ir situacija negerėja, faktas, kad telefoninė konsultacija bus tik spėliojimas.
Sveikatos sektorius jau atsigauna po COVID-19 pandemijos smūgio ar dar reikia įsivažiuoti?
Neatsigauna, dar ir mes praktiškai nesugrįžome į darbus pilnu pajėgumu, kad visos operacinės visomis dienomis būtų užimtos. Tam tikras lovų skaičius dar paliktas, jei atsirastų koks protrūkis ir reiktų perorganizuoti darbą. Taigi dar visi žiūri atsargiai, galvojant apie grįžimą į normalias vėžes.
Kita vertus, yra dar viena didelė problema, kodėl eilės būna didelės. Pas mus kiekvieną dieną yra užrašyta po 12–13 pacientų operacijoms ir dabar slaugytojos praktiškai dviejų savaičių laikotarpiu į priekį perskambina pacientams ir klausia, ar atvyks operacijai. To anksčiau net niekad nedarydavome. Ir vienas, du, trys pacientai neatsigula operacijai net po perskambinimo.
Suprantama, kad laukiant eilėje pusę metų planai gali pasikeisti. Bet daliai tų pacientų perskambinama, paklausiama, ar bus, jie sako, kad taip, o tada neatvyksta. Ir čia operacijai, o ką kalbėti apie poliklinikas. Pacientai galvoja, kad bus eilė, nepateks, prisirašo, po dienos kitos pagerėja, ir nepraneša, kad neatvyks. Tai jei esi gyvoje eilėje, jei nėra 5 numeriuko, tada kvieti 6-tą, o dabar, jei paciento nėra, tai tą laiką gydytojas tiesiog priverstas tuščiai laukti.
Galvodami, kad kažkur nepateks, taip pat pacientai rezervuoja kelis laikus. Juk dabar visur taip – techninei automobilio apžiūrai, į registrų centrą – bet kur gyvai nepateksi, reikia iš anksto registruotis. Tai žmonės rezervuojasi kelis laikus, neateina, bet tos tuščios vietos ir lieka. Ir ši problema yra didėjanti. Manau, kad jei būtų kažkoks kelių eurų mokestis, užstatas registruojantis, kuris neatvykus nebūtų grąžinamas, tai nebebūtų tokių problemų ir stipriai sumažintų eiles.
Pabandykite vieną kartą nenueiti pas savo kirpėją neįspėję, dar kartą, tai trečią kartą ji pasiūlys ieškotis kitos vietos. Kodėl privačios gydymo įstaigos taip daro? Jei užsirašęs vieną kartą neateini, tave įtraukia į „juoduosius sąrašus“. Valdiškos įstaigos tai bijo padaryti, todėl formuojasi didelės eilės, pacientai nepatenkinti, bet iš dalies ir jie patys prie to prisideda.
Kai pakyla kainos, vien pašaukimo motyvacijai neužtenka
Kokios pačių medikų nuotaikos? Pandemija nuslūgo, bet įtampos nemažina geopolitinė situacija, kainų krizė...
Medikai kaip kareiviai – ar karas, ar taika, jie yra pirmose gynybos linijose. Kiek būta jau svarstymų, blogės sąlygos ar ne, ir atlyginimų nemokėjo, nes terūko pinigų. Buvo raginimai eiti streikuoti ir panašiai. Bet supranti, kad jei eisi streikuoti, nepriimsi pacientų, jie negaus pagalbos. Ir tai stabdo. Negali taip elgtis, nes dirbi su žmonėmis. Čia nėra taip, kad kažkokio dokumento nepasirašysi išėjęs streikuoti.
O nuotaikos, ypač pirminėje grandyje, kur pacientas po paciento eina, negali įsigilinti, kiek norėtum, tikrai sudėtingos, gydytojai pervargsta. Ir dėl atlyginimų nežinia – kadangi tai yra biudžetinės įstaigos, kai šalyje krizė, jos ir taip pakankamai pinigų negauna, ir skolos yra, tada nėra galimybės kelti atlyginimų. Ir ką turime? Iš dalies dingsta motyvacija, nes ar priimsi dešimt pacientų, ar penkis – atlyginimas nuo to nesikeičia. Tai didžiausia metai iš metų besitęsianti problema – nėra motyvacijos dirbti šioje sistemoje.
Privačioje įstaigoje, jei „susigavai“ pacientą, pasikvietei, pažiūrėjai, nuo to keičiasi tavo atlyginimas. O čia ar pažiūrėsi 20 pacientų, ar 10 – niekas nepasikeis. Kai kiti sako, kad štai jūs davėte Hipokrato priesaiką, žinote, ji buvo sukurta prieš tūkstančius metų, kai buvo visai kitos sąlygos, o dabar yra tokie laikai, kai turi gyventi, kovoti, išlaikyti savo šeimas. Tad šia prasme Hipokrato priesaika yra liek pasenusi ir neatitinka šių dienų realijų. Negali visą gyvenimą dirbti vien vedinas kažkokių kilnių tikslų – turi turėti ne tik moralinį, bet ir materialinį paskatinimą. Tas pats kalbant ir apie mokytojus ir kitus specialistus. Entuziazmas būna pirmais darbo metais, o po to susiduri su realybe. Kai pakyla kainos, vien pašaukimo motyvacijai neužtenka.
Galbūt ministerijos ruošiama reforma su didelėmis finansinėmis įplaukomis pakeis situaciją?
Kol kas nė viena reforma nepagerino nei sveikatos paslaugų prieinamumo, nei gydymo įstaigų aprūpinimo naujesniais instrumentais. Kiek dirbu, kokius 20 metų, visada tas pats: trūksta pinigų, tą reikia taupyti, tą reikia riboti. Niekada nebuvo taip, kad gali daryti ką nori ir kiek nori – visus instrumentus, vaistus naudokite. Ir nepaisant visų taupymų skyrius vis tiek išeidavo „į minusą“. Ši sistema nėra tobula.
Dėl to vis daugiau gydytojų nuvilioja privatus sektorius?
Praktiškai visi, du trečdaliai tų pačių Santaros klinikų ar kitų ligoninių specialistai dirba privačiose įstaigose. Kodėl jie taip daro? Nes nuėjęs į privačią įstaigą dirbdamas dvigubai mažiau užsidirbti atlyginimą, kurio dirbdamas daug daugiau valdiškoje įstaigoje net neužsidirbsi. Tad ne iš gero gyvenimo visi eina dirbti į privatų sektorių. Ir yra taip, kad atidirbi 8 valandas ligoninėje, o tada aukodamas savo asmeninį laiką eina dar kelias valandas papildomai dirbti į privačią kliniką. Nėra taip, kad dirbdamas pagrindinį darbą jį palieki ir eini padirbėti privačiai...
Yra koks raktas turėti sveikatos sistemą, kurie visi būtų patenkinti?
Įstoti į mediciną sunkiausia, tai galime džiaugtis, kad šią specialybę renkasi vieni geriausių moksleivių, tad ateina žmonės, kurie turi šviesų protą, išsilavinimą, yra gabūs, sumanūs. Tad reikia tikėtis, kad ateinanti karta nudirbs tą darbą. Jie renkasi šią specialybę, nors mato, kokia yra situacija, tikisi, kad jie dirbs ir savo darbą atliks sąžiningai, kaip geriausiai moka, kad būtų pritaikytos naujausio gydymo metodikos.
Ir kuo reikia džiaugtis – kad Lietuva daugelyje sričių visiškai nenusileidžia pasaulio medicinai. Aišku, kad mes nusileidžiame, kalbant apie pačias brangiausias technologijas, kur yra pats naujausias gydymas. Bet kalbant apie standartinį gydymą, Lietuvos medicina toliau išlaiko savo pozicijas ir nenusileidžia pasaulinėms klinikoms.
Dėkoju už pokalbį.
